2000-ųjų gegužės 7-ąją V. Putinas buvo inauguruotas Rusijos prezidentu. Tai buvo pirmoji iš keturių inauguracijų – gali būti, kad šis skaičius ir toliau augs. Likus keturiems mėnesiams iki šios datos, prezidentas Borisas Jelcinas netikėtai atsistatydino, laikinuoju prezidentu paskyręs tuometinį premjerą ir buvusį saugumo tarnybų vadovą. Kovo pabaigoje surengtuose rinkimuose B. Jelcino palaimintas įpėdinis iškovojo tik kiek daugiau nei pusę balsų. Nedidelė persvara užkirto kelią antrajam turui ir iš esmės pakeitė Rusijos kryptį.

Per tuos du dešimtmečius nuo to laiko, kai iškilo į Kremliaus aukštumas, V. Putinas įtvirtino savo valdžią ir sustiprino Rusijos vaidmenį tarptautinėje arenoje. Dauguma šių pokyčių, kurių kaina tikrai nebuvo menka, šimtmečių sandūroje būtų buvę nesuvokiami ir neįmanomi. Juk V. Putino išrinkimas žymėjo pirmąjį šalyje demokratinį valdžios pasikeitimą. Dabar, kai Maskva pamažu kloja pamatus V. Putino valdymui iki 2036-ųjų, vienas galingiausių lyderių pasaulyje gali tapti ir vienu ilgiausiai išsilaikiusių savo poste.

Tad kaip V. Putinas per pastaruosius 20 metų pakeitė Rusiją ir jos vietą pasaulyje ir ko galima laukti ateityje? Kad tai išsiaiškintų, „Foreign Policy“ pakalbino žymius mokslininkus, žurnalistus ir ekspertus. Kiekvienas jų išdėstė savo požiūrį.

Putino Rusijoje mažai kuo galima pasidžiaugti

Susan Glasser, buvusi „Foreign Policy“ vyriausioji redaktorė, buvusi „Washington Post“ Masvos skyriaus vadovė, drauge su Peteriu Bakeriu parašiusi knygą „Kremlin Rising: Vladimir Putin’s Russia and the End of Revolution“.

Jei prieš 20 metų būtumėte pasiteiravę manęs arba iš esmės bet kurio žmogaus, ar V. Putinas taps ilgiausiai valdančiu Rusijos lyderiu nuo pat Josifo Stalino laikų, vietoj atsakymo būtumėte sulaukę arba skeptiškos tylos, arba būtų nugriaudėjęs garsus juokas.

Kai dar nesulaukęs penkiasdešimtmečio V. Putinas įžengė į Rusijos prezidento postą, pagrindinės jo šiam darbui turėtos kvalifikacijos, bent jau remiantis tuo, ką daugelis rusų, su kuriais kalbėjausi pirmaisiais jo prezidentavimo metais, kai dirbau „Washington Post“ padalinio vadove Maskvoje, buvo tokios: jaunas, aiškiai reiškiantis mintis ir – tiesiogine to žodžio prasme – blaivus. Kitaip tariant, jis nebuvo toks kaip Borisas Jelcinas – jo senstantis ir ligotas pirmtakas, paskutinius savo metus Kremliuje leidęs permirkęs degtine, kol į valdžią ir jo vyriausybę skverbėsi gangsteriškas kapitalizmas. V. Putinas kalbėjo apie mokesčių reformą, savo susižavėjimą Europa ir tai, kad vieną dieną auganti posovietinės Rusijos ekonomika pralenks Portugaliją. Tiek jo gerbėjams Rusijoje, tiek daugeliui klaidingai jį supratusiems Vakaruose V. Putinas atrodė kitokio Rusijos kelio atstovas – eidama šiuo keliu, šalis taptų „normali“, modernesnė, galbūt kuklesnė.

Žinoma, netgi tada reikėjo į daug ką žiūrėti pro pirštus, kad taip galvotumei: į žiaurų karą Čečėnijoje, kuriame V. Putinas buvo svarbi politinė figūra, į faktą, kad jį iš tamsios B. Jelcino artimosios aplinkos išrinko mainais už amnestijos užtikrinimą, ir ypač į paties V. Putino patirtį sovietiniu laikotarpiu, kai jis dirbo KGB, bei neblėstantį palankumą policinės valstybės idėjai.

