Birželio viduryje esami ir buvę kariniai lyderiai tvirtai pasisakė prieš Jungtinių Valstijų prezidento D. Trumpo raginimus pasiųsti JAV kariuomenę malšinti visoje šalyje vykstančias protesto akcijas prieš rasinę nelygybę, kurias paskatino brutalus incidentas Mineapolyje, kur baltaodis policininkas nužudė juodaodį George‘ą Floydą.

Ką karių pasiuntimas protestams numalšinti reikštų Jungtinėms Valstijoms? „Foreign Policy“ to paklausė šešių karinių ekspertų ir saugumo ekspertų.

Amerikos žmonės greitai gali susirasti sau „priešą“

Brookingso instituto prezidentas, JAV jūrų pėstininkų atsargos generolas ir buvęs NATO tarptautinių saugumo pajėgų bei JAV pajėgų Afganistane vadas Johnas Allenas

Kiekvienas JAV kariuomenės narys – ar tai būtų aktyviai tarnaujantis, Nacionalinės gvardijos ar rezervo karys – duoda priesaiką „remti ir ginti Jungtinių Valstijų Konstituciją nuo visų priešų užsienyje ir šalies viduje“.

Tai yra jų iškilminga priesaika, kuria paremta jų tarnyba Amerikai. Istorija ne kartą parodė, kad iš tiesų būna laikotarpių, kai grėsmės ar neramumai šalies viduje pasiekia tokį lygį, kai prireikia federalinės kariuomenės įsikišimo taikai užtikrinti.

Tačiau dabar nėra vienas iš tokių momentų.

Jeigu kariuomenė Jungtinėse Valstijose perimtų pagrindinę atsakomybę užtikrinti, kad šalyje būtų laikomasi įstatymų, bijau, kad Amerikos žmonės gali netrukus – patys to nenorėdami – tapti tuo „priešu“.

Tai paprasčiausiai nėra priimtina, ypač šią siaubingą nacionalinio skausmo akimirką, kurią sukėlė George‘o Floydo nužudymas bei COVID-19 spaudimas. Ir tai tikrai nėra tai, ko reikia iš Amerikos nacionalinės vadovybės.

Kariuomenės siuntimas prieš JAV piliečius siunčia blogą žinią netinkamu metu ir etikos požiūriu tai prieštarauja viskam, kam amerikiečiai, kaip tauta, atstovauja. Ant kortos pastatyta daug, todėl negalime klysti.

Donaldas Trumpas

Raginimas panaudoti jėgą privalo ateiti iš gubernatorių

Buvusi brigados generolė ir aukščiausio rango JAV kariuomenės psichiatrė Loree Sutton, kuri šiuo metu siekia Niujorko mero posto

Per beveik 40 mano tarnybos valstybei metų, kaip JAV kariuomenės psichiatrė, atsargos generolė ir Niujorko miesto komisarė, išmokau gerbti pasitikėjimą, sveiką protą ir legitimumą, nuo kurių priklauso principingos vadovybės charakteris ir įpročiai. Tie, kam patikėta vesti Amerikos turtą – jos dukteris ir sūnus – žino moralines pasekmes ir asmeninę agoniją, kuomet tenka siųsti karius į bėdą.

Jėgos panaudojimą privaloma svarstyti itin atsargiai ir vadovaujantis šaltu protu, net kai ji yra reikalinga, pagrįsta ir proporcinga. Jeigu jėga bet kokiame lygmenyje – vietos, valstijos ar federaliniame – suvokiama kitaip, pilietinės visuomenės sandara ima byrėti.

Todėl tas klausimas, kurį turėtume užduoti, turi daugiau bendro ne su tuo, ar federalinės pajėgos kada nors turėtų būti siunčiamos numalšinti neramumus šalies viduje, bet ar tam tikru momentu esamiems faktams reikia papildomo patvirtinimo. Ir šį sprendimą privalo priimti šalies gubernatoriai, pasinaudoję savo teisiniais įgaliojimais tai padaryti. Jeigu ir kol taip nėra, federaliniai kariai turėtų likti savo postuose ir stovyklose.

