Praėjus vos kelioms dienoms po nelaimės, kai iš rezervuaro į Arkties upės vandenį pateko dešimtys tūkstančių tonų dyzelinio kuro ir pavertė jį šlykščiai raudonos spalvos skysčiu, kasyklos gigantas, kuriam ir priklausė rezervuaras, pateikė savą įvykių versiją.

„Itin didelis dėmesys skiriamas amžinojo įšalo dirvos nusėdimo rizikos analizei, ypač po pavojingomis struktūromis“, – pareiškė Rusijos kasybos bendrovės „Norilsk Nickel“ atstovai.

Po kelių dienų šį teiginį pakartojo ir „Norilsk Nickel“ vadovas.

„Labai gali būti, kad dirvos vientisumui pakenkė tirpsmo procesai“, – birželio 4 dieną valstybiniam televizijos kanalui „Rossia 24“ sakė Sergejus Diačenka.

Ekologinė katastrofa Norilske

Birželio 5 dieną vyriausias šalies tyrėjas nurodė atlikti „išsamią naftos rezervuarų inspekciją visoje šalyje“, siekiant užkirsti kelią tokių incidentų pasikartojimui. Ypatingas dėmesys turėtų būti skiriamas struktūroms, esančioms teritorijose, kurioms gresia amžinojo įšalo tirpsmas.

Naftos produktų išsiliejimas, sudaręs beveik 20 tūkst. tonų – vienas iš didžiausių, kada nors įvykusių Rusijos upėse, teigia aplinkos apsaugos grupės. Pats faktas, kad rezervuaras trūko dėl tirpstančio amžinojo įšalo, gali tapti labai vaizdinga iliustracija, kas laukia senstančios pramoninės Rusijos infrastruktūros Arktyje.

Norilskas – vienas iš Rusijos Arkties regiono miestų, atsidūrusių klimato kaitos fronto priešakinėse linijose. Kiti, tokie kaip Vorkuta, Tiksis, Magadanas ir Murmanskas, taip pat patiria žalos infrastruktūrai, čia drastiškai mažėja gyventojų, stinga investicijų į infrastruktūrą, vargina izoliacija nuo, kaip vadina vietiniai, „pagrindinės Rusijos“, o kur dar vilties, jog sovietiniai monomiestai kada nors pasikeis, trūkumas.

Iš esmės Norilskas – puiki visų problemų, kamuojančių Rusijos Arkties regioną, iliustracija. Miestas įsikūręs itin vertingame regione, kur stūkso didžiausios pasaulyje nikelio ir paladžio atsargos, čia taip pat gausu vario, kobalto, platinos ir anglies. Miestą slegia gulagų palikimas, siekiantis XX amžiaus ketvirtąjį dešimtmetį. Norilskas taip pat gana „uždaras miestas“ – tai dar viena sovietinių laikų realija. Tuo metu dešimtys miestų buvo laikomi strateginiais dėl juose esančių karinių bazių ar kitų svarbių pramoninių objektų. Tokį uždarumą dabartiniais laikais pateisinti praktiškai neįmanoma, nes vienintelė miesto bendrovė „Norilsk Nickel“ dar 1997 metais buvo privatizuota.

„Norilsk Nickel“ gamykla
Foto: Itar-Tass / Scanpix

Besitraukiantys ledynai

Kaip skelbia nationalinterest.org, klimato kaita itin pavojinga Rusijai, kur net du trečdaliai šalies teritorijos – amžinasis įšalas. Tai viršutinio Žemės sluoksnio įšalas, neatsileidžiantis net per karščiausias Arkties vasaras.

Pirmiausia – nauda. Besitraukiantys šelfo ledynai 24 tūkst. kilometrų Arkties pakrantę pavers lengviau prieinama prekybos reikmėms. Laivai iš Rytų Azijos į Europą galės atplaukti žymiai greičiau. Taip pat daugiau žemės atiteks ją dirbti norintiems ūkininkams, o tai reiškia, kad Rusija galės didinti maisto gamybą ir eksportą.

Deja, bet kita šio proceso pusė žymiai blogesnė – ir ypač kenksminga ji aplinkai. Tirpstantis amžinasis įšalas gali lemti dirvos pokyčius, tokius kaip grimzdimo bei pasislinkimo procesai. Tai kelia grėsmę praktiškai viskam, pradedant nuo naftos rezervuarų ir senstančių gamyklų vamzdynų iki gyvenamųjų pastatų, kadaise statytų ant patikimos įšalusios žemės, kuri tokia jau nebėra.

Ekologinė katastrofa Norilske

„Globalinio klimato atšilimo laikais tai problema, būdingiausia Arkties regionui“, – sakė Rusijos „Greenpeace“ atstovai, kai paaiškėjo tikrasis naftos produktų išsiliejimo Norilske mastas.

