Gegužės 27 d. duomenimis, Peru užfiksuota daugiau nei 129 tūkst. koronaviruso atvejų ir daugiau nei 3 700 mirčių. Pagal šį rodiklį – tiek atvejų, tiek mirčių skaičių – Lotynų Amerikoje Peru lenkia tik Brazilija.

Šios dvi šalys su epidemija dorojosi visiškai skirtingai: Brazilijos prezidentas Jairas Bolsonaro menkino koronaviruso keliamą pavojų, o štai Peru prezidentas Martinas Vizcarra kovo 15 d. šalyje paskelbė nepaprastąją padėtį, apėmusią privalomą karantiną, ir uždarė valstybės sienas.

Tačiau abiejose valstybėse virusas plito taip pat sparčiai.

Pasak vyriausybės pateikiamų duomenų, šiuo metu Peru ligoninėse užimta maždaug 85 proc. intensyvios priežiūros skyrių lovų su plaučių ventiliavimo aparatais. Baiminamasi, kad ligoninės taps perkrautos.

„Tai ne tik ekstremali sveikatos priežiūros srities situacija – tai sveikatos priežiūros katastrofa, apibrėžiama kaip situacija, kai pandemija pralenkia sveikatos apsaugos sektoriaus galimybes į ją reaguoti“, – ispaniškajam CNN („CNN en Espanol“) teigė dr. Alfredo Celis iš Peru medicinos koledžo.

Tad kas nutiko, kad taip tvirtai ir rimtai į pandemiją sureagavusi šalis sulaukė tokio viruso protrūkio?

Poreikiai ir karantino priemonės

Pasak su ispaniškuoju bendradarbiaujančio CNN Peru gydytojo dr. Elmero Huerta, viena iš tokio rezultato priežasčių yra didžiulė Peru egzistuojanti nelygybė. „Aš supratau vieną dalyką: šis virusas atskleidžia socialines ir ekonomines vietos sąlygas“, – teigia gydytojas.

Dauguma vargingai gyvenančių žmonių Peru neturi kito pasirinkimo – jie rizikuoja ir išeina iš namų į darbą, maisto ar netgi atlikti bankines operacijas.

Pavyzdžiui, tik 49 proc. Peru namų ūkių turi šaldytuvą ar šaldiklį (miestuose – 61 proc.), rodo 2017 m. šalies gyventojų apklausa. Tai reiškia, kad egzistuoja didelis poreikis kasdien lankytis parduotuvėje ir įsigyti maisto, nes sukaupti atsargų šie Peru gyventojai negali, atkreipia dėmesį E. Huerta. „Tikimasi, kad socialinio kontakto bus vengiama visuomenėje, kurioje kai kurie žmonės tiesiog negali pasilikti namuose“, – sakė gydytojas.

Koronavirusas Peru

Balandžio 14 d., prabėgus maždaug mėnesiui po to, kai Peru ėmė vykdyti privalomo pasilikimo namuose politiką ir įvedė komendanto valandą, „TV Peru“ parodė reportažą iš Limos pakraštyje esančio turgaus. Pirkėjai kelias valandas stovėjo eilėje, aplinkui vaikštinėjo daugybė žmonių. Dauguma jų dėvėjo kaukes, tačiau socialinio atstumo išlaikymas tokiomis sąlygomis atrodė neįmanomas.

„Privalome iškęsti (buvimą minioje), nes kitos išeities nėra. Kitu atveju neturėsime maisto. Neturime ką valgyti, štai kodėl turėjome ateiti“, – „TV Peru“ sakė viena eilėje stovėjusi moteris.

Tą dieną šalyje patvirtintų koronaviruso atvejų skaičius siekė 10 303. Šiandien jis yra daugiau nei dešimt kartų didesnis.

Nenumatytos pasekmės

Žmonės taip pat galiausiai ėmė būriuotis bankuose – jie bandė pasinaudoti koronaviruso pagalbos fondais. Vyriausybės skatinimo paketas, skirtas padėti milijonams pažeidžiamiausių Peru šeimų, buvo gera mintis, tačiau jo paskirstymas buvo prastai organizuotas, aiškina Kristianas Lopezas Vargasas, Peru ekonomistas ir Kalifornijos universiteto Santa Kruze docentas.

Peru bankų reguliavimo tarnyba savo praėjusių metų ataskaitoje nurodo, kad šalyje tik apie 38 proc. suaugusiųjų turi banko sąskaitą. Prieigos prie finansinės sistemos trūkumas reiškia, kad daugumai paramos gavėjų tenka asmeniškai keliauti į banką pasiimti savo pinigų.

„Nebuvo sudėtinga numatyti, kaip žmonės elgsis, bandydami pasiimti šią paramą. Tačiau toks sprendimas padarė daug žalos, mat paskatino žmones bankuose burtis į gausias minias“, – CNN sakė K. Lopezas Vargasas.

Be to, daugelio Peru gyventojų gyvenimo ir darbo sąlygos tokios, kad jų tiesiog neįmanoma suderinti su socialinės distancijos laikymusi, pabrėžia mokslininkas. Pasak K. Lopezo Vargaso, daugiau nei 30 proc. Peru namų ūkių gyvena susispaudę, viename kambaryje miega keturi ir daugiau žmonių.

Pasak Peru nacionalinio statistikos ir informacijos instituto, daugiau nei 72 proc. šalies gyventojų dirba neoficialios ekonomikos srityje. Nuolatos besidarbuojančių neoficialiame sektoriuje uždirbtos pajamos dažniausiai priklauso nuo to, ar jie eis į darbą, todėl izoliuotis tokie žmonės negali.

Šios priežastys drauge su milijonų žmonių poreikiu įsigyti maisto ir kitų dalykų pergrūstose prekyvietėse tapo „sprogstamu deriniu“, neabejoja K. Lopezas Vargasas.