Tiesa, Baltarusijoje kai kurie žmonės penktadienį buvo paleisti iš milicijos skyrių ir sulaikymo izoliatorių po areštų teisėsaugai brutaliai malšinant opozicijos protestus dėl ginčijamų prezidento rinkimų rezultatų. Daugelis paleistųjų pasakojo apie pasibaisėtinus mušimus ir kankinimus.

Sistema perkaito ir tapo nebevaldoma

„Kur visi tie sulaikyti žmonės, geras klausimas. Patys tiksliai nežinome, kur juos veža. Baltarusijos vidaus reikalų ministerijos sistema pasirodė esanti neįgali susitvarkyti su tiek daug sulaikytųjų“, – teigia Valentinas Stefanovičius iš „Vesna“ žmogaus teisių gynimo organizacijos.

Per keturias protestų, prasidėjusių rugpjūčio 9-ąją, dienas Baltarusijoje sulaikyti keli tūkstančiai žmonių. Dauguma – Minske. V. Stefanovičius „Meduzai“ tvirtina, kad dar prieš balsavimą buvo atlaisvinti Minsko izoliatoriai, esą, dėl viso pikto: dėl administracinių pažeidimų kalintus paprasčiausiai paleido, kitus pervežė į apskritį. Analogiškų duomenų „Meduzai“ pateikia ir Valdisas Fugašas – dar vienos Baltarusijoje veikiančios žmogaus teisių organizacijos „Human Constanta“ atstovas. Nepaisant to, laikino sulaikymo izoliatoriai – perpildyti.

„Okrestino gatvės izoliatoriuje, kiek mus žinoma iš jau paleistų žmonių pasakojimų, kamerose, skirtose nuo 4 iki 8 asmenų, laikoma ir 30, 40, 50 ar net 60“, – pasakoja V. Fugašas. Kai rugpjūčio 10 dieną protestai atsinaujino, sulaikytus asmenis pradėjo vežti į Žodzinos miestą, už valandos kelio nuo Minsko. Bet ir ten jau nebėra vietų, taigi grūda į vietos kalėjimą.

Sužinoti, kur laikomas konkretus sulaikytasis, negali net artimiausi žmonės – oficialiai Baltarusijos vidaus reikalų ministerija tokios informacijos neteikia.

„Neduok Dieve, jeigu kas nors iš jūsų artimųjų, draugų, kolegų dingo, jį surasti bus be proto sudėtinga. Dauguma iki pat dabar nieko nežino apie rugpjūčio 9-ąją dingusius. Tik įsivaizduokite – jau keturias paras. Žmonės kreipiasi į regionines vidaus reikalų misterijos valdybas, užduoda klausimų. Kai kurie rašo pareiškimus apie dingusius asmenis. Kartais (į tuos pareiškimus) sureaguoja – atsako, kad žmogus izoliatoriuje arba Žodzinoje. Bet tokie atvejai labai reti“, – tikina V. Fugašas.

„Stinga kalėjimų. Visos Baltarusijos juk nepasodinsi“.

Daugumos per protestus Minske sulaikytųjų neranda iki šiol. „Meduza“ pakalbino paromis prie izoliatorių budinčius sulaikytų asmenų artimuosius.

Informacijos apie sulaikytus asmenis „Vesna“ ir „Human Constanta“ labai dažnai gauna iš dingusiųjų artimųjų ir savanorių. Pavyzdžiui, yra „Telegram“ grupė, kur žmonės ieško artimųjų ir dalijasi sulaikytųjų sąrašais. Bet visi tie liudijimai fragmentiški, o prieigos prie vidaus reikalų ministerijos duomenų bazių žmogaus teisių gynėjai neturi.

Dingusiųjų paieškas apsunkina ir tai, kad jie teisiami iš karto izoliatoriuose už uždarų durų.
„Anksčiau sulaikydavo vakare, o jau ryte varydavo į teismą, skirdavo baudą ar parų. Tai buvo galima atsekti. Dabar teisia tuose pačiuose izoliatoriuose, ten vyksta teismo posėdžiai. Kaip pasakoja ten teisti asmenys, kiekvieno asmens bylai skiriama po 2-3 minutes. Niekas nesiklauso tavo pasiaiškinimų, niekam neįdomu“, – pasakoja V. Fugašas.

