Trečiadienį, rugpjūčio 26 d., vakare, OMON pareigūnai išvaikė Nepriklausomybės aikštėje protestavusius asmenis. Visiškai ekipuoti jėgos struktūrų atstovai užblokavo ten stovinčios Šventojo Simono ir Šventosios Elenos bažnyčios įėjimą bei išėjimą ir viduje įkalino dalį protestuotojų bei žurnalistų.
Įamžintas kadras buvo pripažintas dienos nuotrauka ir simbolizuoja Baltarusijoje vykstančius įvykius.
Ketvirtadienį, rugpjūčio 27 d., Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas pranešė apie suformuotą Rusijos Federacijos teisėsaugos institucijų darbuotojų rezervą, skirtą „esant būtinybei“ padėti Baltarusijai. Taip pat jis pridūrė, kad rezervas nebus naudojamas, „kol ekstremistiniai elementai Baltarusijoje peržengs ribą, pradės elgtis kaip banditai“.
Baltarusijos valdžia banditams priskiria visus taikių protestų dalyvius. Savaitės pradžioje Minske protestavo mokytojai, gydytojai, Mokslų akademijos darbuotojai, kūrybos inteligentija, darbininkai. Vieni dalyvauja protesto akcijose gatvėse, kiti pasirašinėja kolektyvinius kreipimusis, skirtus baltarusiams iš įvairių profesinių bendruomenių remti, taip pat reikalavimus valdžiai, kad ji išgirstų šimtus tūkstančių protestuojančių baltarusių.
Dar kiti protestuoja griežtai laikydamiesi darbo taisyklių, t. y. dirba ne daugiau ir ne mažiau, negu reikalaujama.
„Mergaitės, palaikykite mokytojus!“ – maždaug po tokių raginimų pokalbių programose baltarusiai vienijasi ir eina protestuoti be jokių lyderių.
Kai kurie analitikai mano, jog protestų judėjimas šalyje slopsta. Kita vertus, „Delfi“ pašnekovai tvirtina priešingai – jis įgyja įvairias formas, protestai tik plečiasi. Valdžia kasdien suteikia vis naujų priežasčių protestams rengti.
Represijos ir propaganda per televiziją, akivaizdžiai rengiama padedant Rusijos specialistams, gali sukelti nebent protestinių nuotaikų radikalizaciją. Tiesa, kol kas permainų trokštantys baltarusiai rengia tik taikias protesto akcijas.
Pagrindiniai lozungai nepasikeitė: Aliaksandras Lukašenka privalo pasitraukti, nes rinkimai buvo nesąžiningi, paleisti į laisvę politinius kalinius, ištirti visus smurto prieš režimui nepritariančius taikius piliečius atvejus ir patraukti baudžiamojon atsakomybėn už kankinimus atsakingus asmenis.
Valdžia toliau nepripažįsta smurto fakto.
Valstybinė televizija rodo vis naujus siužetus apie neva melagingus kaltinimus kankinimu, apie A. Lukašenkai remti rengiamus mitingus, kurie akivaizdžiai organizuojami naudojant administracinius išteklius (yra tai įrodanti vaizdo medžiaga), apie išorinę grėsmę, kaip smurto prieš protestuotojus pateisinimą.
Su tokia situacija neketina taikstytis daugelis baltarusių. Jie sako, kad jų nesustabdys bauginimo akcijos, fizinis ir psichologinis smurtas.
„Atgal tikrai nepasuksime“
„Savo protesto akcijas pradėjome, kai mūsų kandidatams neleido dalyvauti rinkimuose, gerokai prieš rugpjūčio 9-ąją. Tada protestai dar nebuvo tokie masiški, o tikimybė būti sulaikytam – daug didesnė nei dabar. Žinoma, šiandien taip pat galima papulti“, – sakė Minsko gyventoja Jekaterina Lastovskaja, dirbanti programinės įrangos testavimo specialiste įmonėje „UNL Solutions“.
