Šaltojo karo metais Jungtinės Valstijos ir Sovietų Sąjunga pastatė daugiau nei 400 atominių povandeninių laivų, jie laikyti „tyliąja tarnyba“, suteikusia galimybę suduoti viena kitai atsakomąjį smūgį net ir tuo atveju, jeigu raketų šachtos ir strateginiai bombonešiai būtų sunaikinti per staigų pirmąjį smūgį. Vos už 97 kilometrų nuo sienos su NATO nare Norvegija esantis arktinis Murmansko uostas ir aplinkinės karinės bazės virto Sovietų Sąjungos atominio laivyno, ledlaužių ir itin radioaktyvaus panaudoto branduolinio kuro centru.

Kritus geležinei uždangai, paaiškėjo tokios strategijos pasekmės. Pavyzdžiui, Andrejevo įlankoje, kur 1982 metais iš branduolinių atliekų saugyklos į Barenco jūrą ištekėjo 600 tūkst. toksiško vandens, panaudotas kuras iš daugiau nei šimto atominių laivų buvo laikomas rūdijančiuose rezervuaruose tiesiog po atviru dangumi.

Baimindamosi taršos, Rusija ir Vakarų valstybės, įskaitant Didžiąją Britaniją, ėmėsi didelio masto valymo darbų ir išleido beveik 1 mlrd. svarų (1,3 mlrd. JAV dolerių), kad būtų saugiai išmontuoti 197 sovietiniai atominiai povandeniniai laivai, sutvarkyti stroncio akumuliatoriai iš tūkstančio radijo švyturių ir pradėta šalinti kurą bei atliekas iš Andrejevo įlankos bei dar trijų kitų pavojingų pakrančių vietų.

Sovietų branduoliniai povandeniniai laivai
Foto: AP / Scanpix

Kaip ir kitose šalyse, deja, sovietinės branduolinės atliekos buvo pilamos tiesiai į jūrą, dabar dėmesys atkreiptas ir į šią žalą. 2019 metais Jungtinės Karalystės branduolinės saugos įmonės „Nuvia“ vadovaujamo konsorciumo atlikta galimybių studija atskleidė, kad Arkties vandenyne yra 18 tūkst. radioaktyvių objektų, tarp kurių – net 19 laivų ir 14 reaktorių.

Nors daugelio šių objektų skleidžiamos radiacijos lygis jau beveik pasiekė foninį (dėl ant jų susiformavusio dumblo sluoksnio), atliekant minėtą studiją nustatyta, kad tūkstantis tokių objektų vis dar skleidžia padidėjusį itin skvarbių gama spindulių lygį. 90 proc. jų skleidžia šeši objektai, kuriuos Rusijos valstybinė atominės energetikos korporacija „Rosatom“ iškels per ateinančius 12 metų, pranešė šios korporacijos tarptautinės techninės paramos vadovas Anatolijus Grigorjevas. Tai bus du povandeniniai laivai ir reaktorių skyriai iš trijų povandeninių laivų bei ledlaužio „Lenin“.

„Mes manome, kad net ir itin menka tikimybė, jog iš šių objektų ištekės radioaktyvių medžiagų, kelia nepriimtiną riziką Arkties ekosistemoms“, – sakė A. Grigorjevas.

Iki šiol dar niekada jūroje nebuvo imtasi tokio masto valymo misijos. Reaktorių skyrių iškėlimo darbai bus vykdomi itin šaltuose vandenyse, kur tokias operacijas saugu vykdyti tik tris ar keturis mėnesius per metus. Dar didesniu iššūkiu taps minėtų dviejų atominių povandeninių laivų iškėlimas, nes jie abu skleidžia vieną milijoną kiurių radiacijos, o tai prilygtų maždaug ketvirčiui tos radiacijos, kuri pirmąjį mėnesį pasklido po Fukušimos atominės elektrinės avarijos.

Sovietų povandeninių laivų angaras
Foto: AP / Scanpix

Vienas iš šių laivų yra „K-27“, kuris kažkada dėl didelės darbų kainos buvo vadinamas „auksine žuvele“. 118 metrų ilgio atakos povandeninis laivas (tokie laivai būdavo projektuojami kitiems povandeniniams laivams medžioti) problemų dėl eksperimentinių skystu metalu aušinamų reaktorių, kurių vienas trūko po šešerių metų ir mirtinai apšvitino devynis jūreivius, turėjo nuo pat eksploatacijos pradžios 1962 metais.

