Viena vertus, visa „Z komandos“ rinkiminė kampanija buvo grindžiama priešingybe „seniems politikams“, absoliučios modernizacijos ir naujos liaudies valdžios sistemos pažadais. Šiuo požiūriu žodis „nuosprendis“ skambėjo kaip aforizmas esamai politinei sistemai, kurią įkūnijo Petro Porošenka.

Siauresne prasme – tai buvo grasinimas būsimu baudžiamuoju persekiojimu. Prieš rinkimus P. Porošenkos reitingai sparčiai smuko korupcijos skandalo „Ukroboronoprom“ fone (valstybinė bendrovė, vienijanti šalies gynybos įmones). Nors tuometinis šalies prezidentas nebuvo įsivėlęs į skandalą, jo adresu pylėsi daug kaltinimų – neva žuvis pūva nuo galvos, piktnaudžiavimas gynybos srityje įvyko ne be valstybės vadovo žinios ir apskritai valdžia užsitarnaujama kare. Pastarąja teze V. Zelenskis ypač noriai operavo prieš rinkimus.

Nuo V. Zelenskio išrinkimo prezidentu praėjo kiek daugiau nei metai. Skandalas su „Ukroboronprom“ praktiškai nutilo – buvusiam įmonės vyriausiajam vadovui, senam P. Porošenkos verslo partneriui skirtas namų areštas, jo baudžiamosios bylos perspektyvos gana miglotos. O kalbant apie nuosprendį P. Porošenkai – pastaruoju metu pastebima perėjimo nuo aforizmų prie konkrečių Baudžiamojo kodekso straipsnių tendencija.

Petro Porošenka, Volodymyras Zelenskis

Ukrainoje po Maidano vykdant reformas atsirado nauja teisėsaugos institucija – Valstybinis tyrimų biuras (VTB), kurio kompetencijoje – bylos prieš aukšto rango valdininkus. Būtent ši institucija ėmė domėtis P. Porošenkos persona, praktiškai vos išrinkus V. Zelenskį prezidentu.

Iš pradžių jį kviesdavo liudyti, nieko konkretaus, kita vertus, sudarė įspūdį, kad ankstesnės valdžios nuodėmių nepamirš.

VTB buvo įkurta kaip nepriklausoma institucija, nutolusi nuo politinės įtakos, kurią nuolat jausdavo Generalinė prokuratūra. Ir su garsiu gergždimu, su skandalais. Buvęs VTB vadovas Romanas Truba tapo informacijos nutekėjimo auka. Pasak šios medžiagos, jis buvo tik tuometinio Prezidento kabineto vadovo Andrijaus Bogdano ir nemėgstamo dar V. Janukovyčiaus laikų valdininko Andrijaus Portnyj politinės valios laidininkas.

Naujo biuro vadovo taip ir nepaskyrė (kol kas jį pavaduoja l. e. p.), o pirmuoju pavaduotoju tapo Oleksandras Babikovas – vienas iš V. Janukovyčiaus advokatų.

VTB veikla aktyviai domisi žiniasklaida: tai biuro kovotojai išlaužia Ivano Gončaro muziejaus duris, norėdami įteikti pranešimą P. Porošenkai (jis tuo metu kaip tik buvo paveikslų parodoje muziejuje), tai oficialiame VTB „YouTube“ kanale pasirodo vaizdo klipas su šou „95 kvartalas“ fragmentais, o buvusio prezidento šalininkus atvirai vadina „porochobotais“ (niekinama šios gyventojų kategorijos pravardė).

VTB detektyvai kviečia didžiulį kiekį asmenų į apklausą, kurią ignoravo P. Porošenka. Jo advokatai tvirtina, kad kvietimai buvo neteisingai įforminti, o pats buvęs prezidentas ironizuoja, kad jį turi pakviesti pranešimu, o ne vaizdo klipais iš interneto svetainės.

Šiuo metu yra du kaltinimai P. Porošenkos adresu, abu – įtarimai dėl įvykdytų nusikaltimų. Pirmas – paskyrimas Užsienio žvalgybos tarnybos vadovo pirmuoju pavaduotoju Serhijų Semočką. Pagal VTB versiją, S. Semočką paskyrė, pažeidžiant procedūrą, jo pareigos dubliavo esamas, todėl jo atlyginimo mokėjimas padarė valstybei 1,5 mln. grivinų (50 tūkst. eurų) nuostolių.

Pats S. Semočka V. Porošenkos prezidentavimo laiku įsiminė ne kaip žvalgybininkas, o kaip dar vieno skandalo herojus – žurnalistinis Denyso Bihuso tyrimas parodė, kad jėgos struktūros pareigūno giminaičiams priklauso elitinis nekilnojamasis turtas už 8 mln. dolerių ir jie turi rusiškus pasus.

Antras kaltinimas P. Porošenkai irgi susijęs su pareigybe: pagal VTB versiją, P. Porošenka ketino užgrobti valdžią, todėl blokavo konkursą į Aukščiausiosios teisėsaugos tarybos (teismų savivaldos institucija) nario paskyrimą. Šito iniciatorius buvo jau minėtas A. Portnyj.