„Mūsų grupėje, – pasakojo ji, – žmonės vienijasi pagal gyvenamąją vietą. Pokalbių programose ir socialiniuose tinkluose kuriamos kiemo, mikrorajono pokalbių grupės ir ten koordinuojami veiksmai be jokių lyderių. Tokių susivienijimų įvairiais kitais tikslais buvo ir anksčiau, prieš šiuos prezidento rinkimus.
Dabar mus vienija noras pasiekti pokyčių. Matau, kad Minske labai mažai žmonių, palaikančių dabartinį režimą.
Mūsų grupė yra skirta dviratininkams, bet, be pasivažinėjimų dviračiais, mes aktyviai dalyvavome priešrinkiminėje agitacinėje kampanijoje, platinome proklamacijas, agitavome gatvėse, klijavome plakatus. Dabar platiname informacinius lapelius apie streikus.
Tiesa, nežinau, kiek jie yra veiksmingi. Štai tokie darbai mus vienija. Lygiai taip pat vienijasi ir daugelis kitų.
Koordinuojamės patys naudodami pokalbių programas. Tikrai iš nieko negauname konkrečių raginimų imtis veiksmų. Patys kasdien domimės, kas dedasi mieste, susirašinėjame, sprendžiame, kur reikia važiuoti. Nepraleidžiame didelių mitingų.
Žinoma, socialinio tinklo „Telegram“ kanalai mums yra informacijos šaltinis, bet ne platforma nurodymams gauti.
Kalbant apie „Nexta“, visų pirma tai yra informacijos šaltinis. Visas ten pateikiamas turinys neprieštarauja mano pasaulėžiūrai. Šiam kanalui nejaučiu jokių neigiamų jausmų. Ten nėra nieko neteisėto, jokių radikalių raginimų nuversti valdžią praliejant kraują. Taip, kartais pasitaiko daugokai panikos. Pavyzdžiui, kai rugpjūčio 25 d. buvo surengta protesto akcija, žmonės man rašė, kad Minsko centre daugėja sunkvežimių kaliniams gabenti, kad jokiu būdu neičiau į centrą, bet aš skaitau įvarius platformos „Telegram“ kanalus, pati priimu sprendimus ir važiuoju, jeigu nieko baisaus nematau.“
Į klausimą, ar nebaugina sunkvežimiai kaliniams gabenti, karinė technika ir demonstrantams vaikyti skirtos transporto priemonės, tapusios Baltarusijos miestų peizažų dalimi, J. Lastovskaja atsakė: „Niekas ir nesitikėjo, kad bus lengva ar kad kelias laisvos ateities link bus rožėmis klotas. Iš visur girdžiu, jog kelio atgal nėra, žmonės toliau eis į gatves. Atgal tikrai nepasuksime. Toks variantas net nesvarstomas, ir mūsų grupėje visi tvirtina tą patį.
Protesto akcijose dalyvavome pasikabinę lenteles su užrašais „narkomanai“, „alkoholikai“ (taip Baltarusijos propagandos mašina vadina protestuotojus – red. past.), o iš tikrųjų tarp mūsų yra informacinių technologijų specialistų, gydytojų, gamyklų darbininkų, individualia veikla besiverčiančių žmonių, žodžiu, atstovų iš visų visuomenės sluoksnių. Įdomu, ką pasakys gamyklos. Stengiamės morališkai palaikyti streikuojančius darbininkus.“
Pasiteiravus, kokios represijos sustabdytų protestuotojus, J. Lastovskaja atsakė, kad apie tai negali būti nė kalbos.
„Baltarusiai renkasi itališko pobūdžio streiką. Klasikinių streikų, kai sustabdomos įmonės, nebus“, – sakė ji.
Apie tai, kad ir darbuotojai neketina atsitraukti, interviu „Delfi“ sako Aliaksandras Jarošukas – Baltarusijos demokratinių profsąjungų kongreso lyderis.