Prabėgus dviem dešimtmečiams, Rusija ir vėl yra sudėtingoje situacijoje atsidūrusi gamtinių išteklių turtinga, tačiau grobikiška valdžia pasižyminti valstybė su senstančiu lyderiu, kenčianti nuo autoritarinių tradicijų, kliudančių politiniam vystymuisi, ir reformų nepatiriančios, korupcijos apimtos ekonomikos, pernelyg priklausoma nuo gamtinių išteklių gavybos. V. Putinas neatkūrė Sovietų Sąjungos, nesukūrė šalyje naujo gulago. Tačiau naujoji jo atnešta realybė pasirodė esanti žymiai labiau panašesnė į senąją, nei jis pats norėtų pripažinti. Dabar V. Putinas privalo atsižvelgti į kritusias naftos kainas, varganą reakciją į koronaviruso pandemiją ir politinį persitempimą, kai jam teko suplanuoti, o vėliau atidėti konstitucinį referendumą, galintį padėti jam išlikti valdžioje dar dešimtmetį ar ilgiau. 2020-ųjų gegužę turėjo vykti 20-ųjų V. Putino valdymo metinių minėjimas, tačiau šventę teko atidėti.

Rusija tapo smarkiai priklausoma nuo V. Putino

Olga Oliker vadovauja Tarptautinės krizių grupės Europos ir Centrinės Azijos programai.

Kartais man atrodo, kad rusai Vladimirą Putiną vertina panašiai, kaip pasaulis vertina Jungtines Valstijas. Tai reiškia, kad jie yra dėkingi už tai, ką jis dėl jų nuveikė vis tolimesne tampančioje praeityje, jie jaučiasi dviprasmiškai, o kai kuriais atvejais – smarkai sutrikę, kai kalbama apie ne tokius senus veiksmus. Be to, jie gerokai nerimauja dėl ateities. Kita vertus, alternatyvų jie nemato.

V. Putinas vedė Rusiją per ekonomikos atgimimą ir sąstingį. Jis vadovavo reikšmingam savo šalies sugrįžimui į pasaulinę areną. Tačiau nors metodai ir pasitelkiami įrankiai per ilgus dešimtmečius ir šimtmečius pasikeitė, V. Putino Rusijos užsibrėžti užsienio politikos tikslai niekuo nesiskiria nuo tų, kuriuos siekė įgyvendinti senovės Rusija, Sovietų Sąjunga ir imperinė Rusija. Lygiai taip pat pastarieji du dešimtmečiai nebuvo išskirtiniai tiek ekonominių pakilimų ir nuosmukių, tiek liberalizavimo ir suvaržymų šalyje atžvilgiu. Sakyčiau, tikrasis V. Putino sukurtas pokytis – įdiegta sistema, kuri atrodo esanti nepaprastai priklausoma asmeniškai nuo jo: tiek siekiant išsilaikyti pačiam, tiek norint priimti sprendimus ir imtis veiksmų. Ir tokį apibrėžimą atitinkanti sistema gyvuos tol, kol V. Putinas išliks valdžioje.

V. Putinas aiškiai demonstruoja, kokie svarbūs yra lyderiai

Michaelas McFaulas yra „Freeman Spogli“ instituto direktorius, politikos mokslų profesorius ir Hooverio instituto vyresnysis mokslo darbuotojas.

Realizmo paradigmos atstovai tvirtina, kad tarptautinių santykių variklis yra valstybės ir tarp jų susiklostanti galių pusiausvyra, o lyderiai nėra svarbūs. Tad, vertinant iš šios paradigmos perspektyvos, Rusija iš Sovietų Sąjungos griuvėsių pakilo būdama silpna valstybė, todėl buvo priversta elgtis taip, kaip nurodinėjo stipriausia sistemos galybė – Jungtinės Valstijos. Šiandien Rusija atsigavo ir tapo įtakinga galybe, o tokios valstybės visada konfrontuoja su kitomis svarbiomis pasaulio galybėmis. Tokia konfrontacinė dinamika būtų įvykus bet kokiu atveju – su Vladimiru Putinu priešakyje ar be jo.

