Neseniai buvo rasti Irano-Irako karo metu žuvusio vyro palaikai: žandikaulis, įvairūs kaulai ir keletas asmeninių daiktų – plastikinės kišeninės šukos nulūžusiais danteliais, kareivių ant kaklo dėvimas asmens ženklas ir metalinis rankinis laikrodis.

Širdį veriančios nuotraukos, paskelbtos feisbuke kartu su kareivio vardu ir pavarde bei išsamia informacija apie vietą, kur buvo rasti palaikai, liūdnai primena kruvinąjį 1980–1988 metų konfliktą, kurio poveikį tebepatiria nemažai irakiečių, rašoma aljazeera.com.

Irako karininko Elawi Youdano Abbaso palaikai buvo aptikti pietinėje Maisano provincijoje, netoli sienos su Iranu, – nurodyta žinutėje, viename iš daugelio tokio pobūdžio pranešimų, kartkartėmis pasirodančių socialiniuose tinkluose. – Prašome bendrinti šią žinutę, kad sužinotų jo šeimos nariai.“

Antradienį, rugsėjo 22 d., suėjo 40-imt metų, kai Irakas netikėtai paskelbė plataus masto karą Iranui, vedamas ginčų dėl sienų ribų ir diktatoriaus Saddamo Husseino ambicijų tapti nenuginčijamu regiono lyderiu. Tuo metu Irakas tvirtino, kad konfliktas prasidėjo anksčiau, 1980 m. rugsėjo 4 d., kai Iranas artilerijos ugnimi apšaudė Irako pasienio postus.

Irano-Irako karas

Po aštuonerius metus trukusių nuožmių mūšių, kuriuose Jungtinės Amerikos Valstijos (JAV), kitos Vakarų valstybės ir dauguma arabų šalių rėmė Iraką, tarptautiniu mastu izoliuotas Iranas 1988 metais pasirašė taikos sutartį, kurią sudarant tarpininkavo Jungtinės Tautos (JT).

Šis konfliktas yra laikomas vienu mirtiniausių šiuolaikinių karų naujųjų amžių istorijoje. Jo metu buvo naudojami net cheminiai ginklai. Abiejose kovojusiose pusėse žuvo maždaug 500 tūkst. žmonių, šimtai tūkstančių buvo sužeisti arba dingo be žinios.

Nei Iranas, nei Irakas nepaskelbė iškovojęs pergalės, be to, abi kariuomenės mūšius baigė tose pačiose pozicijose, kuriose ir pradėjo. Ilgai užsitęsęs baisus konfliktas ne tik atnešė didelių ekonominių ir žmogiškųjų nuostolių abiem šalims, bet ir padarė ilgalaikę įtaką visam regionui.

„Irano–Irako karas sukūrė naują kultūrą Viduriniuose Rytuose, kurią paveikė naujas intelektinis ir karinis palikimas“, – pareiškė Bagdade įsikūrusios ekspertų organizacijos „Political Decision Centre“ pirmininkas Hadi Jalo Marie.

„Daugumos vėliau šiame regione nutikusių įvykių ištakos siekia šį karą“, – pridūrė jis.

Irano-Irako karas

Sekuliari ir suvienytos arabų valstybės siekusi Ba‘athistų partija su Saddamu priešakyje įžvelgė didelį pavojų Teherane, kuriame valdžią perėmę šiitų dvasininkai skelbė revoliucines, islamistines idėjas. 40 proc. Irako gyventojų sudarė šiitai.

Irakas 1980 m. rugsėjį smogė Iranui ir įsiveržė į Kuzestano regioną – pradėjo beveik 8 metus trukusį kruviną konfliktą.

Nepaisant dvi valstybes ištikusios humanitarinės ir ekonominės katastrofos, karo padariniai buvo juntami ir už jų ribų. Konfliktas padalijo regioną sektų atžvilgiu, nes jis buvo laikomas karu tarp sunitų vadovaujamo Irako ir šiitų revoliucionierių valdomo Irano.

Taip pat šis karas išpranašavo Irako invaziją į Kuveitą 1990-aisiais, įvykusią dėl ginčų, susijusių su milijardus JAV dolerių siekiančiomis sumomis, kurias A. Husseinas turėjo grąžinti Kuveitui ir kitoms šalims, nes prisiskolino pinigų savo kovai prieš Iraną finansuoti.

Po invazijos į Kuveitą JAV surengė pirmąją ataką prieš Iraką, o JT įvedė griežtas sankcijas. Galiausiai 2003-iaisiais JAV vadovaujamos invazijos metu S. Husseinas buvo nuverstas.

Irano-Irako karas

Vienas iš 1980–1988 metų karo motyvų – neleisti Irane prasidėjusiai Islamo revoliucijai pasiekti kaimyninių arabų šalių, todėl Persijos įlankos valstybės suskubo remti S. Husseiną ir Iraką.

Tikslių skaičių nėra, bet manoma, kad karas pareikalavo iki milijono gyvybių (100 tūkst. civilių), atnešė per trilijoną dolerių nuostolių ir įžiebė Irako kurdų sukilimą, kurį Saddamas brutaliai užgniaužė nuodingomis dujomis išnuodijęs ištisas savo šalies gyvenvietes.

Irakas taip ir nesugebėjo įsiveržti į kalnuotas Persijos aukštumas, o Iranas dėl tų pačių kalnų ir tolimos logistikos iššūkių nepajėgė įsiveržti į Irako gilumą. Nepaisant visų pastangų, intensyvių susirėmimų ir kruvinų mūšių, karas baigėsi 1988 m. žemėlapio linijoms nė kiek nepajudėjus. Abi šalys buvo nusiaubtos, o jų ekonomikos ritosi į bedugnę.

Bet praėjus keturiems dešimtmečiams Teherano įtaka Viduriniuose Rytuose, ypač Bagdade, gerokai išaugo, o Persijos įlankos šalys „tebeieško Irako, panašaus į buvusį S. Husseino valdymo laikotarpiu“, kad duotų atkirtį Iranui, pastebėjo H. J. Marie.

Ryškūs karo prisiminimai tebepersekioja jo dalyvius. 58-erių metų amžiaus poetas ir rašytojas Alawi Kadhimas Keshishas sakė, kad nepaisant agonijos, kurią patiria rašydamas apie fronto linijose praleistus penkerius metus, jis jaučia pareigą užfiksuoti kai kuriuos karo įvykius ir papasakoti asmenines istorijas.

„Šis karas yra purvinas, – „Al Jazeera“ sakė į pietus nuo Bagdado esančiame Karbalos mieste gyvenantis A. K. Keshishas. – Karas yra sėkmingas žmonių pavertimo šiukšlėmis projektas.“

Kūrinyje „The Mothers’ Hearts Are the War’s Delicious Food“ („Motinų širdys yra karo skanėstas“) jis pasakoja 1987 metais nutikusią istoriją, kai Maisano provincijoje esančioje autobusų stotyje, kurioje dažnai lankydavosi kareiviai, sutiko moterį, ieškančią savo dingusio sūnaus ar bet kokios informacijos apie jo likimą.

Irano-Irako karas

„Kai įėjau į stoties pastatą, į mano mamą panaši moteris, ant kurios skruostų matėsi išdžiūvusios ašaros, priėjo prie manęs ir pavargusiu balsu paklausė: „Gal matėte mano sūnų Karimą?“ – prisimena rašytojas.

„Nusisukau, kad nepradėčiau verkti. Net ir po šitiek metų vis tiek kartais pabundu ištiktas panikos priepuolio – girdžiu sviedinių švilpimą ir sužeistų kareivių aimanas“, – tvirtino jis.