Valentinas Stefanovičius priduria, kad tokių procesų metu dauguma sulaikytųjų gauna administracinio arešto: dauguma iki 15 parų, kai kurie ir visas 25.

Bet net ir taip skubėdami teismai nesusitvarko, teigia žmogaus teisių gynėjas. Rugpjūčio 13 dienos rytą Minske ir Žodzinoje pradėjo paleisti už grotų praleidusius 72 valandas – per tą laiką taip ir nespėjo nuteisti. Patraukti juos administracinėn atsakomybėn galės ir vėliau; remiantis Baltarusijos įstatymais, tai galima padaryti per du mėnesius nuo įstatymo pažeidimo fakto.

Taip pat į laisvę išeina tie, kam teismas jau skyrė administracinį areštą, tačiau atlikti bausmės tokie žmonės šiuo metu negali – izoliatoriuje paprasčiausiai nėra vietų. Žmogaus teisių gynėjai aiškina, kad tai neatleidžia nuo atsakomybės: remiantis įstatymais, administracinio arešto bausmę galima atlikti per metus.

Tie, kam pasisekė mažiau, skirtas paras sėdi ne izoliatoriuje, bet kolonijoje. Žmogaus teisių gynėjams tokie atvejai žinomi – pavyzdžiui, sugriežtinto režimo kolonijoje Nr. 5 Bresto srities Ivacevičuose. Visa tai, kaip teigia V. Stefanovičius iš „Vesta“, byloja apie tai, kad „sistema perkaito ir tapo nebevaldoma“.

„Dabar jau žinosite, už ką balsuoti“

Pranešimų apie tai, kas vyksta ten, kur laikomi sulaikytieji, pasirodė jau rugpjūčio 10 dieną. Tada į laisvę išėjo keli žurnalistai iš Rusijos. Vienas iš jų – „Daily Storm“ korespondentas Antonas Starkovas. Jis kartu su kolega Dmitrijumi Lacenka buvo sulaikyti pirmąją protestų naktį Minsko centre. Žurnalistai spėjo savo akimis pamatyti, kaip omonininkai sumušė ir išvežė „Meduza“ specialųjį korespondentą Maksimą Solopovą (ir netgi visa tai spėjo nufilmuoti).

A.Starkovas ir D. Lacenka praleido parą įstatymų pažeidėjų izoliacijos centre. Vos išėjęs į laisvę A. Starkovas „Meduza“ papasakojo, kad per tą laiką jie negavo nei vandens, nei maisto. Jau grįžęs į Rusiją, žurnalistas sakė, kad naktį po sulaikymo jis praleido pasivaikščiojimams skirtame uždarame kieme.

Telefonas ir kiti asmeniniai daiktai atimti tik ryte, kai buvo perkeltas į keturvietę kamerą. Joje buvo 15 žmonių.

„Kai mus tik atvežė, buvo žiauroka. Išlaipina iš autobusiuko, gina koridoriumi, kur stovi saugumiečiai. Sugebėjau prasmukti taip, kad man praktiškai nieko neteko. Kai įvedė į pirmą kamerą, pradėjau aiškinti, kad aš Rusijos pilietis, ėmiau reikalauti iškviesti konsulą. Man atsakė: „Koks pilietis? Tuojau. Tuoj tau duosim“.

Su baltarusiais elgėsi dar žiauriau. „Visą naktį, sėdėdami po atviru dangumi, girdėjome smūgius ir patyčias. Vietos pareigūnai su sulaikytaisiais dirbo „auklėjamąjį darbą“.

„Daugiau neisite į aikštę“ – ir smūgis. „Daugiau nesiartinsite prie pareigūnų“ – ir smūgis. Labai ilgai vertė keliais šliaužioti po kalėjimo kiemą. Girdėjome, kaip vienas pareigūnas staugė: „Ant kelių! Žemiau!“. Vertinant pagal smūgių garsus, niekas pernelyg nesiterliojo. Kai pareigūnai pavargo, pasakė: „Jeigu ką, čia niekas jūsų nė pirštu nepalietė“.