Ši teorija paprastai paaiškina padėtį, tačiau ji yra klaidinga. Visi valstybės elgesio paaiškinimai turėtų prasidėti nuo galios įvertinimo, tačiau galių balansas niekada nepaaiškina visos situacijos. Lyderiai ir jų idėjos taip pat gali daryti įtaką valstybių elgesiui. V. Putinas ir putinizmas padarė įtaką Rusijai ir jos vietai pasaulyje.

V. Putinas, pasirinktas B. Jelcino ir vėliau patvirtintas Rusijos žmonių – 2000-aisiais tapęs šalies prezidentu – buvo atsitiktinis ir netikėtas lyderis. Nebuvo iki galo aišku, koks jo požiūris į valstybės valdymą ir užsienio politiką. Tačiau jau savo valdymo pradžioje jis aiškiai išreiškė savo panieką dėl vykdomosios valdžios kontrolės. Šiandien V. Putinas trapią dešimtojo dešimtmečio demokratiją pakeitė konsoliduota autokratija. Laikui bėgant V. Putinas aiškiai atmetė liberalizmą ir daugiašališkumą, o vietoje jų rinkosi ir skatino konservatyvias, ortodoksines ir nacionalistines idėjas. Putinizmo ir liberalizmo susidūrimas vyksta ne tik tarp valstybių, bet ir jų viduje.

Visi šie dalykai nebuvo neišvengiami. Juk per pastaruosius 30 metų Michailas Gorbačiovas, B. Jelcinas ir netgi šiek tiek Dmitrijus Medvedevas rinkosi liberalesnes idėjas ir siekė glaudesnio bendradarbiavimo su Vakarais. Jeigu B. Jelcinas savo įpėdiniu būtų pasirinkęs Borisą Nemcovą, Rusijos demokratija galėjo išlikti, o šalies bendradarbiavimas su Vakarais veikiausiai būtų tęsęsis.

Tačiau būtent todėl, kad lyderiai yra svarbūs, Rusija ir Vakarai nėra pasmerkti amžinai konfrontacijai, nes taip nulemtų tarptautinės sistemos galių balansas. Naujas Rusijos lyderis gali pakeisti šalies kryptį. Taip jau buvo nutikę anksčiau – tai gali pasikartoti.

Foto: Itar-Tass / Scanpix

Iš jaunosios Rusijos kartos atimtas demokratijos suvokimas

Irina Borogan yra Rusijos žurnalistė ir knygos „The Compatriots: The Brutal and Chaotic History of Russia's Exiles, Emigres, and Agents Abroad“ bendraautorė.

Ryškiausias pokytis, kurį V. Putinas įgyvendino Rusijoje, yra tas, kad jaunoji Rusijos karta, užaugusi jam valdant, nesuvokia, kas yra laisva diskusija ar demokratija.

Visuomenė, kurioje užsidirbti gali tik tuo atveju, jei nesikiši į politiką ir nekritikuoji valdžios, priverčia žmones atsisakyti visų galimybių, išskyrus asmeninį gyvenimą ir darbą. Rusijos visuomenė apimta milžiniško nerimo, kuris, siaučiant koronaviruso epidemijai ir ekonominei krizei, tik stiprėja.

Šiurkščiai, bet nuosekliai pasaulinėje arenoje besielgiantis V. Putinas demonstruoja, kad Rusija gali pažeidinėti savo ir kitų šalių piliečių teises nesulaukdama rimtų pasekmių iš Europos Sąjungos ar Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos. Nepaisydama Jungtinių Valstijų ir Europos Sąjungos nepasitenkinimo, Rusija siuntė karius į Siriją ir atgaivino savo įtaką Artimuosiuose Rytuose neskirdama tiek daug lėšų ir išteklių kaip Sovietų Sąjunga. Rusija, apeidama Jungtines Valstijas, taip pat išsikovojo karines sutartis su NATO nare Turkija – tokį dalyką prieš 20 metų būtų buvę neįmanoma įsivaizduoti.

