Šiame straipsnyje papasakotos keturios kelionės namo. Visos jos vertos dėmesio, žada BBC.

Annabel Symes – įveikė 1600 kilometrų


Jauna mergina iš Jungtinės Karalystės Annabel Symes savanoriavo atokioje žirgų ir galvijų rančoje Argentinos Patagonijos regione. Įsigaliojus kelionių ribojimams dėl naujojo koronaviruso pandemijos, buvo atšauktas jos skrydis namo. Tai reiškė, kad Annabel buvo priversta pasilikti ūkyje, į kurį atslinko žiema, ir temperatūra nukrito žemiau nulio. Devyniolikmetė planavo vasaros sezono pabaigoje grįžti namo, tad į Patagoniją atsivežė tik vasarai skirtų drabužių. Augo nerimas, tad galiausiai ji nusprendė susisiekti su Jungtinės Karalystės užsienio reikalų ministerija. Pastaroji suorganizavo, kaip merginai pasiekti už 1600 kilometrų nuo jos buvimo vietos esantį Buenos Airių tarptautinį oro uostą, iš kur galės parskristi namo.

Pirmojo didžiosios kelionės namo etapo metu mergina pusę dienos jojo iki artimiausio kelio. Jos lagaminus nešė mulas. Toliau laukė devynių valandų trukmės kelionė taksi iki artimiausio miesto. Pakeliui kiekviename patikros punkte jai buvo matuojama temperatūra, o automobilis purškiamas dezinfekcinėmis priemonėmis. Išlipus iš taksi automobilio, prasidėjo varginanti net 17 valandų kelionė autobusu į oro uostą.

„Jojimo etapas buvo pats baisiausias“, – jau grįžusi namo dienraščiui „The Argus“ sakė mergina.

„Buvo tikrai baisu būti įmestai atgal į civilizaciją ir į pasaulį, kuriame jau viešpatavo koronavirusas. Buvo baisu matyti žmones su apsauginėmis veido kaukėmis, stebėti, kaip kone ant kiekvieno kampo matuojama jų kūno temperatūra. Tai tikrai buvo didžiulį stresą sukėlusi situacija“, – prisimena ji.

Kleonas Papadimitriuo – įveikė 3200 kilometrų


Studento Kleono Papadimitriuo teigimu, „daugybė į vieną vietą supuolusių veiksnių“ lėmė, kad jis pasiimtų dviratį ir iš savo universiteto Škotijoje nuspręstų būtent tokiu būdu sugrįžti į gimtąją Graikiją.

Prasidėjus koronaviruso pandemijai buvo atšaukti skrydžiai, baigėsi ir jo buto nuomos Aberdyne sutartis. Be to, dvidešimtmetis teigia gyvenime nesibaiminantis didelių iššūkių, taigi nusprendė namo, kur jo laukė šeima, vykti dviračiu. Teigia norėjęs išbandyti savo jėgas.

„Norėjau išbandyti savo jėgas, be to, kaip ir neturėjau kito pasirinkimo“, – BBC sakė jaunas graikas.

Iki didžiosios savo gyvenimo kelionės dviračiu Kleonas tebuvo važinėjęsis dviračiu po apylinkes, tačiau buvo ramus, kad jo turimo fizinio pasirengimo tokiam iššūkiui pakaks.

Apsirūpinęs maistu, miegmaišiu ir palapine, gegužę vaikinas leidosi į 48 dienas trukusią kelionę į Atėnus. Vaikinas pasakoja, kad, planuodamas kelionę, atsižvelgė į įvairius kelionių ribojimus, tad jokių didesnių problemų kertant valstybių sienas neturėjo. Nors 3200 kilometrų kelionės metu ir ne kartą jautėsi siaubingai išsekęs, graikas sako, kad pats didžiausias jam tekęs iššūkis nebuvo susijęs su fiziniu krūviu – tai vienatvė.

„Buvo sudėtinga išbūti pačiam su savimi. Taip pat kilo bėdų ir su mano dviračiu. Gana dažnai išsileisdavo padangos, tai kėlė nemenką galvos skausmą“, – sako iš Škotijos į Graikiją dviračiu grįžęs studentas ir priduria, kad veiklos kelionės metu jam tikrai nestigo.

„Galėjau grožėtis nuostabiais vaizdais, atradau stebuklingų vietų, pažinau nuostabių žmonių“, – džiaugiasi jis.

Namo Kleonas sugrįžo birželio pabaigoje, kur jo laukė išsiilgusi šeima, draugai, pažįstami ir net nepažįstami žmonės, išgirdę apie išskirtinę jo kelionę namo.

Vaikinas sako, kad ši kelionė jį išmokiusi supratimo, kad „iš tikrųjų jis gali žymiai daugiau nei manė iš pradžių“, o tai jam neabejotinai padės gyvenime sprendžiant streso kupinas situacijas. Nepaisant to, rugsėjį grįžti į universitetą Škotijoje jis visgi planuoja lėktuvu.