Smūgius ir šauksmus girdėjo ir kitas žurnalistas Stanislavas Ivaškevičius. Jis neseniai domėjosi, koks moterų vaidmuo Aliaksandro Lukašenkos gyvenime ir visos šalies valdyme. Per interviu „Meduza“ jis teigė, kad prieš jį jėga pavartota vos kartą.

Antrąją sulaikymo parą, rugpjūčio 10 dieną, jį ir jo kameros draugus išgynė į lauką, kur laukė savotiškas kančios koridorius. Iš abiejų pusių stovėjo jėgos struktūrų pareigūnai su lazdomis.

„Turėjome bėgti tuo koridoriumi, ir surinkti visus smūgius“, – paaiškina žurnalistas.

Sulaikymo metu, kaip teigia S.Ivaškevičius, pareigūnai su juo „elgėsi taktiškai“, tačiau jau kitą dieną tapo akivaizdu, kad „jie išklausė ideologinius mokymus“. Kartojo akivaizdžiai mintinai išmoktas frazes: „O kaip jūs vakar su mumis?“, „Mes čia dėl jūsų jau antrą pamainą sėdim, nė kąsnio burnoj neturėję“. O tada labai nuožmiai tame koridoriuje talžė žmonės. Kuo toliau, tuo piktesni ir agresyvesni darėsi“, – nesenus įvykius prisimena žurnalistas.

Izoliatoriuje S. Ivaškevičius praleido dvi dienas. Per tą laiką kartu su dar 12 sulaikytųjų buvo uždarytas trivietėje kameroje. „Iš pradžių susitarėme tvarką, kas kada sėdi, ir miegojome po du. Tie, kas nesulaukdavo savo eilės, užmigdavo tiesiai ant grindų. Tie, kas bent kiek pailsėdavo, nors jų laikas ir nebūdavo pasibaigęs, noriai užleisdavo vietą kitiems.

Paskui jau visi kartu susiglaudę miegojome. Per tas dvi paras, kiek išbuvome uždaryti, vienintelis maistas, ką gavome, tai buvo kepalas duonos. Kameroje visi žmonės buvo inteligentiški – nė vienas nedrįso paimti paskutinio gabalėlio“, – kameros draugus prisimena žurnalistas.

Foto: AP / Scanpix

Nors žurnalistas buvo sulaikytas dar prieš prasidedant protestams (rugpjūčio 9 dieną) per interviu, kurį darė vienoje iš balsavimo apylinkių, teismas korespondentą pripažino kaltu dalyvavus nesankcionuotoje protesto akcijoje ir skyrė beveik 23 tūkst. 600 Rusijos rublių baudą. S Ivaškevičius sako, kad kartu su juo iš izoliatoriaus paleido tik tris žmones, likusiems tą pačią dieną teismas skyrė parų.

„Kiek suprantu, teisėja nusprendė mane paleisti, nes turiu nepilnametį vaiką, išlaikau šeimą. Noriu pasakyti, kad tai, jog esu žurnalistas, šiuo atveju neturėjo jokios įtakos“, – pabrėžia jis.

Išleidę į laisvę, daiktų negrąžino – telefono, paso, raktų ir rankinės. „Nuvežė kelis kilometrus nuo izoliatoriaus ir išlaipino – toliau manykis pats. Tai daroma specialiai, nes prie izoliatorių laukia keli šimtai artimųjų ir solidarių asmenų, nuo kurių slepia, ką paleidžia, kad nekiltų neramumų“, – paaiškina žurnalistas.

Atgauti savo asmeninių daiktų kol kas nepavyko ir Minsko gyventojui Pavelui – vardas jo paties prašymu pakeistas. Izoliatoriuje jis praleido daugiau nei dvi paras, į laisvę išėjo rugpjūčio 12 dieną.

Per interviu „Meduza“ Pavelas paaiškino, kad buvo sulaikytas vėlyvą rugpjūčio 9-osios vakarą, kai su drauge stotelėje laukė autobuso.