Godumas užtemdė viską

Jevgenija Albac yra Rusijos tiriamosios žurnalistikos atstovė, politologė, rašytoja, radijo laidų vedėja.

Po Sovietų Sąjungos griūties Rusija buvo vilčių ir potencialo tapti civilizuoto pasaulio dalimi turinti šalis. Dabar ji nieko panašaus nebeturi. V. Putinas pažadėjo „paversti Rusiją ir vėl didžia“ mainais už savo subjektų lojalumą. Jis aneksavo svetimas žemes ir pradėjo hibridinį karą kaimyninėje valstybėje. Tačiau dėl to Rusija netapo didžia ar netgi nesulaukė pagarbos kaip regioninė galybė. Viskas baigėsi tuo, kad jos baiminasi artimos kaimynės, o didžioji dalis likusio pasaulio ja nepasitiki arba šlykštisi, nes Rusijos politika paremta melu, nužudymais ir nenuspėjamumu.

Jei ne platus Rusijos branduolinių ginklų arsenalas, pasaulis artimiausioje ateityje veikiausiai mėgintų užmiršti apie jos egzistavimą. Rusija iš esmės būtų tik dar vienas siautėjančios korupcijos, godaus elito ir jo nesugebėjimo bendrajame gėryje įžvelgti ilgalaikę naudą pavyzdys. Ar Rusija turėjo galimybę? Taip, turėjo. Tad, kaip dažnai klausinėjama Jungtinėse Valstijose, dėl ko Rusija „pražuvo“? Ne dėl Jungtinių Valstijų demokratų, respublikonų ar dar kažko. Tik mes, išsilavinusiosios klasės rusai, esame atsakingi už savo negebėjimą nukreipti Rusiją eiti į demokratiją vedančiu keliu.

Aklavietė ir stagnacija – viskas, ką V. Putinas gali pasiūlyti

Vladimiras Milovas yra Rusijos opozicijos politikas, publicistas, ekonomistas, energetikos ekspertas ir Rusijos opozicijos lyderio Aleksejaus Navalno patarėjas ekonomikos klausimais.

V. Putinas dešimtmečius atidėliojo Rusijos žingsnius išsivysčiusios rinkos ekonomikos link. Kai V. Putinas pirmąsyk atėjo į valdžią, jis skelbė apie siekį bendradarbiauti su išsivysčiusiu Vakarų pasauliu ir įspėjo vyriausybę nekliudyti politikos, pilietinių teisių ir ekonomikos raidai. Jeigu Rusija būtų žengusi reformų, žadėtų ankstyvuoju V. Putino valdymo laikotarpiu, keliu, dabar tai būtų visiškai kitokia šalis – atsakinga ir gerbiama tarptautinės arenos žaidėja.

Prabėgus dvidešimčiai metų, Rusija pasiekė visišką vidaus reikalų, politinę ir ekonominę aklavietę. Nuo 2008 m. BVP neauga – V. Putino ekonominis modelis neveikia. Netgi ištikimiausi jo šalininkai pripažįsta, kad Rusijai reikalingi politiniai pokyčiai, tačiau V. Putinas atkakliai priešinasi ir panašu, nori valdyti šalį visą likusį gyvenimą, neribotam laikui pratęsdamas aklavietės situaciją.

Priešingai nei numato V. Putino retorika dėl „Rusijos didybės atkūrimo“, šalis tampa vis labiau izoliuota ir susiduria su precedento neturinčiomis tarptautinėmis sankcijomis, užkertančiomis kelią tolesniam Rusijos ekonominiam vystymuisi.

Vienintelis būdas, padedantis Rusijai tapti matomai tarptautiniuose santykiuose, yra žiaurus elgesys ir ryšiai su Kinija ir kitais diktatoriniais režimais, tokiu būdu priešinantis liberaliai tarptautinei tvarkai. Pasauliui negalime pasiūlyti nieko kito, išskyrus grėsmes, dezinformaciją ir griovimą – deja, toks yra putinizmo veidas.

