Baltarusių kova už teisę patiems pasirinkti valdžią įvardijama kaip neramumai. O pats Aliaksandras Lukašenka sako, kad šalyje nevyksta nieko ypatingo. Apie jo pergalę Vyriausiosios rinkimų komisijos pirmininkė Lidija Jermošina paskelbė jau pačią rinkimų dieną. O nuo rugpjūčio 9-osios vakaro į miestų visoje Baltarusijoje gatves eina pačių įvairiausių socialinių grupių žmonės, nepatenkinti tuo, kad jų balsas per rinkimus išgirstas nebuvo.
Šimtai tūkstančių baltarusių netiki, kad rinkimų rezultatai suskaičiuoti sąžiningai ir reikalauja pripažinti opozicijos kandidatės Sviatlianos Tichanouskajos pergalę. Taikiems protestams atsaką ruošia valstybės jėgos aparatas, provokuojantis smurtą ir prievartą.
Valdžia padarė viską, kad rinkimai vyktų stebint kuo mažiau akių. Tris dienas šalyje buvo blokuojamas interneto ryšys (tai, kokių nuostolių patyrė, ir kodėl priėmė sprendimų savo darbuotojus išsiųsti iš šalies stambiausios IT bendrovės, atskira tema). Iki pat dabar neveikia dalis valdžiai nepalankių žiniasklaidos priemonių puslapių internete. Įmonė „Beltelecom“ perspėja, kad problemų bus ir ateinančiomis dienomis. Jeigu tikėtume A. Lukašenkos versija, internetas šalyje atjungtas iš užsienio, siekiant paskatinti protestus ir išprovokuoti konfliktą.
Rugpjūčio 14-osios, penktadienio, vakarą informacijos reikalų ministras Luckis tarsi niekur nieko pakvietė žurnalistų bendruomenę konsoliduotis. Ir toks ciniškas raginimas nuskamba tuo metu, kai šalyje sulaikomi, mušami, be transporto priemonių paliekami ir kamerų bei fotoaparatų netenka nevalstybinės Baltarusijos žiniasklaidos darbuotojai. Ir tai dar ne viskas – jau pralietas ne vieno žurnalisto kraujas. Be to, daugumai žurnalistų iš užsienio į Baltarusiją patekti iš viso nepavyko. Baltarusijos užsienio reikalų ministerija jiems neišdavė akreditacijų, o tie, kurie visgi atvyko rizikuodami, be ceremonijų išsiunčiami iš kur atvyko.
Valdžia gatvėse kariauja su taikiais žmonėmis. Naudojamos specialiosios priemonės – ašarinės dujos, vandens patrankos, guminės kulkos, garsinės signalinės raketos. Daugiau nei 6 tūkst. sulaikytųjų. Nemažai tokių, kurie apie savo artimuosius nieko negirdėjo dar nuo rugpjūčio 8-osios dienos, šeštadienio. Ligoninėse daugybė sužeistų. Kiek tiksliai, vargu, ar pavyks suskaičiuoti. Medikai sako, kad ir ne mirtinų šovinių naudojimas daugeliu atvejų gali tapti sunkaus sveikatos sutrikdymo ar net mirties priežastis. Ir jau tapo. Šiuo metu nemažai žurnalistų atlieka tyrimų – aiškinasi, kas tie žmonės, taip šaltakraujiškai kankinantys sulaikytus asmenys izoliatoriuose. Spėjama, kad kovai su taikiais protestuotojais pasitelkta ne kas kita, o karinės specialiosios pajėgos.
Valdžia daro viską, kad tik dar labiau eskaluotų smurtą, tačiau dėl to kaltina pačius baltarusius, reikalaujančius vieno vienintelio – sąžiningų rinkimų. Aktyvų vaidmenį atlieka valstybinė žiniasklaida. Retransliuoja išskirtinai vieną požiūrį ir piktybiškai ignoruoja tai, kas iš tikrųjų vyksta šalyje. Per visą protestų laiką nesuteiktas žodis nė vienam protestuotųjų atstovui. Prezidentas Aliaksandras Lukašenka, kaip ir visus savo prezidentavimo metus, tvirtina, kad nepatenkinta tik nedidelė grupelė žmonių, kuriai vadovauja iš šalies išsiųsti protestų organizatoriai. Anot oficialiosios valdžios, tarp jų – asmenys, tiesiogiai susiję su iki rinkimų taip ir nenukeliavusiu ir šiuo metu sulaikytu Viktoru Babarika, pas kurį nuo rugpjūčio 7-osios negali patekti net ir jo advokatas.