Iš pradžių Pavelas buvo nuvežtas į Oktiabrsko izoliatorių, kur užpildytas protokolas dėl smulkaus chuliganizmo. Netrukus perkėlė į Okrestino izoliatorių. „Vos tik atvažiavome, iš karto prasidėjo spaudimas. Maksimali demoralizacija. Ant tavęs rėkia, plūsta baisiausiais žodžiais, bando fiziškai palaužti: prie sienos, rankos už nugaros, gali trenkti per kelius. Esą, blogai stovi. Stovint prie sienos, reikia maksimaliai praskėsti kojas“, – prisimena Minsko gyventojas.

Pirmą naktį kartu su kitais likimo draugais praleido kameroje su keturiomis lovomis. Valgyti nedavė. Antrą naktį visus išgynė į koridorių pasirašyti protokolų – pastarieji neturėjo nieko bendro su tais, kuriuos jiems išrašė regioninė vidaus reikalų misterijos valdyba.

Pavyzdžiui, Pavelo protokole teigiama, kad jis buvo sulaikytas jau ne dėl smulkaus chuliganizmo, o dėl dalyvavimo protestuose. „Nors tiesiogiai pareigūnai manęs ir nemušė, bet labai grubiai plekšnojo per petį, kaklą: „Nagi, pasirašyk! Jeigu dėl tavęs turėsiu čia pasilikti trečią parą, dar labiau pasiligosi“. Kažkas pasirašė, kažkas ne. Aš sutikau su viskuo, kad tik paleistų“, – pasakoja Pavelas.

Tada Pavelas perkeltas į kitą kamerą, kur keturiasdešimčiai žmonių teko šešios lovos.

Miegoti teko visur, net ir po lovomis.

„Susitarėme, kad vienoje lovoje vienu metu guli du, pusantro – po lova, nes dviese palovyje sutilpti sunku. Likusieji – kas kaip. Patalus atidavė tiems, kam teko likti ant grindų, vis šis tas. Man teko tikras turtas – pagalvė, bet ir ją dalinausi. Visi žmonės, visiems norėjosi pailsėti“, – paaiškina Baltarusijos sostinės gyventojas.

Pavelas teismo taip ir nesulaukė. Ankstų rugpjūčio 12-osos rytą apsauginiai jį ir dar aštuonis žmones išvedė iš kameros ir pradėjo talžyti lazdomis.

„Daugiau į jokias protesto akcijas neisi! Aš tave prisiminsiu!“ – šaukė smurtaujantys pareigūnai.

„Man tai priminė žaidimų automatą, kai iš urvelio pasirodo kurmis ir reikia į jį pataikyti kastuvu. Kiekvienas pareigūnas muša tą, ką mato, nesirinkdamas aukos. O jie moka mušti taip, kad nieko nesulaužytų, bet kad labai skaudėtų. Mane iš esmės mušė per šlaunis. Garsiai rėkiančius mušė dar smarkiau. Jų tikslas, kad žmogus kuo labiau kentėtų, maksimaliai tą akimirką auką palaužti, pažeminti. Aš kantrus. Net necyptelėjau“, – siaubingą patirtį prisimena vyras.

Po tokios egzekucijos sulaikytuosius pastatė prie sienos – laukti paleidimo eilės. Pavelas prisimena, kad tuo metu pareigūnai krizeno: „Žiūrėk, mes juos kaip sušaudymui čia rikiuojam“.

Anot Pavelo, Okrestino izoliatoriuje jį labiausiai nustebino tai, kiek daug čia buvo sulaikytų moterų. Jos buvo laikomos atskirai nuo vyrų, bet Pavelas girdėjo jų balsus per atvirą kameros durų langelį. Kaip papasakojo studentė Karina (jos vardas taip pat merginos prašymu pakeistas), kurią kalbino Tut.by žurnalistai, sulaikytoms moterims nedavė net tualetinio popieriaus, o kai paprašė valgyti, atrėžė: „Dabar žinosite, kaip reikia balsuoti“.

Foto: AP / Scanpix

Pragaras žemėje

„Daugybė žmonių suguldyti vienas šalia kito, juos muša ir tyčiojasi“, – girdimas moteriškas balsas už kadro. Vaizdo įraše, kuris buvo filmuotas viename bute Oktiabrsko gatvėje šalia regioninės vidaus reikalų ministerijos valdybos, matomas milicijos nuovados kiemas – lauke ant žemės praktiškai vienas ant kito suguldyti žmonės, visų rankos už nugaros.