„Amžinasis įšalas keičiasi jau daug metų, ir ne tik Rusijoje, bet ir Kanadoje ir Skandinavijos šalyse. Tik mažai kam tas rūpėjo. Ir mažai kas, net ir dabar, apie tai garsiai kalba“, – sako Sibiro Jakutsko miesto Melnikovo amžinojo įšalo direktoriaus pavaduotojas Aleksandras Fedorovas. Ir pridūria, kad tiksliai pasakyti, kas nutiko išsiliejus naftos produktams Norilske, sunku.

Kalbant apie tokią pramoninę infrastruktūrą kaip „dujotiekis, naftotiekis, gamyklos ir dirbtuvės“, nemažai jos pastatyta šiandieniniu vertinimu rizikingose ekologinėse zonose“, pabrėžia A. Fedorovas.

Nepaprastosios situacijos

Incidento, įvykusio visa šalia už 2900 kilometrus į šiaurės rytus nuo Maskvos esančio 180 tūkst. gyventojų turinčio Norilsko miesto, mastą patvirtino ir Kremliaus reakcija.

„Norilsk Nickel“ gamykla
Foto: AP / Scanpix

Į regioną likviduoti ekologinės katastrofos padarinių supančiai aplinkai pasiųsta šimtai inžinierių ir nepaprastųjų situacijų valdymo specialistų. Ambarnajos upėje, siekiant neleisti teršalams pasiekti ežerą ir galiausiai Karos jūrą, specialistai įrengė plūduriuojančių užtvarų. Nepaisant to, birželio 9 dieną teršalai pasiekė ežerą, esantį maždaug už 20 kilometrų nuo Norilsko miesto. Rusijos aplinkos apsaugos tarnybos vadovo skaičiavimais, žala aplinkai gali siekti milijardus rublių. Pradėtas ne vienas baudžiamasis tyrimas, sulaikyti keturi už degalų rezervuarų priežiūrą atsakingi asmenys.

Dar daugiau Kremliaus nepasitenkinimo įrodymų sulaukta birželio 7 dieną, kai Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas vaizdo konferencijos metu priekaištavo kasybos bendrovės vadovybei.

„Kodėl valstybės institucijos tai sužinojo tik po dviejų dienų nuo fakto? Ar apie tokias ekstremalias situacijas turime sužinoti iš socialinės žiniasklaidos?“, – klausė Rusijos prezidentas.

V. Putinas kritikavo „Norilsk Nickel“ holdingo bendrovės prezidentas Vladimirą Potaniną už tai, kad trūkęs rezervuaras anksčiau nebuvo pakeistas nauju. V. Potaninas yra vienas iš turtingiausių Rusijos žmonių, o didžiausius turtus susikrovė būtent iš „Norilsk Nickel“.

„Jeigu jis būtų buvęs laiku pakeistas, nebūtų padaryta tokia žala gamtai, o bendrovei dabar nereikėtų iš savo kišenės mokėti už valymo darbus“, – V. Putinas sakė V. Potaninui, pažadėjusiam krizės likvidavimui skirti šimtus milijonų rublių.

Ekologinė katastrofa Norilske
Foto: Itar-Tass / Scanpix

Sovietinis palikimas

Sovietiniais laikais centrinio komiteto planuotojai investavo didžiules sumas į infrastruktūrą Sibire ir Arkties regione, pastatė ištisus miestus, turėjusius vystyti svarbią ekonominę veiklą, pavyzdžiui, kasybą ar naftos bei dujų gavybą.

Sovietų Sąjungos griūtis lėtai pražudė dešimtis tokių vadinamųjų monomiestų, nes šalies valdžia liovėsi juos subsidijavusi, o vietos gyventojams teko ieškotis darbo kitur.

Valdantysis režimas ir gyvenimas keitėsi, tačiau dauguma tų laikų pramoninės infrastruktūros ten pasiliko: keliai, geležinkeliai, telekomunikacijos ir elektros linijos bei vamzdynas, kuriam ilgiu pranoksta tik Jungtinių Valstijų turimas.

Ekologinė katastrofa Norilske
Foto: Itar-Tass / Scanpix

Dar viena labai svarbi problema ta, kad sovietų statybininkai gyvenamuosius ir kitos paskirties pastatus statė ant polių, įkastų giliai į amžinąjį įšalą. Dabar tas amžinasis įšalas po truputį tirpsta, sukeldamas didesnę ar mažesnę žalą statiniams.

Pavyzdžiui, Jakutske, kur gyvena apie 310 tūkst. žmonių, daugiau nei tūkstantis pastatų yra įvardijami kaip esantys rizikos grupėje, nes tirpstantis amžinasis įšalas silpnina pamatus, statiniai sėda. Ši problema itin aktuali Norilsko teritorijose, kur klimatas šyla greičiausiai iš visų Rusijos Arkties regionų. Gegužę vietinius kaip reikiant nualino karščiai.

„Žala ir rizika, keliamos tirpstančio amžinojo įšalo, neabejotinai tik didės. To ir tikimės“, – konstatuoja Alfredo Wegenerio Poliarinių ir jūrinių tyrimų instituto Vokietijoje mokslininkas Guido Grosse‘as.

Ekologinė katastrofa Norilske