Šiame sraute išsiskiria dalykiška JAV ekonomikos profesoriaus Glenno Loury analizė, kurią jis išdėstė šveicarų dienraščiui „Neue Züricher Zeitung“ duotame interviu. Mokslininkas neprisijungia prie dominuojančios interpretacijos, rizikuodamas būti apkaltintas rasizmu, – nors pats yra juodaodis!
Maištus prieš policijos prievartą ilgametis Harvardo universiteto profesorius laiko iškreipto problemos pateikimo pasekme. „Tuščiomis tezėmis apie rasizmą“ tik nukreipiamas dėmesys nuo afroamerikiečių tikrųjų problemų.
„Incidentas Mineapolyje buvo siaubingas, – į tuos vaizdus sunku žiūrėti“. Tačiau teiginys, neva „policija medžioja juodaodžius, juodaodžiai yra atsidūrę pavojuje, jog esama smurto epidemijos prieš beginklius, niekam blogo nedarančius juodaodžius, – absoliučiai nepagrįstas“, – sako G. Loury.
Jis kritikuoja bandymą pateikti G. Floydo nužudymą kaip „sisteminio rasizmo“ pavyzdį, – tarsi jis „atspindėtų šiandieninės Amerikos rasių santykio pobūdį. Tai – tam tikra kolektyvinė isterija.“
Kalėjimuose daugiau afroamerikiečių, nes jie padaro daugiau nusikaltimų
Žinoma, JAV, kaip ir kitur, esama rasistų, kurie juodaodžių nekenčia, juos diskriminuoja ir jų atžvilgiu naudoja smurtą. Ypač baisu, jei tokį smurtą vykdo valstybinei tarnybai atstovaujantis asmuo, – dėsto G. Loury. Tačiau tai, kad juodaodžiai dažniau susiduria su policija, nėra JAV egzistuojančio rasizmo įrodymas. Taip yra paprasčiausiai dėl to, jog juodaodžiai dažniau pažeidžia įstatymus.
G. Loury priminė, jog didžioji dauguma juodaodžių smurto aukų yra tų pačių juodaodžių sąskaitoje.
„Teisėtai kyla klausimas, kodėl juodaodžiai vyrai nusikalsta daugiau nei baltieji. Kad jie įvykdo kur kas daugiau nužudymų: beveik 50 procentų, nors jie (juodaodžiai vyrai – red.) tesudaro apie 7 ar 8 procentus šalies gyventojų, – yra faktas.“
„Juodaodžiai apiplešia daug daugiau baltųjų, o ne atvirkščiai“; „juodaodžių gyvenamuose rajonuose kur kas didesnis nusikalstamumas, ten gyvenantiems žmonėms didžiausia grėsmė kyla iš jų bendrapiliečių nusikalstamo elgesio“; „Amerikos miestuose juodaodžiai žmonės dažnai tampa apiplėšimų, prievartavimų ir žmogžudysčių aukomis, tačiau nusikaltėliai dažnai taip pat yra juodaodžiai“, – vardija G. Loury.
„Policija yra šios problemos sprendimo dalis. Juodaodžiams reikia policijos.“ „Juodaodžių bendruomenės elgiasi destruktyviai, dabar užsipuldamos policiją ir darydamos iš jos priešą. Nes jos labiausiai dėl to nukentėtų, policijai iš jų gyvenamų vietų atsitraukus“, – perspėja jis.
Netinkamu tonu kalbėtis su juodaodžiu baltajam – pavojinga
Per pastarąjį 50 metų esmingai pasikeitė Amerikos įstatimdavystės esmė ir struktūra, pats 72-ejų profesorius sakosi buvęs tos kaitos liudininkas.
Jau pusšimtį amžiaus Jungtinėse Valstijose vykdomos brangios ir įvairiopos programos afroamerikiečiams skatinti, nuo 1960-ųjų šalyje esama taip vadinamos pozityviosios diskriminacijos, kurios tikslas – padėti juodaodžiams lengviau pasiekti aukštojo mokslo ar kilti karjeros laiptais. Taip, tarkime, į elitinį universitetą afroamerikietis gali patekti su prastesniais pažymiais nei baltasis ar iš Azijos kilęs imigrantas.
„Baltieji gali prarasti savo darbą ar poziciją dėl to, kad netinkamu tonu kalbėjosi su juodaodžiu. Visose valdymo struktūrose esama institucijų, kurios užsiima kova su rasizmu. Kiekvienoje aukštojoje mokykloje veikia įtakingos institucijos, besirūpinančios įvairove bei įtrauktimi. Tokios skatinimo priemonės, kaip antai pozityvioji diskriminacija, pasiekė netgi Silicio slėnį“, – sako mokslininkas.
Naujausias pavyzdys, kaip politiškai nekorektiška replika gali kainuoti aukštą postą, susijęs su „Black Lives Matter“: Čikagos universiteto profesorius, autoritetingiausio mokslinio ekonomikos žurnalo „Journal of Political Economy“ vyriausiasis leidėjas vokietis Haraldas Uhligas prieš keletą dienų neteko pastarųjų pareigų, jį reikalaujama atleisti ir iš universiteto.
Mat, savo tviterio paskyroje H. Uhligas paleido ne vieną kritišką repliką „Black Lives Matter“ pusėn, tarkime, ragino juos, užuot protestavus prieš policiją, padėti policijai sutramdyti parduotuves siaubiančius riaušininkus. Pasiknisę mokslininko tviteryje, aktyvistai rado ir senesnių kandžių pastabų „Black Lives Matter“ adresu ir apkaltino vokietį, esą, šis siekia marginalizuoti šį judėjimą, pašiepia jį.