Šalia juodai vilkintys jėgos struktūrų pareigūnai, jų skiriamųjų ženklų įžiūrėti nepavyksta. Kitame įraše, kuris taip pat filmuotas priešais nuovadą, matyti, kaip pareigūnai iš pastato išveda sulaikytuosius, parklupdo ant kelių ir talžo lazdomis.

„Sustatė prie sienos, kojos plačiau pečių, rankos virš galvos. Atvežė dar daugiau žmonių. Taip dauguma iš mūsų prastovėjo nuo dviejų valandų nakties iki antros dienos. 40-60 žmonių teko du ar trys buteliai vandens, gėrė po gurkšnį, siuntė iš rankų į rankas“, – leidiniui „VotTak“ pasakojo vienas iš sulaikytųjų.

Anot pašnekovo, auštant nemažai daliai pasidarė bloga: „Žmonės pradėjo prarasti sąmonę, vienam teko kviesti greitąją. Pragaras žemėje. Tikras pragaras“, – reziumavo į laisvę jau paleistas sulaikytasis.

Apie itin žiaurų elgesį su sulaikytaisiais dar viename iš Baltarusijos sostinės izoliatorių pasakoja Rusijos žurnalistas iš Znak.com Nikita Teliženka. Jis buvo sulaikytas rugpjūčio 10-soios vakarą, daugiau nei parą su juo nebuvo galima susisiekti.

„Žmonės ten gulėjo tiesiog ant grindų, gyvas kilimas. Teko per juos eiti. Buvo labai gėda, nes kažkam užmyniau ant rankos, bet tiesiog nemačiau, kur einu, galva buvo smarkiai nunarinta žemyn. „Visi ant grindų, veidu žemyn!“ staugė pareigūnai. O aš suprantu, kad gulti nebėra kur, kraujo balose jau guli žmonės“, – matytus vaizdus aprašo N. Teliženka.

Izoliatoriuje jis praleido 16 valandų. Visą tą laiką sulaikytieji buvo mušami. Priežastimi galėjo tapti atsisakymas pareigūnų nurodymu melstis „Tėve mūsų“, arba tiesiog ne į tą pusę pasukta galva, pasakoja žurnalistas.

„Iš visų pusių buvo girdėti smūgiai, šauksmai, aimanos. Atrodė, kad daug tokių, kuriems kas nors sulaužyta – kam rankos, kam kojos, o kažkam gal net ir nugara, nes nuo menkiausio judesio tiesiog klykė iš skausmo. (...) Toks jausmas, kad žmonės buvo tiesiog trypiami į betoną“, – savo pasakojimą tęsia N. Teliženka.

Iš regioninės vidaus reikalų ministerijos valdybos jis buvo pervežtas į izoliatorių Žodzinoje. Anot žurnalisto, autobusiuke žmonės buvo suguldyti tarsi malkos, trimis sluoksniais. Pareigūnai juos mušė dėl tatuiruočių, ilgų plaukų ar bandymų be leidimo šiek tiek pakeisti kūno padėtį. Apie jokį apsilankymą tualete negalėjo būti nė kalbos – teko gamtinis reikalus atlikti po savimi, į prašymus pareigūnams buvo nusispjauti.

„Kai mūsų palydovams pasidarydavo labai nuobodu, liepdavo dainuoti, daugiausia giedoti Baltarusijos himną, ir viską filmavo telefonais. Jeigu nepatikdavo atlikimas, vėl mušė. Vienas blogai sudainavo? Vertė dainuoti iš naujo, vertino balais, kaip kam pavyko. „Jeigu manote, kad dabar jums skauda, tai žinokite, kad jums nė kiek neskauda, skaudės kalėjime, artimieji nebepažins“. Taip mums kalbėjo apsauginiai“, – prisimena žurnalistas.

Netrukus pas N. Teliženką Žodzinos izoliatoriuje atėjo žmonės iš Rusijos ambasados, ir jis buvo paleistas į laisvę.