1981 ir 1982 metais laivynas užpylė jo reaktorių asfaltu ir vos 33 metrų gylyje paskandino laivą į rytus nuo Naujosios žemės salyno. Net ir paskandinti jį buvo nelengva. „K-27“ galiausiai nugrimzdo, buvo tikinama, kad proceso metu imtasi visų priemonių, jog jo liekanos nekeltų jokio pavojaus iki pat 2032 metų.

Kitas incidentas kelia žymiai didesnį nerimą. 107 metrų ilgio povandeninis laivas „K-159“ buvo eksploatuojamas nuo 1963 iki 1989 metų. Laivas nuskendo labai netikėtai, kartu su juo ant jūros dugno virš žvejybos plotų ir laivybos maršrutų, šiek tiek į šiaurę nuo Murmansko, atgulė 800 kilogramų panaudoto uraninio kuro.

Internetinio laikraščio „The Barents Observer“ redaktorius Thomas Nilsenas šiuos povandeninius laivus pavadino „sulėtintu Černobyliu jūros dugne“.

Nuskendęs rusų povandeninis laivas

Norvegijos radiacijos ir branduolinės saugos tarnybos tarptautinės branduolinės saugos vadovas Ingaras Amundsenas sutinka, kad klausimas yra kada, o ne ar paskendę povandeniniai laivai užterš vandenis (jeigu bus palikti ten, kur dabar yra).

„Juose yra didelis kiekis panaudoto branduolinio kuro, ateityje jis neabejotinai pateks į aplinką, ir mes iš patirties žinome, kad net ir nedidelis į aplinką patenkančios taršos kiekis ar net gandai apie tai gali sukelti problemų ir ekonominių pasekmių žvejybos sektoriui bei jūros produktams“, – sakė jis.

„Prakeiktas rugpjūtis“

Sergejus Lapa gimė 1962 metais Rubcovske – nedideliame mieste Altajaus kalnuose, netoli sienos su Kazachstanu. Nors nuo ten iki artimiausio vandenyno buvo tūkstančiai kilometrų, lankydamas vietinį laivų modeliukų statybos būrelį, jis labai susidomėjo jūreivio profesija. Baigęs mokyklą, įstojo į jūrų inžinerijos akademiją Sevastopolyje, Kryme. Aukštas, atletiškas ir pažangus studentas buvo paskirtas į prestižiškiausią tarnybos vietą laivyne – šiaurinę povandeninių laivų flotilę.

Po Sovietų Sąjungos žlugimo kariuomenės padėtis ėmė prastėti, tai pasauliui atskleidė didelio atgarsio sulaukusi povandeninio laivo „Kursk“ tragedija, kai 2000 metų rugpjūtį laivas nuskendo ir pražudė 118 žmonių įgulą.

S. Lapa vadovavo „K-159“ laivui, kuris nuo 1989 metų rūdijo prieplaukoje, izoliuotame Ostrovnojaus miestelyje, kur veikia Rusijos šiaurės laivyno karinė bazė „Gremicha“. 2003 metų rugpjūčio 29-osios rytą gautas ilgai atidėliotas įsakymas nutempti apirusį „K-159“, šis buvo lynais pririštas prie keturių 11 tonų pontonų (per operaciją nepanirtų po vandeniu), į bazę šalia Murmansko, kur laivas bus išardytas. Sprendimas priimtas nepaisant prognozuojamų itin vėjuotų orų.

Sovietų povandeninių laivų angaras
Foto: AP / Scanpix

Reaktoriai buvo išjungti, tad S. Lapa ir jo devynių inžinierių komanda laivą valdė pasišviesdami žibintuvėliais. Tempiant laivą, netoli Kildino salos tuoj po vidurnakčio audringoje jūroje nutrūko laivą prie pontonų laikę lynai, jau po pusvalandžio į aštuonis laivo skyrius ėmė sunktis vanduo. Štabui vis delsiant priimti sprendimą pradėti brangią gelbėjimo operaciją pasiunčiant sraigtasparnį, laivo įgula mėgino bet kokia kaina išlaikyti laivą vandens paviršiuje.