V. Putino asmenyje kiekvienas matė tai, ką norėjo pamatyti

Catherine Belton yra buvusi „Financial Times“ korespondentė Maskvoje ir knygos „Putin's People: How the KGB Took Back Russia and Then Took On the West“, kuri bus išleista birželį, autorė.

Kai prieš 20 metų V. Putinas įžengė į Rusijos prezidento postą, Vakaruose daugelis buvo nurašę mintį, kad Rusijos saugumo tarnybos gali būti ta jėga, kurios reikia paisyti. Vakarai vis dar džiūgavo dėl akivaizdaus triumfo po Šaltojo karo. NATO ir Europos Sąjunga vis labiau plėtėsi į Rytus. Po beveik dešimtmetį trukusios suirutės valdant B. Jelcinui Rusija atrodė negrįžtamai nusilpusi. Tad V. Putino asmenyje kiekvienas matė tai, ką norėjo pamatyti.

Rusijos oligarchams ir daugumai Vakarų atstovų V. Putinas buvo prezidentas, galintis padėti užtikrinti trapią naudą, kurią turėjo atnešti Rusijos rinkos pokyčiai. Daugumai Rusijos gyventojų jis buvo lyderis, padėsiantis chaoso purtomoje šalyje įvesti tvarką. V. Putinas atrodė Rusiją išgelbėti galintis paprastas žmogus – iš esmės sunkiai apibūdinamas vidutinės grandies buvęs KGB pareigūnas, pasižadėjęs atkurti Rusijos valstybę. Tačiau jis buvo chameleonas – tame ir slypi jo galia. Už jo slypėjo negailestinga saugumo atstovų kasta. Užuot sustiprinę demokratines institucijas, šie žmonės jas užgrobė ir pavertė savo ramsčiu. Tada, perėmę į savo rankas šalies ekonomiką ir teisinę sistemą, V. Putino žmonės siekė perrašyti taisykles ir pakenkti Vakarams.

Tokią taktiką KGB taikydavo aštuntajame ir devintajame dešimtmetyje – siekiant papirkti Vakarų politikus ir institucijas, buvo pasitelkiami neteisėti fondai. Dabar vienintelis skirtumas yra tas, kad finansavimo srautai yra gerokai stipresni – tai leidžia V. Putino žmonėms žymiai giliau įsiskverbti į Vakarų rinkas. Rusijai pavyko sustiprinti Vakarų visuomenių silpnybes ir perskyras. Palyginus su situacija prieš 20 metų, Vakarų liberali demokratija patiria apgultį. Tačiau V. Putinas ir jo žmonės tėra tik iškreipti praėjusio laikmečio reliktai, kuriems reikia suvokti, kad savo pačių šalyje nesukūrus stiprios ir konkurencingos ekonomikos tokių trumpalaikių galios žaidimų rezultatas gali būti tik ta pati griūtis.

Gali būti, kad aiški pasaulinės galybės strategija pasiekė savo ribą

Angela Stent vadovauja Džordžtauno universiteto Eurazijos, Rusijos ir Rytų Europos studijų centrui. Ji taip pat yra knygos „Putin’s World: Russia Against the West and with the Rest“ autorė.

Valdant V. Putinui, Rusija tapo centralizuota autoritarine valstybe ir sugrįžo kaip pasaulinės arenos žaidėja, su Jungtinėmis Valstijomis konkuruojanti dėl įtakos, siekianti ryšių su Kinija ir tokiais būdais bandanti sukurti postvakarų pasaulinę tvarką. 2000 metais Rusija buvo pliuralistinė, tačiau ekonominių problemų kamuojama valstybė, iš esmės atsisakiusi pasaulinių ambicijų. V. Putinas pasiryžo atkurti jo įsivaizdavimu teisėtai Rusijai priklausantį vaidmenį – šalis privalėjo tapti didžiąja galybe.

Jis sugebėjo tai įgyvendinti, nes V. Putinas, skirtingai nei Jungtinės Valstijos, turėjo strategiją. Be to, jis pasižymi tuo, ką vadinu „dziudo imtynininko savybėmis“ – jis puikiai geba pasinaudoti galimybėmis, kurias pateikia susiskaldę ir išsiblaškę Vakarai.