Foto: AP / Scanpix

„Jei pateksiu ten antrą kartą – nebeišeisiu“

Smurtas prieš sulaikytuosius naudojamas ne tik Minske, bet ir kituose Baltarusijos miestuose, teigė žmogaus teisių aktyvistas, organizacijos „Human Constanta“ narys Valdis Fugašas. Policijos departamentai ir izoliatoriai perpildyti visoje šalyje.

„Galima įvardinti Mogiliovą. Mūsų kolegų surinktas sąrašas rodo apie 250 žmonių. Neįmanoma net įsivaizduoti tokio sulaikytųjų skaičiaus Mogiliove. Mano kolegų duomenimis, kadangi pritrūko vietų, kai kurie sulaikytieji išmėtyti po mažesnių aplinkinių miestelių areštines“, – meduza.iosakė V. Fugašas.

Kaip ir Minske, čia taip pat neaišku, kokia teisine struktūra vadovaujantis sulaikytieji atsiduria izoliatoriuje. Kaip taisyklė, juos ten pasodina vyrai su juodomis uniformomis be skiriamųjų ženklų ir balaklavomis. Baltarusijos gatvėse tokių vyrų šiuo metu gausu, sakė žmogaus teisių aktyvistas.

„Žmonių, buvusių policijos nuovadose žiniomis, pagrindinę smogiamąją jėgą gatvėse sudaro riaušių milicija. Tačiau tuo pat metu gausu pareigūnų, apsirengusių juodai, – kalbėjo V. Fugašas, – sunku pasakyti, kas iš tikrųjų yra tie vyrai, naudojantys smurtą tardymo izoliatoriuose. Žmonės vis dar šoke, kai kam prireikė medikų pagalbos. Darau prielaidą, kad šie smurtautojai taip pat nedėvi identifikacinių ženklų“.

Valentinas Stefanovičius iš organizacijos „Viasna“ teigė, kad Vidaus reikalų ministerijos paskirti darbuotojai, įprastai dirbantys tardymo izoliatoriuose, yra pakeisti ir neatlieka jokio vaidmens. Vyro teigimu, situaciją čia jau perėmė specialiosios pajėgos.

Lieka neaišku ir kas sulaikė 14-metį Jekaterinos sūnų Aleksėjų iš Bresto (vardai pakeisti). „Jis labai išsigandęs, net nenori vizito pas gydytoją, nes yra įbaugintas. Jis pasakoja apie tai, kas įvyko tiek, kiek jam pavyksta. Aš tiesiog klausausi“, – pasakojo Jekaterina.

Rugpjūčio 11 dieną sūnus taip ir negrįžo po pamokų pas korepetitorių. Sulaukusi aštuntos valandos vakaro Jekaterina sunerimo. Nuo pat protestų pradžios ji su sūnumi sutarė, kad šis vėlai vakare niekur neis.

„Maždaug pusę devynių vyras išėjo jo ieškoti. Centre tada nevyko jokių demonstracijų, – pasakojo moteris, – mano vyras priėjo prie omonininkų paklausti, ar nežino, kur gali būti mūsų sūnus. Šie nusijuokė ir atšovė: „tegu sėdi namie“.

Po šio įvykio moteris ėmė skambinėti Aleksėjaus draugams, tačiau niekas nežinojo apie vaikino buvimo vietą. „24 val. pradėjome skambinėti ligoninėms. Niekaip negalėjau rasti sau vietos. Ligoninėse nėra, greitosios pagalbos ekipažuose nėra, morge nėra. Buvo siaubinga“, – pasakojo Jekaterina.

Aleksėjaus nebuvo ir policijos departamente. Ji su vyrų parašė pareiškimą dėl dingusio asmens. Moters teigimu, Moskovskajos policijos nuovadoje tą naktį buvo daug sulaikytųjų artimųjų: „visi verkėme“.

Apie trečią valandą nakties moteris sulaukė skambučio iš milicijos, jai buvo pranešta, kad jos sūnus yra Vidaus reikalų departamento būstinėje Lenino rajone, nors prieš tai jai buvo teigiama, kad jo ten nėra.