Valstybinė televizija rodo tariamus protestų organizatorių prisipažinimus, o į laisvę paleisti sulaikytieji objektyviai žiniasklaidai detaliai pasakoja, kokiais būdais buvo kankinami. Protestuotojus vadina narkomanais, recidyvistais, na, blogiausi atveju gal ir visais normaliais baltarusiais, tačiau kaip marionetės valdomais rankų užsienyje.
Penktadienį, rugpjūčio 14 dieną, kai visoje šalyje vyko tūkstantiniai mitingai, o įvairių bendrovių darbuotojai jungėsi į solidarumo grandinę, pasirašinėjo peticijas, reikalavimus ir perspėjimus, jog ketina streikuoti, valstybinės televizijos ir toliau pasakojo apie šiųmetinį derlių ir A. Lukašenkos susitikimą su valdininkais dėl statybų sektoriaus vystymo.
Valdžia bando sudaryti įspūdį, jog tų protestų net nepastebi, vildamasi, kad jie tiesiog išsikvėps, ir vadina paprasčiausiomis nesankcionuotomis akcijomis. Baltarusijos vidaus reikalų ministro pavaduotojas, milicijos majoras generolas Aliaksandras Barsukovas teigia, kad jokio smurto ar prievartos nėra, nors prie izoliatorių budintieji ir pasakoja girdėję iš skausmo klykiančius kankinamus jų artimuosius. Po visą pasaulį keliauja siaubingai sumuštų baltarusių fotografijos, nuo istorijų, kurias pasakoja iš izoliatorių paleistieji, gyslose stingsta kraujas.
„Šiandien mačiau tokių nukentėjusių, pacientų, be batraiščių, negrįžtamai sugadintais drabužiais, tačiau vis tiek besišypsančių, su didžiulėmis kraujosruvomis, skersmens iki pusės metro. Iš karto nuo siaubo, kokį teko patirti šiems žmonėms, gerklėje atsistojo gumulas. Prašau, laikykitės! Pergalė ir tiesa mūsų pusėje“, – tviteryje rašo vienos iš Minsko ligoninių gydytoja. Ir prašo: „Kas nors parodykite tiems žmonėms protestuojančius ir paaiškinkite, kad šalies, kurios prezidentu buvo Aliaksandras Grogorjevičius, nebėra“.
Tiek didelių, tiek smulkių Baltarusijos bendrovių darbininkai reikalauja, kad A. Lukašenka atsistatydintų ir, jeigu jų nuomonė nebus išgirsta, rengiasi visą šalį apimsiančiam streikui. Būtent didžiųjų bendrovių ir valstybinių organizacijų protestas ir gali priversti valdžią pagaliau pažvelgti tiesai į akis. Šiandien jau ir paprasti darbuotojai reikalauja skaidrių rinkimų. Įvairių socialinių Baltarusijos visuomenės sluoksnių atstovai savo pareiškimuose mini vienus ir tuos pačius punktus: išlaisvinti politinius kalinius, nutraukti represijas, nubausti nusikalstamus įsakymus davusius ir tuos, kurie juos vykdė. O svarbiausia – surengti sąžiningus, skaidrius demokratinius rinkimus, kuriuose galėtų dalyvauti visi norintys.
Kai penktadienį Vyriausioji Baltarusijos rinkimų komisija paskelbė galutinius prezidento rinkimų rezultatus, dauguma Baltarusijoje suprato, kad tai – paskutinė fatališka A. Lukašenkos padaryta klaida. Tą patį vakarą valstybinių televizijų eteryje jis tartum nieko vėl pakartojo savą įvykių versiją: „Matome veikiančių asmenų. Organizatoriai – žmonės iš užsienio. Pirmose eilėse žmonės su kriminaline praeitimi... Šiandien jau pradėjo čia važiuoti iš Lenkijos, Nyderlandų, Ukrainos ir netgi tos Navalno „Atvirosios Rusijos“ bei kitų. Prieš šalį jau prasidėjo agresija“.