Leiskite teisėsaugai ir Nacionalinei gvardijai su tuo susitvarkyti

JAV kariuomenės atsargos generolas majoras ir knygos „The Caliphate: America’s War on ISIS and the Dawn of the Strike Cell“ bendraautoris Dana Pittardas

Tikrai kažkas ne taip, kai du buvę JAV kariuomenės generalinio štabo vadai – generolas Martinas Dempsey ir admirolas Mike‘as Mullenas, su kuriais abiem man yra tekę dirbti – jaučia poreikį pasisakyti prieš kariuomenės naudojimą Amerikos teritorijoje vietos krizei spręsti. Šiuo metų mūsų šalis išgyvena sunkų laikotarpį: pandemija, precedento neturintis nedarbas, taip pat šis prasiveržimas to, kas kaupėsi kurį laiką.

Būta atvejų, kai mes pasitelkdavome kariuomenę spręsti vidaus krizes, pasikonsultavę su valstijų gubernatoriais. Nemanau, kad šiuo metu esame tokioje situacijoje. Šiuo metu teisėsauga gali su tuo susitvarkyti, o ir Nacionalinė gvardija, beje, yra parengta reaguoti į pilietinius neramumus.

Atstumiančio lyderio retorika, tačiau ne be precedento

Kolumbijos universiteto Saltzmano karo ir taikos studijų instituto direktoriaus, Užsienio reikalų tarybos adjunktas vyresnysis mokslinis bendradarbis ir knygos „American Force: Dangers, Delusions, and Dilemmas in National Security (A Council on Foreign Relations Book)“ autorius Richardas K. Bettsas

Kaip ironiška: iš pradžių rasistai ir dešinieji įnirtingiausiai priešinosi federalinių karių dislokavimui siekiant numalšinti vietinius neramumus, o dabar antirasistai ir liberalai smerkia prezidento Donaldo Trumpo mėginimą tai padaryti. Kai kurie net teigia, kad tai būtų neteisėta.

Būtent baltieji pietiečiai ir Demokratų partija 1878 metais prastūmė įstatymą, kuris draudžia naudoti federalines karines pajėgas, kad būtų užtikrintas įstatymų laikymasis valstijose (Posse Comitatus Act). Taip buvo užbaigta buvusios konfederacija pertvarka ir užtikrintas afroamerikiečių paklusnumas. Tačiau teisinis dviprasmiškumas išliko. 1807 metų Maišto aktas leido naudoti federalines karines pajėgas ir ne kartą buvo panaudotas, dažnai siekiant apsaugoti pažeidžiamus juodaodžius piliečius.

1863 metais per vadinamąsias šaukimo į kariuomenę riaušes Niujorke žuvo daugiau nei šimtas afroamerikiečių. Vėliau jas numalšino JAV kariai ir jūrų pėstininkai kartu su valstijų atsargos kariuomene. 1957 metais prezidentas Dwightas D. Eisenhoweris dislokavo kai kurias 101-osios oro desanto divizijos ir federalizuotos Arkanzaso nacionalinės gvardijos elementus, kad apsaugotų mokyklų desegregaciją Litl Roke.

Po penkerių metų Johnas F. Kennedy pasiuntė kariuomenės dalinių numalšinti baltųjų riaušes protestuojant prieš integraciją Misisipės universitete. Jo įpėdinis Lyndonas B. Johnsonas pasiuntė karius 1967 metais numalšinti Detroito riaušes, o 1968 metais nusiuntė karių nuraminti Vašingtoną. George‘as H.W. Bushas 1992 metais pasiuntė karių ir jūrų pėstininkų į Los Andželą. Kai kuriais iš šių atvejų smurto buvo daugiau, nei matome dabar, o kai kuriais – mažiau.

Kaip įprastai, D. Trumpo retorika ir veiksmai yra tikrai atstumiantys ir keliantys nerimą, o jo noras panaudoti kariuomenę yra nereikalingas tol, kol policija ir Nacionalinė gvardija yra pajėgios susidoroti. Tačiau kalbos apie tai, kad kariuomenės panaudojimas siekiant užtikrinti įstatymų laikymąsi yra neleistinas, prieštarautų daugybei istorinių precedentų, ir daugeliu tokių atvejų buvo užtikrinamas didesnis teisingumas nei D. Trumpo niekšybė.