„Kai mes atvykome, sulaikytieji buvo sustatyti, kaip kokie recidyvistai prispaustais prie sienos veidais, – kalbėjo Jekaterina, – Aš įėjau, jis net neatsisuko. Pasakiau, „sūnau“. Jis nereagavo. Tik kai moteris, kuri jį prižiūrėjo, ištarė „galima“, jis apsisuko, apkabino ir pabučiavo mane sakydamas „mama, atleisk“.

Namie Aleksėjus papasakojo, kad jis buvo sulaikytas einantis namo. „Jiems nepatiko jo bliuzonas su kapišonu, ant kurio parašytas „Antiherojus“ ir sportbačiai“, – sakė Jekaterina.

Kaip pasakojo sūnus, pareigūnai iškratė jo kuprinę. Pažiūrėję į jo anglų kalbos vadovėlį šie paklausė jo „ar tu su**** nacis?“. Tada vaikinas buvo paguldytas ant žemės, sumuštas guminėmis lazdomis ir išvežtas nežinoma kryptimi.

„Su juo elgėsi, kaip su suaugusiu“, – pabrėžė Jekaterina.

„Jie laikė jį šešias valandas basą rūsyje purvinomis, šlapimu persmelktomis grindimis. Galva žemyn. Su juo buvo kiti vaikinai, visi 16-17 metų amžiaus. Jų rankos turėjo būti už galvos. Jei kažkuris nuleisdavo rankas, pareigūnai iškart šokdavo ant basų pirštų su botais, svaidydamiesi keiksmais ir pažeminimais“, – kalbėjo motina.

Aleksėjus pasakojo jai, kad rūsyje buvo mušamas per kepenis. Kad neliktų pėdsakų pareigūnai mušdavo per žurnalų pluoštą. Berniukas neverkė, tik meldėsi.

„Po bliuzonu jis turėjo marškinėlius su filmo „Pagrobtas gyvenimas“ simbolika. Paauglys meldė, kad jie nenuvilktų rūbų ir jų nepastebėtų. Ar tai normalu? Dabar kalbu ir pati sunkiai galiu patikėti“, – sakė mama.

Pasak moters, sūnus nuolat kartojo, kad jam 14 ir prašė susisiekti su tėvais. Tačiau niekas jo neklausė, o galiausiai vienas saugumietis sulaužė jo telefoną. Jam taip pat atsisakyta iškviesti greitąją pagalbą, nors šis kosėjo krauju.

„Jie įrėmė ginklą į kaklą ir jį užtaisė. Taikė beprotišką spaudimą. Net negaliu visko pasakoti, viskas buvo siaubinga“, – kalbėjo Jekaterina.

Kartu su sūnumi šeima iš izoliatoriaus parvežė ir dar vieną jaunuolį, kuris buvo visas kruvinas. Jis buvo smarkiai sumuštas, todėl jie nusprendė jį parvežti namo. Jis pasakojo, kad pareigūnai nuskuto jo plaukus ir sukišę į burną liepė žiaumoti.

Moteris tikina, kad po visų įvykių jos šeimai reikės reabilitacijos.

„Mano vyras jaučiasi siaubingai. Jis negalėjo išgelbėti savo sūnaus. Jis kaip sužeistas žvėris važinėjo po miestą ir dairėsi sūnaus tarp kraujo klanų ir skeveldrų“, – sakė pašnekovė.

Anot jos, labai svarbu, kad sūnui neišsivystytų keršto troškimas.

„Noriu, kad jis žinotų, jog taip – blogis egzistuoja, kad jis išgyveno šią patirtį, tačiau išgyveno ją oriai. Noriu, kad jis kurtų savo ateitį tiesia nugara“, – kalbėjo mama.

Šeima dar neapsisprendė, ar rašys skundą dėl milicijos elgesio. Jei tai būtų jos valia, moteris, tikina, nedvejotų, tačiau to labai bijo pats Aleksėjus.

„Jis sako: mama, prašau, nerašyk jokių pareiškimų. Jie užsirašė mano adresą. Jei pateksiu ten antrą kartą – nebeištrūksiu. Aš noriu jam paaiškinti, kad tai būtų tas pats, kas tave išduoti. O jis atsako, kad geriau jau išduok mane, bet neleisk ten patekti dar kartą“, – pasakojo moteris.

