Žinoma, prezidentas Vladimiras Putinas neseniai mintijo: Rusijai gali tekti galiausiai inicijuoti karinę intervenciją Baltarusijoje. Bet kaip vėliau pareiškė jo atstovas spaudai, „šiuo metu, kaip matome, situacija kontroliuojama“.
V. Putinas mėgina sudaryti įspūdį, jog jis tėra susirūpinęs kaimynas per krizę, kuri pratrūko per nacionalinius neramumus po to, kai Baltarusijos prezidentas Aliaksandras Lukašenka paskelbė pergalę suklastotuose rinkimuose rugpjūtį. Rusija – V. Putinas siekia, kad pasaulis tuo patikėtų, – spaudžia stabdžius.
Toks įspūdis apgaulingas. Tikrovėje Rusija vykdo slaptą karinę intervenciją Baltarusijoje, pirmiausia – žiniasklaidoje. Baltarusijos valstybinė televizija baltarusius žurnalistus pakeitė korespondentais iš Kremliaus finansuojamo televizijos tinklo RT, – tai A. Lukašenka patvirtino duodamas interviu.
„Jūs suprantate, kokie buvote mums svarbūs šiuo sunkiu laikotarpiu, – sakė jis RT korespondentui. – Ir visa tai, ką pademonstravote techniškai, jūsų informacinių technologijų specialistai, ir žurnalistai, ir korespondentai, ir visi kiti... ir jūsų vadovas. Labai tai vertiname.“
Ankstyvas perspėjimas dėl Rusijos planų perimti Baltarusijos valstybinę televiziją suskambo iš George‘o Barroso, dirbančio Vašingtone įsikūrusiame Karo studijų institute.
Rugpjūčio 20 dieną G. Barrosas rašė apie kuriamus naujus vaizdo klipus, kur JAV ir NATO vaizduojamos kaip neramumų Baltarusijoje kurstytojos, taip pat apie gudriai sustrateguotus propagandinius vaizdo įrašus, leidžiamus per Baltarusijos vidaus reikalų ministeriją.
Valstybinė televizija uoliai stengėsi „sužmoginti Baltarusijos pareigūnus“, sakė jis per interviu, tuo pat metu protestuotojus vaizduodama „kaip grėsmę šeimoms ir saugumo personalo gyvybėms“.
Visa tai kardinaliai skiriasi nuo realių įvykių Baltarusijoje. Valstybė po daug ginčų sukėlusių rugpjūtį vykusių rinkimų ėmėsi areštuoti tūkstančius protestuotojų, visus be išimčių. Didelė dalis sulaikytųjų pasakoja, jog jie kalėjime buvo kankinami.
Rusijos pagalba A. Lukašenkai sulig tuo nesibaigė. G. Barrosas ir jo kolega Masonas Clarkas užfiksavo tris vyriausybinių keleivinių lėktuvų skrydžius iš Maskvos į Minską.
Pirmasis toks lėktuvas, tvirtina jie, priklausė FST, Rusijos Federalinei saugumo tarnybai.
Nėra tiesioginių įrodymų, jog FST pareigūnai skrido tais skrydžiais. Bet, kaip teigia G. Barrosas, esama netiesioginių įrodymų, kad FST pataria A. Lukašenkai, kaip išvaikyti protestus.
Pavyzdžiui, po ano pirmojo rugpjūčio 18 d. skrydžio Baltarusijos saugumo pajėgos nutraukė masinių areštų politiką, kursčiusią neramumus, ir ėmėsi tikslinių organizatorių bei opozicijos lyderių sulaikymų strategijos.
Duodamas interviu žurnalistams, JAV valstybės sekretoriaus pavaduotojas Stephenas Biegunas teigė, kad beveik neabejojama, jog Rusija „daro tam tikrą įtaką“ Baltarusijoje ir kad viešai prieinami skrydžių sekimo duomenys rodo, jog „elitinis lėktuvas iš FST žvalgybos tarnybos skraidė į Minską daugiau nei porą kartų.“
Visa tai Baltarusijos ateičiai nieko gero nežada. Jeigu A. Lukašenka sugebės išsaugoti valdžią, jis turės atšaukti bet kokią politiką ar poziciją, kuriomis siekta didesnės nepriklausomybės nuo Maskvos.
Kaip visa tai atsilieps jo priešinimuisi ekonominei bei politinei sąjungai tarp Baltarusijos ir Rusijos? Ar jis ir toliau tęs savo antirusiškų ketinimų taktiką, kurią naudojo per prezidentinę kampaniją, kai Baltarusijos saugumo tarnybos sulaikė 33 Rusijos samdinius?
Platesniame kontekste, V. Putino puolimas Baltarusijoje tik dar kartą įrodo, kad Rusija į žiniasklaidos struktūrą žvelgia kaip į mūšio lauką savo pačios hibridinio karo veiksmams. Kartais karas pareikalauja tikrų karių, kaip 2014-aisiais Ukrainoje.
Kitais kartais pagrindinis tikslas yra pasėti chaosą ir nepasitikėjimą demokratija. Šiuo Baltarusijos atveju, atrodo, kad Rusija mėgina nuslopinti demokratinį sukilimą nepaleisdama nė vieno šūvio.
