Tiesa, paaiškėjo, kad šis sprendimas turi trūkumą – Švedijos nacionalinė kultūra ir tradicijos, vyriausybės pastangos jas puoselėti ir plėtoti nėra vienodai prieinamos šalies gyventojams, kurie darosi vis įvairesni.

Labiausiai atskirti populiacijos segmentai nėra stipriai įsilieję į vyraujančią kultūrą ir mažiau susipažinę su vyriausybės informacija dėl pandemijos.

Švedijos visuomenės sveikatos agentūra atliko tyrimą, kurio rezultatai buvo paskelbti balandžio 14 d. Paaiškėjo, kad neproporcingai daug imigrantų, ypač iš Somalio, Irako ir Sirijos, Švedijos ligoninėse buvo užregistruoti kaip sergantys COVID-19. Pavyzdžiui, nors Švedijoje gyvenantys somaliečiai sudaro tik šiek tiek daugiau nei pusę procento šalies populiacijos, tačiau iš visų patvirtintų naujojo koronaviruso atvejų jiems tenka beveik 5 proc.

Agentūros skaičiai buvo paviešinti netrukus po Stokholmo sveikatos priežiūros institucijų tyrimo rezultatų pasirodymo. Remiantis pastaraisiais, kai kurie sostinės rajonai, kuriuose gyvena daug imigrantų, yra tarp labiausiai koronaviruso paveiktų teritorijų.

Šiaurėje esančio Rinkeby-Kista rajono gyventojai nukentėjo labiausiai – balandžio 6 d. ten buvo patvirtinti 238 COVID-19 atvejai. Šis skaičius atitinka 47 atvejus 10 tūkst. gyventojų ir yra daugiau nei tris kartus didesnis už regiono vidurkį (13 atvejų 10 tūkst. gyventojų).

„Ateityje mums reikės atlikti išsamesnius tyrimus, kad suprastume, kaip atsirado ši situacija“, – sakė Peras Brinkemo. Jis 20-imt metų buvo žurnalistu, o vėliau įsitraukė į integracijos reikalus ir pastaruoju metu dirba su somaliečių bendruomenės organizacija, įsikūrusia trečio pagal dydį šalies miesto Malmės priemiestyje Rosengard.

P. Brinkemo mano, jog Švedijos valdžios institucijos nenori atsižvelgti į kultūrinių skirtumų poveikį žmonių elgesiui.

Parašęs knygą „Between Clan and State: Somalis in Sweden“ („Tarp klano ir valstybės: somaliečiai Švedijoje“), kuri buvo išleista 2014 m., P. Brinkemo keliavo po šalį, rengdamas seminarus biurokratams ir vietos politikams apie knygos pagrindinę mintį, t. y. kad somaliečių ir kitų imigrantų integracija neretai būna paženklinta konfliktu tarp „nepaprastai kolektyvistinių kitataučių kultūros ypatumų ir Švedijos hiperindividualizmo“.


Švedijos vyriausybė ar valdžios institucijos yra labai nelinkusios diferencijuoti skirtingos etninės kilmės žmones, nurodė buvęs žurnalistas. „Tai geriausių norų kupinas požiūris, tačiau jis gali būti pavojingas“, – teigė P. Brinkemo.

Švedijos civilinė nenumatytų atvejų agentūra, atsakinga už visuomenės saugumą ir ekstremaliųjų situacijų valdymą, pripažino, jog informacijos apie koronavirusą vertimo į kitas kalbas darbai buvo uždelsti. Per pastarąsias keletą savaičių minėtoji agentūra įgyvendino kampaniją, skirtą imigrantų bendruomenėms informuoti.

„Geriau vėliau negu niekada“, – pakomentavo P. Brinkemo ir atkakliai tvirtino, jog informacija ne tik turi būti išversta, bet ir įvairiais būdais perduota skirtingoms grupėms.

Andersas Tegnellis

Taip pat jis apibūdino iššūkius, su kuriais susidūrė bandydamas informuoti Malmėje gyvenančius imigrantus apie Švedijos valstybinę socialinio aprūpinimo sistemą. P. Brinkemo surengė keletą viešų seminarų bendruomenės centre, bet į juos beveik niekas neatėjo, nepaisant rašytinių skelbimų. Paskui jis su bendradarbiais pradėjo asmeniškai skambinti žmonėms ir juos kviesti, tada bendruomenės centras būdavo sausakimšas.

„Aš buvau suglumęs, bet mano kolegos somaliečiai atrodė nė trupučio nenustebę. Jie paaiškino, kad yra kilę iš bendruomenės, kurioje labai gaji žodinė tradicija, kuri turi nedaug bendravimo su valstybinėmis savo gimtosios šalies įstaigomis patirties ir daugiausia kliaujasi informacija, gaunama tiesiogiai iš žinomo šaltinio, – sakė vyras. – Švedijoje viskas yra priešingai: esame pripratę prie rašytinės komunikacijos, paprastai laikomės prielaidos, jog oficiali informacija yra teisinga, ir mums nesvetimas valdžios institucijų nurodymų interpretavimas, žinome, kaip jais vadovautis.“

Buvęs žurnalistas mano, jog kai vyriausybė ir atitinkamos institucijos perduoda informaciją ir rekomendacijas, susijusias su COVID-19 pandemija, greičiausiai jos nepasiekia didžiosios dalies šalyje gyvenančių imigrantų. Iš dalies todėl, kad daugelis jų nesidomi Švedijos žiniasklaida, taip pat dėl to, jog informacijos ir rekomendacijų kalba yra abstrakti – tam tikras rezultatas yra numanomas atsižvelgiant į tai, kaip žmonės jų laikysis.