Jo teigimu, šiuo metu didelėse įmonėse stiprus nusiteikimas protestuoti, didelis nepasitikėjimo ir nepakantumo valdžia lygis: „Dabartiniai protestai – atvejis, kai ryškių lyderių nebuvimas tapo efektyvumo sąlyga. Iki prezidentinės kampanijos atėjome su visiška decentralizacija, be jokių ir be jokios formos protestų organizatorių.“
Kaip aiškina A. Jarošukas, viena vertus, didelę įtaką padarė platformos „Telegram“ kanalai ir tinklaraštininkai. Kad ir kaip valdžia stengėsi susekti ir izoliuoti jų autorius, tie, kas liko už šalies ribų, buvo sėkmingi.
Bet jei nebūtų pagrindo, jokie kanalai nebūtų paskatinę protestuoti: „Darbininkai įsiliejo į protestus tiesiog todėl, kad jie – dalis Baltarusijos visuomenės, protestuojančios prieš nesąžiningus rinkimus, prieš tai, kad valdžia prievarta gina paskelbtus rezultatus nuo tų, kurie su jais nesutinka. Tačiau viena – gatvės manifestacijos, o kas kita – streikai įmonėse. Streiko judėjimas neįmanomas be lyderių, jų atsirado, be jų joks streiko komitetas negalėtų veikti. Valdžia pasitelkė savo įprastus metodus, laikydama, kad tinkama yra izoliacijos, baudų skyrimo ir atleidimų strategija. Tačiau klysta.
Neabejoju, kad vietoje tų, kuriuos nori išstumti iš proceso, ateis kiti. Užvakar 10-iai parų suėmė Minsko traktorių gamyklos (MTG) streiko komiteto lyderį Sergejų Dylevskį. Iš karto po teismo MTG generalinis direktorius paprašė atšaukti šį nuosprendį, nes įmonėje tvyro didžiulė įtampa.
Tai patvirtina, kad kiekvienas valdžios žingsnis prastina jos pozicijas, kad ji nežino kitokių bendravimo su žmonėmis priemonių, išskyrus gąsdinimus.
Bandymai izoliuoti ir bausti tik sustiprins pasipriešinimą, protesto nuotaikų nepavyks nuslopinti. Akcijoms gatvėse lyderių nereikia. Tiksliai žinau apie 26-ias streikuojančias įmones, bet jų tikrai daugiau. Nenoriu jų įvardyti, žmonės ir taip patiria didelį spaudimą.
Klasikinių streikų, kai visiškai sustabdoma gamyba ir išeinama iš darbo, Baltarusijoje nebus. Baltarusiai renkasi itališko pobūdžio streiką. Vadinamasis itališkasis streikas – tikrai baltarusiška, partizaniška. Įmonėje „Belaruskalij“ jis jau vyksta, ten pagamina tik trečdalį to, ką pagamindavo anksčiau. Įranga sena, nusidėvėjusi, pagal saugumo technikos reikalavimus, šachtininkai turi visišką teisę nesutikti su ja dirbti. Vienai ar kitaip, darbuotojai kenkia režimui, bet tai bus daroma su kur kas mažesniais nuostoliais jiems patiems, tai – ilgai trunkantis žaidimas.“
A. Jarošukas papasakojo, kad kiekvienas represijų faktas kelia darbuotojams pasipiktinimą:
„Mūsų kolegą Nikolajų Ziminą sumušė iki sąmonės netekimo Liubanės tiriamajame izoliatoriuje, skyrė 1250 baltarusiškų rublių baudą. Jis – pensininkas, vadovavo Baltarusijos nepriklausomai profesinei sąjungai, labai aktyvus ir autoritetingas žmogus Soligorske, 1991 m. buvo Baltarusijos nacionalinio streiko komiteto vadovas. Visada dalyvauja visose akcijose, mitinguose.
