„Tai visos šalies masto katastrofa“, – teigė politikas, ir sprogimo padarytą žalą palygino su Hirosimos ir Nagasakio vaizdais po branduolinės atakos. Netrukus jo akyse pasirodė ašaros.
Kalbant apie tragediją Beirute, galime rasti dar tinkamesnę metaforą nei su branduoline bomba susijusi: tai Černobylio katastrofa.

Antradienį Beiruto uoste esančiame sandėlyje nugriaudėjęs sprogimas niekaip nesusijęs nei su jokiu konfliktu, nei su tyčiniu bandymu kam nors pakenkti. Kaip ir sovietų tragedijos atveju, mirtį pasėjęs sprogimas – apverktinos nekompetencijos, užkrečiamos korupcijos ir aplaidumo vaisius. Ir jo padariniai bus juntami dar labai ilgai.

Libano pareigūnai po antradienio vakarą visą miestą sudrebinusių dviejų sprogimų Beirutą paskelbė nelaimės zona. Tuo metu, kai buvo rengiamas šis straipsnis, tragedijos aukų skaičius siekė mažiausiai 135 žmones, dar tūkstančiai buvo sužeisti, o socialinėje žiniasklaidoje – daugybė pagalbos prašymų padėti surasti po nelaimės dingusius artimuosius.

Padariniai ekonomikai pasijuto iš karto. Nuo 250 tūkst. iki 300 tūkst. žmonių liko be stogo virš galvos – grubiai skaičiuojant, tai net 10 proc. visos miesto populiacijos.

Tūkstančiams žmonių būtinas stacionarinis gydymas, o šalies ligoninės okupuotos naujojo koronaviruso pacientų. Remiantis preliminariais skaičiavimais, sprogimų turtinė žala siekia 3 mlrd. dolerių. Tai didžiulė našta šaliai, kur ir taip dauguma žmonių sunkiai suduria galą su galu. Dar prieš antradienio katastrofą Libanas balansavo ties lūžio riba. Pabėgėlių nuo karo kaimyninėje Sirijoje krizė trunka jau bene dešimt metų, tad šalis jau ir taip sunkiai beišgali remti karo iš Sirijos išgintus asmenis, šiuo metu sudarančius net 30 proc. Libano populiacijos.

Sprogimo Beirute padariniai

Labai sunkiai verčiasi ne tik prisiglaudę pabėgėliai. Remiantis Pasaulio maisto programos duomenimis, beveik pusė Libano gyventojų sunkiai prasimaitina. Birželį per interviu „The Telegraph“ Beirute esančio Amerikos universiteto profesorius Martinas Keulertzas pareiškė: „Jau metų pabaigoje nuo paramos maisto produktais šalyje bus priklausomi 75 proc. šalies gyventojų, tačiau svarbiausias klausimas tas, ar bus ką dalinti“, – sako M. Keulertzas.

Pandemija ant kelių parklupdė šalies ligonines. COVID-19 šalį užklupo itin sudėtingu šalies ekonomikai metu – labai sunkiai slegia valstybinė skola. Maisto kainos jau šoktelėjo 247 proc., o sprogimai sunaikino dešimtis tonų Libano turėtų maisto atsargų ir šaliai tokią svarbią uosto infrastruktūrą, tad situacija artimiausiu metu tik blogės.

Libano užsienio reikalų ministras Nassifas Hitti dieną prieš katastrofą pareiškė atsistatydinantis ir perspėjo, kad „šiandien Libanui kilusi labai reali grėsmė tapti žlugusia valstybe“. Prisiminus Libano istoriją, dauguma žmonių, įskaitant Jungtinių Valstijų prezidentą Donaldą Trumpą, suskubo manyti, kad prie rugpjūčio 4-osios tragedijos prisidėjo terorizmo elementas. Tik pastaruosius tris dešimtmečius šalį nuodija ne smurtas ir agresija, o korupcija.

Nors aiškėja vis naujų ir naujų tragedijos detalių, oficialioje Libano pareigūnų pateikiamoje versijoje teigiama, kad uosto sandėlyje kilo gaisras, užsidegė ir sprogo ten laikytas amonio nitrato krovinys (jis uoste buvo saugomas nuo tada, kai 2013 metais konfiskuotas iš krovininio laivo).

Terorizmo analuose amonio nitratui skirta ypatinga vieta. 1995 metais Oklahomos mieste baltaodis nacionalistas teroristas Timothy McVeighas detonavo 2 tonas šio pramoninio chemikalo ir pražudė 168 žmones bei apgadino 300 pastatų.

Šiuo atveju nereikėjo jokių piktų kėslų, tik mirtino aplaidumo, kad 2750 tonų amonio nitrato – tūkstantį kartų daugiau, nei tuomet pasitelkė piktavalis teroristas – daugiau nei šešerius metus kaip tiksinti bomba gulėjo uosto, esančio kone pačioje miesto širdyje, sandėlyje, kur, esą, laukė aukciono.

Ar gali taip būti, kad pareigūnai už dosnų atlygį buvo užmerkę akis prieš faktą, kad visai čia pat stūkso didžiulės pavojingos medžiagos atsargos? Dauguma Libano žurnalistų pastarosiomis dienomis kelia būtent šį klausimą. Radus su kroviniu susijusių dokumentų, tų klausimų tik daugėja.