2.45 val. Michailas Gurovas pasiuntė paskutinį radijo ryšio pranešimą: „Mus semia, darykite ką nors!“, tačiau gelbėjimo laivams atvykus į vietą „K-159“ jau gulėjo jūros dugne prie Kildino salos. Iš trijų jūreivių, kuriems pavyko ištrūkti, išgyveno tik vienas – vyresnysis leitenantas Maksimas Cibulskis, kurio odinė striukė prisipildė oro ir išlaikė jį virš vandens.

Rusijos laikraščiai anuomet rašė, kad per „prakeiktą“ rugpjūtį nuskendo dar vienas atominis povandeninis laivas. Tik šis incidentas nesukėlė tokio ažiotažo kaip „Kursko“ tragedija. Laivynas aukų giminaičiams žadėjo, kad kitąmet iškels „K-159“, tačiau projektas vis būdavo atidedamas.

Praėjus 17 metų, povandeniniame laive turėtų būti išlikę bent jau įgulos narių kaulai, mano Simono Fraserio universiteto teismo medicinos antropologė Lynne Bell. Tačiau žuvusiųjų šeimos jau seniai prarado viltį juos atgauti.

„Visiems artimiesiems bent kiek nors palengvėtų, jeigu jų tėvai ir vyrai būtų palaidoti, o ne gulėtų jūros dugne gulinčiame laivo korpuse, – sako M. Gurovo sūnus Dmitrijus. – Tiesiog niekas nebetiki, kad tai įvyks.“

Sovietų povandeninis laivas Project 615 Krasnojarske
Foto: Itar-Tass / Scanpix

Tačiau padėtis pasikeitė, nes atgijo Rusijos susidomėjimas Arktimi ir jos byrančiais sovietiniais uostais bei kariniais miesteliais. Nuo 2013 metų pagal šiuo metu vystomą Šiaurinio jūrų kelio projektą (kuris turėtų užtikrinti trumpesnį kelią link Kinijos, ir Vladimiras Putinas žada, kad iki 2025 metų šiuo maršrutu bus gabenama 80 mln. tonų krovinių) Arkties regione buvo pastatytos septynios karinės bazės ir du tanklaivių terminalai. „K-159“ guli jūros dugne rytiniame šio maršruto gale.

Nors didžiuliame vandenynų plote radiacija greitai „ištirpsta“, net ir nedidelis jos kiekis dėl bioakumuliacijos gali susikaupti gyvuose sutvėrimuose, esančiuose maisto grandinės viršuje. O vėliau taip patektų ir į žmonių organizmą.

Ekonominės pasekmės Barenco jūros žvejybos pramonei, kuri tiekia didžiąją dalį menkių, gaminamų Jungtinės Karalystės keptų žuvų su bulvytėmis užeigose, „gali būti rimtesnės už aplinkosaugines pasekmes“, mano Norvegijoje veikiančio Jūros tyrimų instituto mokslininkė Hilde Elise Heldal.

Jos tyrimai rodo, kad, jeigu iš „K-159“ reaktorių iš karto į aplinką patektų visos radioaktyvios medžiagos, tai menkių raumenyse rytinėje Barenco jūros dalyje cezio-137 lygis padidėtų mažiausiai šimtą kartų.

Sovietų povandeninių laivų angaras
Foto: AP / Scanpix

Toks lygis neviršytų Norvegijos vyriausybės nustatytos ribos po Černobylio avarijos, tačiau to pakaktų išgąsdinti vartotojus. Pavyzdžiui, vis dar daugiau nei 20 šalių yra uždraudusios jūrų gėrybes iš Japonijos, nors tyrimai rodo, kad po Fukušimos atominės elektrinės avarijos 2011 metais Ramiajame vandenyne sugaunamose žuvyse neaptinkama pavojingo kiekio radioaktyvių izotopų.

Per galimą avariją iškeliant povandeninį laivą galėtų būti pažeistas reaktorius, tad potencialiai galėtų susimaišyti skirtingi elementai, prasidėti nekontroliuojama grandininė reakcija ir įvykti sprogimas. Tokiu atveju radiacijos lygis žuvyse normą galėtų viršyti net tūkstantį kartų. O jeigu tai įvyktų virš vandens, radiacija paveiktų sausumos gyvūnus ir žmones, rodo kitas norvegų atliktas tyrimas. Tokiu atveju Norvegijai tektų vieniems metams ar net ilgiau stabdyti prekybą tokiais produktais kaip žuvys ir elniena iš Arkties regiono.