Šiuo metu garsiausiai juokiasi Turkijos ir Baltarusijos prezidentai. Abu ES kaimynai pastaruoju metu kėlė problemų. Šią savaitę Europa turėjo nustatyti sankcijas vienam iš jų, baltarusiui Aliaksandrui Lukašenkai, už akivaizdų manipuliavimą rugpjūčio mėnesio rinkimais ir paskesnes protestuotojų represijas. Ir ką gi – Briuselis nepajudino nė piršto. Jei nesuprantate, kas nutiko, paklauskite trečiosios pagal mažumą bloko valstybės narės: Kipro.
Salų valstybė vetavo sankcijas, kaip tai gali padaryti bet kuri valstybė narė, nes ES vis dar reikalauja visus užsienio politikos sprendimus priimti vienbalsiai. Tai vienas iš daugelio faktorių, metų metus kastravusių Europos užsienio politiką. Tarkim, Kinija, apipylusi gausiais investavimo pažadais, dažnai galėdavo „nusipirkti“ vieną ar netgi kelias mažas šalis mainais už jų veto, kai ateidavo laikas balsuoti dėl ES atsako į žmogaus teisių pažeidimus.
Sakytum, kurių galų Kiprui blokuoti sankcijas A. Lukašenkai? Nejau Nikosijos vyriausybė nesipiktina brutaliais šio diktatoriaus veiksmais, nukreiptais į taikius demonstrantus, kurių dauguma – moterys? Žinoma, kad piktinasi. Tačiau, kaip dažnai pasitaiko ES reikaluose, Kiprui daug labiau rūpi kitas konfliktas: auganti įtampa su Recepu Tayyipu Erdoganu.
Etniškai graikiška Kipro populiacija visada turėjo problemų su Turkija, kuri įsiveržė į salą 1974 m. ir padėjo teritorijos šiaurėje įkurti turkišką respubliką, kurią pripažino tik Ankara. Viduržemio jūros rytuose atradus dujų šie nesutarimai tapo dar pavojingesni, nes visos gretimos valstybės dabar kovoja dėl jūrinių sienų ir gręžybos teisių.
Praėjusį mėnesį R. T. Erdoganas, kuriam, kaip visada, pritrūko subtilumo, išsiuntė į ginčijamus vandenis Turkijos žvalgybinį laivą, lydimą karinių laivų. Tai sukėlė Graikijos, Kipro ir kitų kaimynų pasipiktinimą. Prancūzija netgi pasiuntė savo karinį laivą ir du naikintuvus, pademonstruodama nedviprasmišką gestą.
Tačiau Vokietija, kuri pagal rotacijos principą šiuo metu vadovauja ES, ir kelios kitos valstybės narės neskuba kelti papildomų sankcijų R. T. Erdogano vyriausybei. Jos nori suteikti šansą deryboms, mat ES ir Turkija vienu metu turi spręsti daugybę konfliktų.
Šios derybos apimtų ir tvarkymąsi su pabėgėliais, kuriuos R. T. Erdoganas mielai stumdo kaip geopolitinius pėstininkus. Turkija bus pagrindinė ateinančio ES viršūnių susitikimo tema.
Kipras baiminasi, kad Vokietija ir ES nėra pasirengusios elgtis pakankamai griežtai R. T. Erdogano atžvilgiu. Taigi Nikosija pasinaudojo vieninteliu turimu galios svertu ir laikys Baltarusijos sankcijas įkaitėmis, kol ES išplės savo priemones prieš Turkiją.
Visiškai suprantama, kad skirtingos valstybės narės turi skirtingus užsienio politikos interesus, dažnai pagrįstus jų geografija, istorija ir netgi (kaip Kipro atveju) nacionaliniu identitetu.
Tačiau anksčiau tai galiojo ir prekybos politikoje, kur, tarkim, Prancūzijos ūkininkų ir Vokietijos automobilių gamintojų interesai nė iš tolo nėra suderinami. Ir vis dėlto galiausiai buvo priimtas bendras sutarimas, kad Europa yra stipresnė, kai veda derybas kaip vieningas prekybos blokas, net jei tai reiškia, kad ne visiems nacionaliniams interesams teikiamas vienodas prioritetas.
Atrodytų, panašų sutarimą turėtų būti įmanoma pasiekti ir dėl užsienio politikos. Galų gale, jei Kipras gali „laimėti“ vieną raundą šią savaitę, Lenkija ar Lietuva galėtų duoti grąžos kitą kartą, blokuodamos sankcijas Turkijai, jei Kipras neapsigalvos dėl Baltarusijos.
Prancūzija ir Italija galėtų vetuoti viena kitos interesus dėl Libijos, kur jos kariavo priešingose pilietinio karo pusėse. Ir šiaip, įvairios šalys galėtų panorėti blokuoti bet kokią iniciatyvą, kol Vokietijos vyriausybė pagaliau neblokuos prieštaringai vertinamo vamzdyno tarp Rusijos ir Vokietijos.
Kol visi gali blokuoti visus, tol visi pralaimi.
Ši beprotybė turi liautis. Sprendimas, kaip praėjusią savaitę savo ataskaitoje pabrėžė Europos Komisijos pirmininkė Ursula von der Leyen, būtų kvalifikuotas daugumos balsavimas. 27 valstybės narės taikytų sankcijas arba stotų ginti žmogaus teisių, jei už tai pasisakytų 55 proc. narių, atstovaujančių mažiausiai 65 proc. ES gyventojų.
Daugumos balsavimas nebūtų visada patogus kiekvienai valstybei narei. Tačiau tai yra vienintelis būdas suteikti ES nors kokią galimybę užsienio reikalų srityje kalbėti vienu balsu.
O geopolitiškai įtemptame pasaulyje Europai apskritai reikia būti bent jau išgirstai, kaip ji pagaliau suvokė bandydama tvarkyti santykius su Kinija. Vienbalsiškumo Europos užsienio politikoje atmetimas – idėja, kurios laikas pagaliau atėjo.
