Kol kas nė viena neatrodo pasiryžusi tapti pirmąja pradėjusia konfliktą Viduržemio ir Egėjo jūrose, kuris galėtų turėti dramatiškų pasekmių visam regionui ir už jo ribų.
Tačiau karinės jūrų pajėgos jau laukia signalo, taigi tolesnės eskalacijos galimybė akivaizdi.
Pažvelkime, kaip abi kaimynės prie to priėjo.
1. Kas paskatino pastarąjį kivirčą?
Turkija pareiškė, kad liepos 21 d. išsiųs laivą, kuris pradės seisminius darbus vandenyse šalia Graikijos salos netoli pietinio Turkijos miesto Antalijos. Graikija mano, kad dalis šios teritorijos priklauso jos vadinamajam žemyniniam Kastelorizo šelfui.
Turkija su tuo nesutinka, sakydama, kad sala per maža ir per toli nuo žemyninės Graikijos dalies, kad ši galėtų reikšti pretenzijas.
2. Ar nėra tai kažkur jau girdėta?
Tikrai taip. Turkija ir Graikija – kaimynės ir Šiaurės Atlanto sutarties aljanso narės, tačiau tai joms nesutrukdė pasiekti karo slenkstį 1996 m. dėl dviejų salelių toliau į šiaurę, kuriose gyveno vien ožkos.
Turkijos kariniam jūrų laivynui lydint savo laivą, pavadinimu „Oruc Reis“, o kolegoms iš Graikijos išmetus inkarą vos už kelių kilometrų, situacija šiuo metu visiškai nenuspėjama.
Susidūrimas dar labiau apsunkintų rytinės Viduržemio jūros regiono šalių geopolitiką ir greičiausiai įtrauktų į konfliktą ir kitus, įskaitant Europos Sąjungą ir JAV.
3. Kokia šių nesutarimų kilmė?
Istorija, nafta ir dujos.
Ankara ir Atėnai nesutarė ištisus šimtmečius: tai apima ir Bizantijos žlugimą, ir Osmanų imperiją, ir Graikijos Nepriklausomybės karą, prasidėjusį 1821 m., ir vėlesnius mūšius per Turkijos Nepriklausomybės karą, kurie privedė prie Turkijos respublikos įkūrimo 1923 m.
Paskutinį kartą turkai su graikais susidūrė 1974 m. Kipre, kurį Turkija okupavo po karinio perversmo, įkvėpto Atėnų chuntos, siekusios prijungti Kiprą prie Graikijos.
Neseniai Turkija ir Graikija ginčijosi dėl migrantų ir Šv. Sofijos soboro pavertimo mečete.
Po gamtinių dujų atradimo Kipre ir didesnių angliavandenilių atsargų perspektyvos kilo dar daugiau ginčų dėl suvereniteto. Tai tęsiasi jau nuo lapkričio, kai jūrų susitarimas, kurį Turkija pasirašė su Jungtinių Tautų remiama Libijos vyriausybe, paskatino Ankarą reikalauti teisių į tas jūros dugno dalis, kurias Atėnai pagal tarptautinę teisę laiko priklausančias Graikijai.
4. Kas dar kelia nesutarimų?
Visas vandens telkinys, skiriantis Turkiją ir Graikiją. Abi šalys savo reikalavimus grindžia visiškai skirtingais teisiniais argumentais.
Ankara tvirtina, kad šalies kontinentinis šelfas turėtų būti matuojamas nuo jos žemyninės dalies, todėl teritorija į pietus nuo Graikijos salos – vos už kelių kilometrų nuo Turkijos pietinės pakrantės – patenka į jos zoną. Graikija sako, kad, atsižvelgiant į JT jūros įstatymą, apibrėžiant šalies kontinentinį šelfą reikia atsižvelgti ir į salas, o tai jai suteiktų išimtinę teisę į teritoriją, nepaisant salos artumo Turkijai. Turkija minėto įstatymo nepasirašė.
5. Ar kas nors įsikiš?
1996 m. į konfliktą įsikišo JAV, sulaikydama abi šalis nuo karo dėl salelių, žinomų kaip Imija Graikijoje ir Kardak Turkijoje. ES, kurios narė yra Graikija ir į kurią nori įstoti Turkija, taip pat turi tam tikrų svertų. Tačiau santykiai su Ankara pastaraisiais metais susilpnėjo, pakenkdami Briuselio galimybėms daryti įtaką ten priimamiems sprendimams.
Rusija, kuri bando būti aktyvesnė rytinėje Viduržemio jūros dalyje, Turkijai ir Graikijai pradėjus kivirčytis paprastai laikosi atokiau.