A.Lukašenka baltarusiams patarė „nesidraskyti“: „Reikia liautis, suimti galvą rankomis ir nusiraminti. Ir leisti mums įvesti tvarką, susitvarkyti su tais atvykėliais“. Tik vargu ar pavyks įvesti tą tvarką – bent jau tokią, kaip anksčiau. Tarptautinė bendruomenė į protestus Baltarusijoje jau reaguoja. Ir tai atskira tema pokalbiui.
„Pačiu svarbiausiu spaudimo valdžiai veiksniu gali tapti tos protesto formos, kurių paprasčiausiai neįmanoma ilgą laiką ignoruoti. Pirmiausia tai valstybinių bendrovių streikai, valdininkų ir valstybinės žiniasklaidos žurnalistų demaršas“, – spėja politologas Artiomas Šraibmanas.
Tokiu atveju, ant politologo, viduje iš tų, kurie dar liko sistemoje, pasijus spaudimas aukščiausiajai valdžiai ir reikalavimas pradėti dialogą, ieškoti krizės sprendimo būdų. Tik ta pati viršūnė, net ir užmezgus tokį dialogą, tą dialogą formuos kaip žalos sušvelninimą, o ne kalbės apie naujus rinkimus.
Toliau, kaip teigia A. Šraibmanas, Baltarusija atsidurs kryžkelėje su trimis keliais. Pirmasis – tai karinė arba nepaprastoji padėtis. Antrasis – apvalus stalas, kaip kad Lenkijoje XX amžiaus devintojo dešimtmečio pabaigoje, ir nauji rinkimai. Trečias – protestai tiesiog išsikvėps.
Pirmasis variantas, kaip aiškina A. Šraibmanas, atrodo gana viliojantis ir suprantamas dabartinei valdžiai, tačiau ir kelia jai nemažai grėsmių. Tikrai ne visi griūvančios sistemos sraigteliai gali būti naudingi, gali būti pralieta labai daug kraujo. Išaugus žiaurumo laipsniui, gali atitrūkti dar daugiau sistemos elementų. O ir žmonių į gamyklas tai nesugrąžins.
Pagrindinė sąlyga antrojo varianto įgyvendinimui, spėja A. Šraubmanas, yra paties A. Lukašenkos pozicija, kurį žemina vien mintis, kad teks sėsti prie bendro stalo su „užsienio lėlininkų valdomais avinais“. Dar didesnė valdininkų baimė – iš viso siūlyti tokį variantą.
Trečiojo varianto, anot politologo, kol kas nematyti. Protestas keičia formas, ir pirmieji laimėjimai kažką galbūt nuramins, o kažką – priešingai: tik padidins entuziazmą nesustoti. Be to, tęsti protestus skatins nesibaigiantys pasakojimai, foto ir vaizdo medžiaga, iliustruojantys valdžios pareigūnų sadizmą. Versija apie Rusijos kišimąsi, apie kurią rinkimų išvakarėse sklandė daug gandų (įskaitant specialiai specialiosioms tarnyboms ir žurnalistams išsiuntinėtą medžiagą apie, esą, jau pasirašytus Kremliaus planus veržtis) A. Šraimano kol kas neįtikina. O gi todėl, kad tam Maskvai, norint apginti dabartinę valdžią, tektų Baltarusijoje pralieti labai daug kraujo. O tada dar išlaikyti didžiulę okupacinę armiją (ir net neaišku, kiek ilgai). Ir visa tai sąlygomis, kai net 90 proc.gyventojų prieš, o Vakarų sankcijos – neturinčios precedento. O štai baltarusių sutaikymo paslaugų Rusija gali pasiūlyti, kaip kad buvo 1996 metais.
Tik šiuo metu vargu, ar Maskva kas nors pasitikėtų – tiek pats A. Lukašenka, tiek tie, kurie jį laiko valdžios uzurpatoriumi.
Protestai Baltarusijoje nesiliovė ir rugpjūčio 14-osios vakarą. Kaip ir visas naktis po rinkimų Minsko gatvėse – automobilių signalai ir formuojamos stichiškos solidarumo grandinės.