Baltarusijos žmogaus teisių aktyvistų teigimu, smurto aukoms bus be galo sunku įrodyti prieš juos pareigūnų padarytą skriaudą ir pasiekti teisybės.

V. Fugašas teigia, kad teisiškai yra įmanoma parašyti skundą dėl netinkamų sulaikymo sąlygų, tačiau beveik garantuotai tai neduos jokios naudos.

„Sistema taip sudėliota, kad nesvarbu, kokių įrodymų pateiksi, į juos greičiausiai tiesiog nebus atsižvelgta, – teigė ekspertas, – jei kalbame apie kankinimus, kyla dar daugiau problemų, nes Baltarusijos įstatymai net neapibrėžia „kankinimo“, kaip termino, o pasiekti teisybės tokiu atveju yra be galo sudėtinga“.

„Baltarusija, deja, nepriklauso Europos Tarybai, todėl europietiški mechanizmai, kaip kad Strasbūro žmogaus teisių teismas mums yra nepasiekiami“, – jam antrino Valentinas Stefanovičius iš „Viasna“.

„Vienitnelis dalykas, kuriuo galime naudotis yra JT mechanizmai, kaip kad Komitetas prieš kankinimus“, – kalbėjo aktyvistas.

V. Fugašas baiminasi, kad visų aplinkybių fone dauguma nukentėjusiųjų nedokumentuos savo sužalojimų, dėl ko paskui bus neįmanoma įrodyti padaryto smurto.

„Žmonės nesidarys medicininės patikros dėl paprasčiausio šoko, dėl nežinojimo ar tiesiog negalėdami patikėti, kas įvyko, ar tiesiog nežinodami, kad taip reikia. Taip pat bijodami, kad tai kaip nors gali būti panaudota prieš juos. Todėl man be galo baisu, kad šis smurtas liks nematomas“, – sakė vyras.

Po penkias dienas trukusių protestų dėl autoritarinio lyderio Aliaksandro Lukašenkos perrinkimo, kuris, anot opozicijos, buvo suklastotas, pareigūnai ketvirtadienio vakarą netikėtai pareiškė, kad apie tūkstantis sulaikytųjų bus paleisti, o vidaus reikalų ministras atsiprašė protestų metu nuo teisėsaugos smurto nukentėjusių atsitiktinių žmonių, kurie demonstracijose nedalyvavo.

Minske iš sulaikymo centro penktadienį paleisti areštuotieji pasakojo naujienų agentūrai AFP buvę mušami, negaudavę maisto, vandens ir medicinos pagalbos, taip pat sakė, kad jiems buvo neleidžiama miegoti.

„Man degino rankas cigaretėmis“, – sakė 25 metų Maksimas Douženka, teigęs, kad buvo areštuotas, nors protestuose nedalyvavo.

„Man trenkė į galvą – blogai jaučiuosi, galva svaigsta“, – pridūrė vyras, vėliau išvežtas į ligoninę.

43 metų verslininkas Michailas Černenkovas savo ruožtu pasakojo, kad milicijos skyriuje buvo kankinamas elektroimpulsinio prietaiso iškrovomis ir mušamas lazdomis. Jis pademonstravo AFP sėdmenis, ant kurių buvo likę kraujosrūvų.

„Tai – kankinimai“, – pabrėžė vyras. M. Černenkovas pridūrė, kad jis, kaip ir daugelis kitų, buvo priverstas miegoti lauke, nes kameros buvo perpildytos. Verslininkas taip pat teigė protestuose nedalyvavęs.

Prie sulaikymo izoliatoriaus laukė šimtai sulaikytųjų draugų ir artimųjų; savanoriai dalijo maistą ir antklodes.

Milicija pranešė nuo sekmadienio vakaro, kai prasidėjo protestai prieš A. Lukašenkos pergalę rinkimuose – kaip rodo negalutiniai oficialūs rezultatai, surinkus daugiau kaip 80 proc. balsų – buvo sulaikyta daugiau kaip 6,7 tūkst. balsų.