Kai tik sužinojau, kad jį žiauriai sumušė, kad jis – tarp gyvybės ir mirties, kreipiausi į Tarptautinės darbo organizacijos generalinį direktorių ir į Tarptautinės profsąjungų konfederacijos generalinį sekretorių. Po šio įsikišimo N. Ziminą išleido į laisvę, bet prieš tai jis jau išbuvo įkalintas penkias paras.“
A. Jarošukas taip pat papasakojo apie spaudimą darbuotojams ir streikų komitetams:
„Įmonėje „Belaruskalij“ valdžia tiesiogine to žodžio prasme kariauja su darbininkais, pasitelkia KGB ir VRM pajėgas, demonstruoja, jog yra pasirengusi viskam, kad tik sustabdytų protestus. Tačiau darbininkai irgi viskam pasirengę – kad tik neliktų šio režimo. Streikuojantiems grasina atleidimais, nemokėti atlyginimo, taip pat grasina, kad streiko metu įmonės patirtus nuostolius kompensuos darbininkų sąskaita.“
A. Jarošukas mano, kad „galbūt kas nors išsigąs, o kas nors ims radikaliai nepakęsti A. Lukašenkos ir jo sukurtos valdžios sistemos“.
Saviorganizacija, siekiant atšaukti parlamentarą ir ekonomines sankcijas
Prieš naujas komunikacijos technologijas lazdos bejėgės, interviu „Delfi“ tinklaraštininkas, rašytojas Jevgenijus Lipkovičius taip aiškina baltarusių saviorganizacijos sėkmę ir pasakoja, kaip Minsko gyventojai nusprendė atšaukti parlamentarus, taip išreikšdami protestą prieš paskelbtus rinkimų rezultatus ir po šito prasidėjusią prievartą iš valdžios pusės.
„Užvakar sukūrėme pokalbių langą, organizavome parašų rinkimą, siekdami atšaukti mūsų apygardos parlamento narį Gennadijų Davydko. Per pirmą naktį pokalbių lange parašė 500 žmonių, iš karto pradėjo rinkti parašus. Norint pradėti atšaukimo procedūrą, pakanka 150 parašų, o per pirmą dieną surinko 400 parašų. Be jokio paskelbimo. Baltarusiai įrodė, kad Baltarusija – iš tiesų IT šalis, nepaisant valdžios beprotybės. Jie įkliuvo į savo nekompetentingumo šiuolaikinių informacijos technologijų atžvilgiu spąstus.
Išjungti internetą reikštų didžiulių pajamų netekimą. Uždaryti interneto svetaines irgi prastai sekasi, mes išmokome apeiti blokavimą. Po dvejų metų apskritai nebus įmanoma išjungti interneto, nes jis bus palydovinis.
Nebūtų platformos „Telegram“, vis tiek vyktų protestų, tik galbūt žmonės lėčiau organizuotųsi. Svarbu, kad grupėse, kurios pačios organizuojasi, žmonės priima įvairiausius sprendimus, aptaria protesto formas, susijusias su ekonominiu spaudimu režimui.
Kiekviena A. Lukašenkos buvimo valdžioje diena brangiai atsieina baltarusių tautai. Rublio kursas mažėja, OMON lazdos čia nepadės.
Nesiimu spręsti, koks represijų laipsnis gali sustabdyti baltarusius. Dar gerokai prieš šiuos rinkimus priklausiau aktyviai opozicijai.
Prasidėjus nepakenčiamoms represijoms, daugelis tiesiog išvažiuos, ir tada tegu OMON investuoja į ekonomiką.
Regis, A. Lukašenkos aplinkoje nėra žmonių, kurie galėtų jam perteikti realią situaciją to, kas vyksta šalyje. Todėl nusprendėme priversti tai padaryti parlamentarus – keldami atšaukimo grėsmę. Gali būti, kad jie priešinsis, bet mes ketiname toliau daryti spaudimą, toliau organizuotis šiuo tikslu.
Dar viena pokalbių svetainėse aptariama ir jau realizuojama iniciatyva – ekonominis spaudimas sistemai. Žmonės nusprendžia atsiimti indėlius iš bankų, taip pat atlyginimus, pensijas, pervestus į banko korteles. Jau patyriau nuostolių, tačiau nematau kito būdo. Jei mus žudo fiziškai, ekonominės priemonės, palyginti su kankinimais, – minimalus blogis.“