Kitas vokietis ekonomistas, Nortre Dame universiteto Indianoje profesorius Rüdigeris Bachmannas, įvertindamas kolegos likimą, dienraščiui „Frankfurter Allgemeine Zeitung“ iš esmės siūlė baltiesiems autocenzūrą: „Kartais balti vyrai turėtų paprasčiausiai laikyti liežuvį už dantų“.
Konformizmas trukdo įvardinti problemas
Juodaodžiui profesoriui G. Loury dėl savo kritikos afroamerikiečių adresu grėsmė būti apkaltintam rasizmu nekyla. Be to, kaip pats teigia, jis yra užsigrūdinęs „ne“ sakytojas, tad galimų užsipuolimų, esą, jo kritika gali būti naudinga rasistams, nebijo. Pasak jo, būtent konformizmas ir trukdo įvardinti tikrąsias problemas.
„Stengiantis kuo labiausiai atsiriboti nuo tokio atviro rasizmo, vengiama apskritai diskutuoti apie jaudaodžių nusikalstamumą. Kadangi rasistai sako, juodaodžių nusikalstamumas yra siaubingas, bijom šią temą net įvardinti ir pripažinti, kad tai išties yra problema. Iš tos pačios baimės nedrįstama pasakyti, kad policininkai bijo jaunų juodaodžių vyrų, nes jie dažnai yra ginluoti ir yra pasirengę tuo ginklu pasinaudoti. Bijoma tai įvardinti, nes tai kaip tik yra tie dalykai, kuriuos sako ir baltieji šovinistai. Tuomet geriau jau tylima“, – analizuoja G. Loury.
„Black Lives Matter“ elgiasi ne kitaip. „Tikrąsias juodaodžių JAV gyventojų problemas: išsilavinimo stoką, pažeistas šeimas (septyni iš dešimties juodaodžių vaikų gimsta ne šeimoje) ir nusikalstamos subkultūros įsigalėjimą, – aktyvistai visiškai ignoruoja“, – apgailestauja jis.
Kas kliudo išsiskleisti afroamerikieičų žmogiškajam potencialui?
O juk, pasak G. Loury, patys afroamerikiečiai turėtų klausti savęs, kodėl taip yra, kodėl jie nepakankamai pasinaudoja galimybe jų „žmogiškajam potencialui išskleisti“, kodėl toks didelis jų skaičius nebaigia mokyklų, kodėl tik nedidelė jų dalis siekia aukštesnio mokslo, kodėl herojais laikomi tik atletai, bet ne afroamerikiečiai mokslininkai.
„Daugelis žmonių reikalauja, kad kalbėtume apie rasizmą, apie istorijoje patirtą neteisingumą ir taip toliau, užuot pažvelgę į savo vaikus ir paklausę: ar jie moka skaičiuoti? Ar gali perskaityti ir suprasti tekstą? Ar moka bendradarbiauti socialinėje grupėje? O matant, kad tarp juodaodžių vaikų to stinga, privalu imtis akivaizdžiai nepakankamo jų žmogiško potencialo raidos klausimo!“ – ragina mokslininkas.
G. Loury reikalauja atsakomybės pirmiausia iš tėvų: „Kiek esu pasirengęs paaukoti tam, kad mano vaikai gautų mano paramą, reikalingą sėkmingam gyvenimui būtiniems gebėjimams įsigyti? Būtina klausti, kokios vertybės puoselėjamos socialinėje aplinkoje, o kokios – ne. Turiu omeny smurtą, – ir tai yra kultūra, pasirengimas žudyti, kuris afroamerikiečių bendruomenėse yra astronominis. Nesakau, kad tai būdinga visiems juodaodžiams amerikiečiams, tačiau juodaodžių gyvenamuose didmiesčių anklavuose – taip.“
„Privalome mūsų dėmesį labiau telkti į tai, kaip šiems žmonėms pavyktų įsisavinti technikas, gebėjimus ir elgesio būdus, kurie leistų jiems tapti produktyviais visuomenės nariais“, – veiklos kryptį brėžia G. Loury.
Atsakymo afroamerkiečiams reikėtų ieškoti ne gilioje istorijoje
Į „Neue Züricher Zeitung“ klausimą, ar dabartinėse JAV afroamerikiečių bendruomenėse įsišaknijusios elgsenos nebūtų galima paaiškinti jų vergijos istorija, G. Loury atsakė mąsliai, bet drauge ir reikliai: „Būčiau paikas, neigdamas vergijos istorijos bei ilgos priespaudos sąsajas su esminiais dabartinių afroamerikiečių visuomenės bruožais. Tam tikra prasme visi mes esame istorijos produktas.“
Kaip tik tas nuolat jiems primetamas ir pačių jų prisiimamas aukos vaidmuo, mokslininko manymu, ir yra esminis veiksnys, užkertantis kelią afroamerikiečių ekonominei bei socialinei emancipacijai.
Todėl G. Loury interviu pakartotinai pabrėžė: „Mes, afroamerikiečiai, nesame vien mūsų istorijoje patirtos neteisybės produktas. Viso to nežiūrint, esame laisvi asmenys, galintys savo gyvenimą kurti pagal savo supratimą. Neteisybė buvo reali, ir tai yra kliūtis, bet ne mūsų likimas. Mūsų likimo nelemia tas faktas, kad mūsų protėviai buvo pavergti. Mūsų likimas – mūsų rankose.“