Nuotraukoje, išplatintoje socialinėje žiniasklaidoje (spėjama, kad ji daryta būtent tame sandėlyje, kur laikytos sprogios medžiagos), matomi darbuotojai priešais pastatą, kur pilna tūkstančio kilogramų svorio amonio nitrato maišų su ženklinimu „Nitroprill HD“. Kaip teigia ginklų kontrolės ekspertas Jeffrey Lewisas, šis ženklinimas gali reikšti kasyboje naudojamo sprogmens „Nitropril“, kurį gamina bendrovė „Orica“, prekės ženklo kopiją. Maksimalus kiekis „Nitropil“, kokį galima saugiai sandėliuoti, yra tik 400 tonų.

Ar dėl šios nelaimės kalta korupcija, aplaidumas ar šių dviejų ydų kombinacija, mes greičiausiai taip niekada ir nesužinosime.

Sprogimo Beirute padariniai

Atsakomybė gula ne tik ant uosto darbuotojų, laiku neatlikusių patikrinimų ar ėmusių kyšius už tylėjimą ir vengimą spręsti problemas, pečių. Atsakomybės naštą dalinasi ir tie, kurie juos ten paskyrė ir sukūrė visą šią supuvusią sistemą. Oficialiai pilietinis karas Libane pasibaigė dar 1990 metais, tačiau likę gyvi karo vadai, sugebėję išvengti bausmės už dešimtmečius vykdytus žiaurumus, karines uniformas iškeitė į kostiumus ir ėmėsi kontroliuoti tai, kas po konflikto liko iš šalies.

Karta iš kartos Libano valdžioji klasė iš visų jėgų melžė šalį. Laisvai klestinti korupcija ir nepasotinamas godumas įstūmė šalį į gilią krizę. Ir šiuo atveju net ne toks svarbus politinio elito religinis nuožmumas. Libaną jau ilgą laiką persekioja sisteminės nesėkmės ir visur, kur tik besi pirštu, pasireiškiantis kompetencijos trūkumas.

Pradedant sanitarinių sąlygų krize, pažymėta kalnais dvokiančių šiukšlių, ir baigiant šlubuojančia ekonomika, hiperinfliacija ir skurdu, stumiančiu šeimas prie bado slenksčio. Taip, perspėjimų apie gresiantį badą šalyje pasigirsta reguliariai ir jie, deja, skamba pagrįstai.

Krizė skatina žmones eiti į gatves, mėnuo iš mėnesio protestuotojai reikalauja Libano valdžios imtis veiksmų. Iki tol priešiškumų skaldytos religinės bendruomenės vienija jėgas ir vadovaujasi vieningu šūkiu „jeigu visi, tai visi“, kuriuo smerkiama visa valdančioji klasė ir supuvusi politinė sistema.

Sprogimo Beirute padariniai

Po nelaimės sostinėje tiek uosto direktorius Hassanas Koraytemas, tiek Libano muitinės administracijos vadovas Badri Dheris pareiškė, jog ne kartą perspėjo apie grėsmę, kurią kelia uoste laikomos itin sprogios medžiagos, ir reikalavo jas iš ten išvežti.

Libano valdžia suskubo pranešti, kad šiuo metu tiek uosto vadovybė, tiek kiti valdininkai, atsakingi už amonio nitrato saugojimą ir priežiūrą, šiuo metu laikomi namų arešto sąlygomis, vyksta tyrimas. Tradicinis bandymas išvengti atsakomybės, pareiškiant „tai ne mano darbas“, Libano politikoje itin mėgstamas ir dažnai taikomas, pripažinti kaltės nenori niekas.

Kaip šį kartą toks žaidimas suveiks su nuo nevykusių pasiteisinimų pervargusia Libano visuomene, parodys laikas, bet galima tikėtis ir dar vieno sprogimo – tik šįkart perkeltine prasme. Tviteryje sparčiai populiarėja grotažymė „metas statyti kartuves“, o tai neabejotinai verčia korumpuotus Libano vadovus susirūpinti, ar tik jų neliečiamybei neateina galas.

Černobylis – šis tas daugiau nei vien tragedija pasibaigęs bandymas sovietinėje branduolinėje jėgainėje. Tai buvo didžiulės arogancijos, aplaidumo, karjerizmo ir autoritarizmo sistemos vaisius. Tai buvo Sovietų Sąjungos mikrokosmosas, dešimtmečius trukusio politinio neįgalumo, nesėkmių ir apsileidimo rezultatas. Saujelė vietos pareigūnų, pripažintų kaltais ir sulaukusių bausmės, iš tikrųjų buvo tiesiogiai atsakingi už tai, kas įvyko, bet ne jie buvo tikrieji šios tragedijos kaltininkai.

Panašiai ir sprogimo Beirute atveju. Ši tragedija – žymiai daugiau nei statybų metu įvykęs incidentas, pasibaigęs kone pragaru žemėje. Tai pasakojimas apie tai, kaip gauja korumpuotų žiaurų buvusių karo vadų, virtusių valdininkais, apnuodijo Libaną prietarais, nekompetencija ir protu nesuvokiamu abejingumu žmonių kančioms.

Deja, kaip ir Černobylio istorijoje – nė vienas iš tikrųjų už šią katastrofą atsakingų asmenų nesulauks deramo teisingumo.