Nors Rusijos santykiai su Vakarais po 2014 m. įvykdytos Krymo okupacijos ir pietrytinėje Ukrainoje pradėto karo smarkiai pablogėjo, didesnė likusio pasaulio dalis Rusiją vertina kaip didelę autoritarinę valstybę, su kuria galima palaikyti verslo santykius. Tačiau, nepaisant to, koronaviruso laikotarpiu Rusijos galimybės ir toliau didinti savo pasaulinę aprėptį gali būti suvaržytos. Aukštos naftos kainos nuo 2000 iki 2008 metų ir jų šoktelėjimas į ankstesnes pozicijas po finansinės krizės leido V. Putinui įtvirtinti valdžią ir plėsti Rusijos įtaką. Naftos kainų kritimas ir smarkus ekonominio augimo smukimas gali apriboti Rusijos galimybes žengti pirmyn siekiant galios.

Įtari ir agresyvi Rusija

Andrejus Soldatovas yra Rusijos tiriamosios žurnalistikos atstovas ir knygos „The Compatriots: The Brutal and Chaotic History of Russia's Exiles, Emigres, and Agents Abroad“ bendraautoris.

V. Putinas pavertė Rusiją įtaria ir agresyvia valstybe. Vos per kelerius V. Putino buvimo valdžioje metus Rusija tapo užkietėjusiai aplinkiniais nepasitikinčia šalimi. Rusija išvystė giliai įsišaknijusį nepasitikėjimą užsieniečiais ir apskritai užsienio valstybėmis. Šalies viduje įsivyravo panašus požiūris į kiekvieną, kuris atrodo esantis nelojalus ar nepalankus valstybei, įskaitant ekspertus, žurnalistus, nevyriausybines organizacijas ir opozicines partijas.

Kremlius taip pat ėmė pasitelkti agresiją kaip būdą reaguoti į bet kokią tarptautinę ar nacionalinę krizę. Kai nepatenkinti viduriniosios klasės atstovai išėjo į Maskvos gatves, V. Putino žmonės pareiškė, kad „riaušių policijos pareigūnus užkliudžiusiems protestuotojams reikėtų ant asfalto ištrėkšti kepenis“. Kai į Kijevo gatves išėjo ukrainiečiai, Kremlius puolė Krymą.

Žvelgiant į platesnį pasaulį, matyti, kad V. Putinas įvykdė dar reikšmingesnį poslinkį. Iki jo šalis politiniu požiūriu buvo sudėtingos Rytų Europos demokratizacijos istorijos dalis. M. Gorbačiovas buvo vertinamas atsižvelgiant į Berlyno sienos griuvimo kontekstą, į B. Jelcino karus Čečėnijoje buvo žvelgiama per Jugoslavijos karų prizmę.

V. Putinas visa tai pakeitė. Jis nustūmė šalį toliau į Rytus, į įprastą vietą, kurią Rusija užėmė šimtmečius. Mes jau nebekalbame apie Rytų Europą, lieka tik Rusija – galingoji, agresyvioji, totalitarinė Rusija, kokia ji visada ir buvo. Išsiplėtė Rusijos istorinės užuominos – aiškinant V. Putino užsienio politikos sprendimus, tapo įprasta remtis carų elgesiu. Kai kuriose mūsų knygos apie rusų politinę emigraciją apžvalgose esame kritikuojami už tai, kad nepaminėjome Ivano Rūsčiojo politikos tremtinių atžvilgiu. Būtent todėl V. Putino indėlis yra toks žalingas: jis pakerta viltį, kad Rusija kada nors galėtų tapti normalia ir racionalia valstybe.

Foto: AP / Scanpix

Tvirtuolio prekės ženklas, kurį kiti gali kopijuoti

Andrea Kendall-Taylor yra Naujojo Amerikos saugumo centro vyresnioji mokslinė darbuotoja ir Transatlantinės saugumo programos vadovė.

