„Covid-19“, nuo kurio jau mirė daugiau nei 650 000 žmonių, pasaulyje sukėlė krizę, kurios virusologas seniai bijojo. K. Stohras, kuris pasitraukė iš PSO ir 2007 m. prisijungti prie vaistų gamintojo „Novartis AG“, o prieš porą metų išėjo į pensiją, piešia išblaivinantį paveikslą. Jis kalbėjosi su „Bloomberg“ telefonu:
– Kokia, jūsų nuomone, bus pandemijos eiga, kol neturėsime visiems prieinamos vakcinos?
– Šio viruso epidemiologinė eiga nedaug skirsis nuo kitų kvėpavimo takų ligų. Žiemą jos sugrįžta.
Bus antroji banga, ir ji bus labai rimta. Daugiau nei 90 proc. gyventojų yra jautrūs šiam virusui. Jei vėl nesiimsime griežto karantinavimo ir panašių priemonių, virusas sukels didžiulį protrūkį. Žiemos sulauksime greičiau nei skiepų. Padaugės atvejų ir kils viruso valdymo problemų, nes panašu, kad žmonėms nelabai įmanoma pritaikyti didesnių judėjimo ir laisvės suvaržymų.
– Kada, jūsų manymu, galime sulaukti vakcinų?
– Tokiose šalyse kaip Vokietija iki kitų metų pradžios gali būti pagamintas nemažas kiekis vakcinų, o senyvų žmonių skiepijimui gali prireikti keturių, penkių, šešių mėnesių. Kitokią strategiją stebėsime tokiose šalyse kaip Brazilija, Argentina ar Čilė, kurios gali taip ir negauti nė vienos vakcinos dozės, bet vis tiek turės kažkaip tvarkytis.
Pasaulis pasiskirstys į dvi grupes: vakcinuotų ir nevakcinuotų.
– Kaip, jūsų manymu, visame pasaulyje pasikeis imunitetas, kai bus pristatytos vakcinos, o liga toliau plis?
– Manyčiau, kad iki kitų metų vidurio nemaža pasaulio dalis jau turės antikūnus. Laikui bėgant toji dalis palaipsniui didės. Tada kils trečioji banga, ir kai ji pasibaigs, manyčiau, kokie 80 proc. pasaulio jau turės antikūnų, jei nebus įvestas karantinas, dėl ko abejoju.
– Ką tai reiškia dabar kuriamoms vakcinoms?
– Esame itin keblioje padėtyje. Turime skirti visus išteklius, kuriuos tik galime sau leisti, vakcinos sukūrimui. Kita vertus, blaivus protas sako, kad didžiajai pasaulio daliai vakcinos nebus prieinamos.
Iki šių metų pabaigos arba kitų metų pradžios gali būti pagaminta pusė milijardo vakcinos dozių. Pasaulyje gyvena 7,5 milijardo žmonių. Kokių vakcinų gali tikėtis tos šalys, kurios neturi pakankamai išvystytos infrastruktūros ir sveikatos priežiūros sistemos, tačiau turi didžiulį gyventojų skaičių?
– Keletas grupių, įskaitant PSO, rūpinasi vienoda prieiga prie vakcinų. Ar tai nepadės išspręsti problemų?
– Nedaryti nieko būtų neatsakinga. Vis dėlto didžioji pasaulio dalis vakcinos negaus. Virusas ir toliau plis, ir gali prireikti dvejų ar trejų metų, kol juo bus persirgusi didžioji populiacijos dalis.
Pandemiją užbaigs ne vakcina. Pandemija pasibaigs tada, kai virusas bus sudeginęs kiekvieną sausą medgalį, kokį galės rasti. Ugnis neužges tol, kol nepersirgs paskutinis virusui jautrus žmogus.
Tada kils klausimas, kokį vaidmenį vakcina vaidins toliau.
– Regis, optimistiškai tikite, kad mokslininkams galiausiai pavyks sukurti vakciną. Kaip vertinate perspektyvas ir galimą riziką?
– Koronavirusas nėra ypatingai sunkiai suvaldomas virusas. Net ir įprasti skiepai galėtų kažkiek padėti, o juk vystome skirtingų tipų vakcijas, vektorines vakcinas, mRNR. Tai labai perspektyvu.
Praeityje pristačius vakciną jos naudojimas ir paskiepytų žmonių skaičius augdavo palaipsniui, ir jei išlįsdavo koks nors trūkumas, net ir labai retais atvejais, jį būdavo galima pastebėti gana anksti.
Tačiau šiuo atveju vakcina bus naudojama dideliais kiekiais, galbūt šimtais milijonų dozių, ir per palyginti trumpą laiką – nuo šešių mėnesių iki metų. Taigi kyla klausimas, ar toje vakcinoje nėra ko nors, ko neįmanoma aptikti atliekant didelio masto saugos bandymus patvirtinimo proceso metu.
Tai gali paveikti daugybę žmonių. Jei sukuri imunitetą 500 milijonų, ir suserga tik 1 iš milijono, vis tiek turi nemažai žmonių, kuriems gali kilti saugos problemų, taigi į tai reikia atkreipti dėmesį. Tačiau susirūpinimas dėl ligos poveikio greičiausiai nusvers susirūpinimą dėl galimo vakcinos poveikio.
– Sakėte, kad šalims reikia keisti savo strategijas. Koks būtų tinkamiausias vyriausybės požiūris?
– Turime rasti būdą, kaip atverti bendruomenę tokiu būdu, kuris paremtų ilgalaikį medicinos tikslą – laikui bėgant turėti kuo mažiau aukų, žinant, kad infekcijos plitimo neišvengsime. Kito būdo nėra. Jei turi medicininę problemą, buvai slidinėti, susilaužei koją, trūko kelio raištis – ne bėda, kreipkis į gydytoją ir ją išspręsi. O
čia mes sprendimo neturime.
Turime gyventi su šiuo virusu ir turime rasti būdą, kaip užtikrinti, kad viskam pasibaigus galėtume atsigręžti ir sakyti, jog padarėme viską, kad išvengtume mirčių ir ligų. Tačiau negalime slėptis kaip stručiai ir tikėtis, kad įvyks stebuklas ir virusas pats savaime išnyks. Tobulos strategijos nėra.
– Dirbote ir su kitais virusais, nuo SARS iki paukščių gripo. Kokios praeities pamokos praverčia šiandien?
– Nuo 2003 m. buvo kalbama apie pasiruošimą pandemijai. Kai kurios šalys parengė planus ir jais pasinaudojo. Tikiu, kad tos, kurios turėjo parengusios gerą pandemijos planą, buvo keliais žingsniai priekyje. Tačiau vis dar yra šalių, kurios plano neturi. Išmokite pagaliau rengti pandemijos planus.
Suprantama, kad pandemijos metu vakcinomis pirmiausia galės pasinaudoti tie, kurie jas ir kuria. Tikiuosi, kad taip nenutiks, tačiau bijau, kad taip bus. Tikėkimės, kad ateityje bus daugiau investuojama į pasirengimą pandemijai ir vakcinas, kad su kita pandemija būtų susidorota geriau nei su dabartine.