„Tai buvo labai svarbi patirtis, labai svarbi pamoka, bet, jeigu ir vėl sėsiu ant dviračio, tai tikrai nesirinksiu to paties maršruto“, – šypsosi Kleonas.

Garry Crothersas – įveikė 6500 kilometrų


Garry Crothersas buvo pasišovęs jokiais būdais nepraleisti jaunesniosios dukters vestuvių, taigi, kai dėl naujojo koronaviruso grėsmės buvo atšaukti skrydžiai, jis nusprendė 6500 kilometrų per Atlantą įveikti savarankiškai.

Garry Karibų jūroje nuo 2019 metų pradžios plaukiojo savo laivu „Kind of Blue“. Kelionės metu prie jo vis prijungdavo draugai ir šeimos nariai. Kovo pabaigoje jis planavo parskristi namo į Šiaurės Airiją – laiko iki rugsėjį planuojamų dukters vestuvių turėjo būti apsčiai.

Smogus naujajam koronavirusui, 64 metų airis susivokė esąs įstrigęs prie Sint Marteno be jokio aiškaus būdo ištrūkti.

Burlaivis

Karantinui nešvelnėjant ir balandį bei grėsmingai artėjant uraganų sezonui, airis pradėjo kurpti planą, kaip sugrįžti namo. Galiausiai nusprendė, kad vienintelis būdas tai padaryti – parplaukti pačiam.

Nors kelionė per Atlantą be jokios įgulos ir baugino, tai dar ne viskas – Garry galėjo pasitikėti tik viena ranka. Vieną ranką teko amputuoti po siaubingos motociklo avarijos.

„Plaukti tokį didelį atstumą ir kliautis tik viena ranka – itin sudėtingas iššūkis. Tai labai įspūdingas išbandymas net ir abi rankas turintiems. Reikia tinkamai pasirengti, būti pasiruošus visiems įmanomiems atvejams“, – teigia jis.

Bene didžiausias 37 dienas trukusios kelionės iššūkis buvo rasti laiko pasigaminti maisto ir pavalgyti.

„Kadangi plaukiau vienas, visą laisvą laiką praleisdavau analizuodamas meteorologines sąlygas, tvarkydamas bures, jeigu reikėjo, keisdamas kursą, besisaugodamas kitų laivų ir bandydamas bent truputį pamiegoti“, – teigia jis.

„Mano didžiausia baimė buvo pervargti ir pradėti daryti klaidas. Vos viena vienintelė klaida galėjo tapti pražūtinga“, – teigia vyras.

Nors plaukiant namo teko nemažai išbandymų, tokių kaip atšiaurus oras, Garry teigia spėjęs pasigrožėti krintančiomis žvaigždėmis ir banginiais bei delfinais.

Svarbiausias ir įsimintiniausias su kelione namo susijęs patyrimas „buvo džiaugsmas, kurį patyriau įveikęs savo negalią ir supratęs, jog galiu pasiekti visko, ko panorėjęs“.

Kai pagaliau liepą pasiekė sausumą, jį pasitiko draugai, šeima ir palaikymo komanda. Iki dukros vestuvių liko du mėnesiai. Visa šeima viliasi, kad jos įvyks – net jeigu ir teks apkarpyti svečių sąrašą.

Juanas Manuelis Ballestero – įveikė 11 tūkst. kilometrų


Dėl koronaviruso atšaukus skrydžius, jūreivis iš Argentinos Juanas Manuelis Ballestero įstrigo Portugalijoje.

Artėjo vyro tėvo devyniasdešimties metų jubiliejus, tad jis norėjo žūtbūt sugrįžti namo. Neturėjo kito pasirinkimo – sėdo į savo kuklų devynių metrų laivą ir išplaukė.

„Pamaniau, kad mažiausia rizika užsikrėsti bus, jeigu plauksiu tiesiai per vandenyną ir neužsuksiu į jokią šalį. Nebuvo jokio išankstinio pasirengimo. Tiesiog įlipau į laivą, pasiėmęs maisto, ir kelionė prasidėjo. Tik vaistus pamiršau“, – BBC „Newsday“ pasakoja vyras.

47 metų patyręs jūreivis skaičiavo, kad jo kelionė per Atlantą gali užtrukti nuo 60 iki 80 dienų. Realybė buvo tokia, kad vienas jūroje jis praleido net 85 dienas, jam kompaniją palaiko tik radijas.

„Buvau vienas prieš Visatą... Naktimis stebėjau žvaigždes, kartais nakčia priplaukdavo delfinų“, – prisimena keliautojas.

Nors į tėvo jubiliejų ir nespėjo, kartu galėjo praleisti Tėvo dieną – į savo gimtąjį Mar del Platą miestelį Juanas sugrįžo birželį.

„Mes – jūrininkai. Tai buvo dar viena įvykdyta misija“, – apie savo kelionę kalba argentinietis.