Per pastaruosius 20 metų V. Putiną veikti daugiausia skatino jo troškimas išlaikyti valdžią. Kad įgyvendintų šį tikslą, jis susilpnino šalį, pašalino konkurentus ir suasmenino Rusijos politinę sistemą. Nors vyresnioji rusų karta jaučiasi dėkinga V. Putinui už tai, kad šis padėjo Rusijai įveikti dešimtojo dešimtmečio suirutę, iš tiesų jis pavertė šalį kleptokratinio režimo valstybe, nepalankia paprastiems rusams. V. Putinas tampa vis labiau paranojiškas grėsmių – vidinių ir išorinių, tikrų ir įsivaizduojamų – savo valdžiai atžvilgiu: jis užgniaužė Rusijos žmonių laisves, tam vis dažniau pasitelkdamas skaitmeninių taktikų arsenalą.

Nepaisant vidinio Rusijos silpnumo, V. Putinas sutvirtino šalies pozicijas pasaulyje. Jo galios suvaržymų stoka, investicijos į kariuomenės modernizavimą ir gebėjimas išnaudoti interesų tarp Rusijos ir Vakarų asimetriją leido V. Putinui pasinaudoti galimybėmis, netgi tomis, kurios pažeidžia tarptautinę teisę. Šiandien Rusija turi įtakos daugumai pasaulinių klausimų. Tačiau V. Putinas taip pat suvokia Rusijos įtakos ribas. Todėl jis siekia pakenkti Vakarų demokratijoms, kad pagerintų santykinę Rusijos situaciją. Jo taktika ir savotiškas tvirtuolio prekės ženklas sukūrė modelį, kurį mėgdžioja nedemokratiški lyderiai. Kadangi V. Putinas atitraukė Rusiją nuo Vakarų, šalies vieta pasaulyje vis labiau artėja prie Basharo al-Assado, Hassano Rouhani, Nicolas Maduro ir Xi Jinpingo režimų. Valstybės bendražygiai daug pasako apie ją pačią.

Vladimiras Putinas
Foto: Itar-Tass / Scanpix

20 metų prarasta, tačiau demokratinė kryptis dar gali būti sugrąžinta

Vladimiras Kara-Murza yra Rusijos opozicijos politikas ir B. Nemcovo fondo už laisvę pirmininkas.

Per 20 metų V. Putinui šalies viduje pavyko paversti Rusiją iš netobulos demokratijos į tobulą autoritarinį režimą, o tarptautinėje arenoje – iš gerbiamos partnerės į atskalūnę. Iki 2000 metų Rusijoje vyko konkurencingi rinkimai, gyvavo laisva spauda, pliuralistinis parlamentas ir auganti pilietinė visuomenė.

Pasaulinėje arenoje Rusija buvo Didžiojo aštuoneto, prestižinio industrinių demokratijų klubo, narė, buvo neseniai ratifikavusi Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją, suburdama savo piliečius po stipriausiu Europos priežiūros mechanizmo skėčiu. Reikia paminėti, kad tuomet tiek ekonominėje, tiek politinėje srityje buvo gausu problemų ir padaryta daugybė klaidų, tačiau pasirinkta trajektorija buvo teisinga.

Prabėgus dviem V. Putuno valdymo dešimtmečiams, Rusija virto šalimi, kurioje visas pagrindines žiniasklaidos priemones kontroliuoja valstybė, kurioje rinkimai tėra beprasmis ritualas su iš anksto nulemtais rezultatais, kurioje parlamentas, jo paties pirmininko žodžiais, „nėra diskusijoms skirta vieta“, kurioje taikias demonstracijas pasitelkdama smurtą užgniaužia policija, kurioje politiniai oponentai įkalinami arba jiems baigiasi dar liūdniau. Tarptautinėje arenoje ji buvo išmesta iš Didžiojo aštuoneto, susiduria su gniuždančiomis ekonominėmis sankcijomis ir, pirmą kartą per keletą dešimtmečių, turi tarptautinės bendruomenės nepripažįstamų sienų. Prireiks laiko ir pastangų siekiant ištaisyti šią žalą, kai Rusija sulauks demokratiškos valdžios, gerbiančios savo piliečių teises ir atsakingai besielgiančios tarptautinėje arenoje. Anksčiau ar vėliau toji diena ateis.