Mūsų sąjungininkai stebi išbalusiais veidais ir rauda dėl mūsų šalies

Jeilio teisės mokyklos tarptautinės teisės profesorius, „Just Security“ įkūrėjas ir redaktorius Haroldas Hongju Koh, 2009-2013 metais dirbęs patarėju teisės klausimais Valstybės departamente

Šią lemtingą akimirką siekdamas asmeninės politinės naudos JAV prezidentas pasitelkė religiją, kariuomenę ir teisės viršenybę, kad suvaidintų maskaradą, kuris yra visiškai neetiškas. Jis pažeidė esminį biblinį nurodymą mylėti vienas kitą, o ne laikyti vienas kitą blogio įsikūnijimu. Jis pažeidė pagrindinį kariuomenės principą, kad civiliai lyderiai nesiunčia JAV karių JAV teritorijoje pulti kitų piliečių, kurie taikiai naudojasi savo konstitucinėmis teisėmis.

Ir jis pažeidė pagrindinį įstatymą ir Konstitucijos nurodymą gerbti „žmonių teisę taikiai susirinkti ir reikalauti, kad vyriausybė svarstytų ir patenkintų skundą“. Kongresas neautorizavo, ir iš tiesų net uždraudė, dislokuoti JAV kariuomenę Amerikos gatvėse, ypač kai piliečiai elgiasi teisėtai reikalaudami tirti rimtus kaltinimus dėl policijos brutalumo.

Amerikos sąjungininkai visame pasaulyje stebi išbalusiais veidais ir rauda dėl jų gerbtos šalies, kurią pažemino jos lyderiai. Šią istorinę akimirką, kai mums reikia tvirtos lyderystės išspręsti toksinį pandemijos, ekonominės depresijos ir rasinės nesantaikos derinį, tikra gėda, kad Generalinis štabas, generalinis prokuroras ir respublikonai įstatymų leidėjai leidžia vykti šiam šlykščiam spektakliui. Negi neturite padorumo, valios, savigarbos ir meilės šiai šaliai?

Kariuomenės panaudojimas politinei pozai duotų priešingų rezultatų

Djuko universiteto politikos mokslų ir viešosios politikos profesorius Peteris Feaveris

Esama nemažai pavyzdžių, kuomet Nacionalinė gvardija ir net kariuomenė buvo mobilizuojamos numalšinti visuomenės nepasitenkinimą. Tačiau net ir tais atvejais, kai teisėsaugos pareigūnai nebegali susitvarkyti, ir gubernatoriai prašo pagalbos, paprastai kištis nenorinčių kariuomenės dalinių laukia sunki misija. Dabartinėje situacijoje gubernatoriai neprašė pagalbos.

Prezidentas D. Trumpas stumia federalinius dalinius į politiškai jautrią situaciją ir, rodos, daro tai dėl politinių priežasčių: noro politiškai kenkiančius pranešimus apie tai, kad prezidentas slėpėsi Baltųjų rūmų rūsyje, palankesniais vaizdais, jog jis viskam vadovauja.

Kariuomenės kaip „fono“ panaudojimas pozuojant žurnalistams yra tai, ką kiekviena administracija šiuolaikinėje eroje yra dariusi, tačiau už tai tenka brangiai susimokėti. Tokiais atvejais kariuomenė yra įtraukiama į partinius nesutarimus, o taip pat pakenkiama visuomenės nuomonei apie kariuomenės, kaip institucijos, kompetenciją ir patikimumą.

Jeigu tikrai kyla grėsmė piliečiams ir teisėsauga nebegali susitvarkyti, tuomet visuomenė tikrai bus patenkinta kariuomenės pagalba. Tačiau jeigu kariuomenė naudojama tik kaip butaforija politinei pozai, galima sulaukti visai priešingų rezultatų.