P. Porošenka su lengva Michailo Saakašvilio ranka gavo niekinamą pravardę „baryga“, kurios reikšmė – nepasotinamas oligarchas, besipelnantis iš karo (rusų propaganda irgi ne kartą buvo pasitelkusi šį įvaizdį). Minėti kaltinimai ne tokie rimti, lyginant su tais, kurie skamba jo adresu iš įvairių oponentų lūpų.

Tikėtina, kad bus ir naujų bylų – prorusiškos jėgos suinteresuotos, kad P. Porošenką apkaltintų valstybės išdavimu (priežastimi tapo neva P. Porošenkos ir Joe Bideno pokalbių publikacija) arba patrauktų baudžiamojon atsakomybėn už tai, kad 2018 m. lapkritį rusai užgrobė ukrainiečių katerius Kerčės sąsiauryje.

Bylų nestigtų – norinčių pateikti ieškinį ir apkaltinti penktąjį prezidentą daugiau nei pakankamai.

V. Zelenskis baudžiamųjų bylų politikui kėlimo klausimu užėmė laimėjimą žadančią poziciją – supraskite, yra teismas, teisėsaugos institucijos, jos išsiaiškins, aš neturiu teisės kištis.

Tą patį sakė ir Viktoras Janukovyčius proceso prieš Juliją Tymošenko metu. Tikrąjį požiūrį į savo pirmtaką V. Zelenskis išsakė naujausiame interviu leidiniui „Ukrainskaja pravda“: „Jis patyręs manipuliatorius ir patyręs politikas. Todėl aš juo netikiu. Jis valėsi (kojas) į mane, mano šeimą, visos tos „botų fermos“... Jie mane tik skriaudė, ir tai buvo visos jų skleidžiamos netiesos esmė.“

P. Porošenka rinkimų dieną pareiškė, kad yra pasirengęs padėti V. Zelenskio komandai, ir visai neseniai kreipėsi į prezidentą pareiškęs: „Aš jums ne priešas“.

Tačiau dabartinis prezidentas savo pirmtaką mato būtent kaip priešą ir konkurentą (nepaisant didelio atotrūkio reitinguose). Tame pačiame interviu leidiniui „Ukrainskaja pravda“ V. Zelenskis pareiškė, kad P. Porošenka elgiasi taip, lyg vis dar būtų prezidentas.

Tokie pareiškimai leidžia manyti, kad dabartinis Ukrainos lyderis tikrai ne prieš pasodinti savo pirmtaką už grotų ir yra pasiruošęs uždegti žalią šviesą byloms prieš P. Porošenką.

V. Zelenskio motyvai paprasti ir primityvūs: įgyvendinti savo grasinimus dėl „nuosprendžio“ (dalis elektorato tai neabejotinai įvertins) ir pašalinti opozicijos lyderį. Tačiau bylos prieš P. Porošenką naudingiausios prorusiškoms jėgoms.

Joms patogus bet koks scenarijus – nuosprendį „chuntos lyderiui“ ir laisvės atėmimo bausmę jos įvertins kaip tolesnio revanšo signalą. Tuo atveju, jei opozicijos lyderio areštas iššauks masinius protestus ir destabilizuos situaciją Ukrainoje, tai gali tapti proga prisiminti primirštą prašymą V. Putinui įvesti kariuomenę.

Nepaisant to, kad dabartinė vadovybė turi visus šansus užlipti ant to paties grėblio, kaip savo laiku padarė V. Janukovyčius, kai prasidėjo J. Tymošenkos persekiojimas, šiandien yra kažkiek galimybių išvengti šio scenarijaus. Viena iš stipriųjų P. Porošenkos pusių visada buvo užsienio politika, jis ir šiandien turi nemažai draugų Vakaruose.

Paramą jam jau išsakė buvęs NATO generalinis sekretorius Andersas Foghas Rasmussenas ir buvęs Ukrainos ambasadorius Kanadoje Romanas Vaščukas – jie pareiškė, kad P. Porošenkos persekiojimas yra politinis kerštas.

Jei kaltinimai penktajam Ukrainos prezidentui įgaus konkrečių teisinių procesų, kurių galimas nuosprendis gali būti laisvės atėmimas, bruožų, palaikymą jam išreikš ne tik buvę, bet ir esami politikai – panašiai nutiko J. Tymošenkos atveju.

Skirtumas tik tas, kad nuo Rusijos priklausomas V. Janukovyčius galėjo sau leisti ignoruoti Vakarų nuomonę. V. Zelenskio situacija kitokia: jam Vakarų nuomonė svarbi.

Tai liudija neseniai Rados priimtas vadinamasis „antikolomioskio įstatymas“ – dokumentas, kuris užkirto kelią „Privatbanko“ nacionalizavimo peržiūrai.

Šis bankas anksčiau priklausė Ihoriui Kolomoiskiui – oligarchui, kuris dar visai neseniai buvo laikomas vienu artimiausių V. Zelenskiui asmenų.

Reiškia, jei Ukrainos prezidentas iš JAV ir Europos partnerių išgirs įspėjimus dėl politinių represijų, jis, greičiausiai, atsisakys tiesiogiai įgyvendinti savo frazę: „Aš – jūsų nuosprendis“.