Iš tiesų, biurokratinio aparato subtilybės ne visada akivaizdžios ir švedams. Kai vyriausiasis epidemiologas Andersas Tegnellis spaudos konferencijos metu buvo paprašytas patikslinti, ką reiškia Visuomenės sveikatos agentūros rekomendacija, kuri yra Švedijos kovos su koronavirusu strategijos suformulavimo pagrindas, jis atsakė: „Kalbame apie Švedijos kultūrą, kaip švedai supranta valdžios institucijų rekomendacijas. Manau, jog daugelis žmonių ją [rekomendaciją] mato kaip labai aiškų patarimą, kaip geriausiu įmanomu būdu atlikti tam tikrus veiksmus... Ir priešingai: jeigu pavartosime švedų kalbos žodį privaloma, tai reikš teisinę prievolę kažką daryti. Dėl šios priežasties gana dažnai vartojame žodį rekomenduojama.“

A. Tegnellis sutinka, jog su kiekviena imigrantų grupe reikia bendrauti skirtingai. „Bet kuri šalis, turinti kokią nors visuomenės sveikatos strategiją, tai žino. Su imigrantų bendruomenėmis komunikuojame veiksmingai, pavyzdžiui, apie nacionalinę skiepijimo programą“, – patikino vyriausiasis epidemiologas ir pridūrė, jog kol kas per anksti daryti išvadas, kodėl kai kurie kitose šalyse gimę Švedijos gyventojai pasižymi didesne rizika užsikrėsti COVID-19.

Foto: AP / Scanpix

„Reikia atsižvelgti į daug parametrų“, – sakė jis, tačiau nepritarė idėjai, kad Visuomenės sveikatos agentūros rėmimasis normų rinkiniu, kuriam įtvirtinti prireikė keleto amžių, yra vienas iš veiksnių, galinčių paaiškinti, kodėl Afrikoje, Viduriniuose Rytuose ir kituose regionuose gimę Švedijos piliečiai dabar per smarkiai figūruoja COVID-19 atvejų statistiniuose duomenyse. „Manau, kad tokios išvados kol kas negalima daryti“, – nurodė A. Tegnellis.

Daugelis Švedijos rajonų, kuriuose gausu emigrantų, gyventojų sutinka, jog yra keli painūs veiksniai. Kultūriniai skirtumai – tik vienas iš jų. Šiauriniame Stokholmo priemiestyje Tensta gyvenantis Somalyje gimęs Ahmedas Abdirahmanas vienas pirmųjų pastebėjo savo bendruomenėje plintantį koronavirusą.

„Nemažai užsienyje gimusių Švedijos piliečių gyvena atskirtuose priemiesčiuose, kurių populiacija iki 80 proc. sudaryta iš imigrantų arba imigrantų vaikų, – sakė A. Abdirahmanas. – Pavyzdžiui, daugiau nei pusė Stokholmo somaliečių gyvena viename rajone, todėl nieko nuostabaus, kad, COVID-19 pradėjus jame plisti, koronaviruso statistiniuose duomenyse greitai atsirado neįprastai didelis somaliečių procentas.“

„Be to, tokiuose priemiesčiuose yra gana daug negaluojančių ir perpildytuose būstuose gyvenančių žmonių. Būstai, kuriuose užauga ne viena karta, yra pakankamai įprastas dalykas dėl mažų pajamų, – pridūrė jis. – Tikimybė užsikrėsti virusu išauga ir dėl paplitusių vadinamųjų žemesnės kvalifikacijos darbų, pavyzdžiui, taksi vairuotojo.“

Neseniai A. Abdirahmanas, gerai žinomas politiniuose sluoksniuose už populiaraus kasmetinio politinio festivalio, vykstančio Stokholmo priemiestyje, organizavimą, susitiko su Švedijos vicepremjere Isabella Lovin. Ji sakė apgailestaujanti, jog laiku nebuvo imtasi pakankamų priemonių, ir paminėjo keletą naujų iniciatyvų, pavyzdžiui, miesto valdžios planą siūlyti pagyvenusiesiems būstą, kad padėtų jiems izoliuotis.

Visgi rašytojui ir aktyvistui Nuri Kino, kuris kaip tik nagrinėja pandemijos daromą poveikį imigrantams, ypač jo asirų / sirų bendruomenei Švedijoje, vis dar sunku perduoti tam tikras žinutes valdžios institucijoms ir žiniasklaidai dėl plačiai paplitusios baimės stigmatizuoti imigrantų bendruomenes.

„Bandžiau atkreipti dėmesį, kad nemažai smarkiai paveiktuose rajonuose gyvenančių žmonių dirba slaugos namuose ar prižiūri pacientus jų namuose, tačiau jie neturi pakankamai apsaugos priemonių, – aiškino N. Kino, dvejus metus vadovavęs slaugymo paslaugas pacientų namuose teikusiai įmonei. – Suprantu, jog šis reikalas yra delikatus, nes gali privesti prie mėtymosi kaltinimais, bet šioje srityje yra rizikos veiksnys, kurį derėtų bent jau apsvarstyti.“

Balandžio mėnesio pradžioje Švedijos žiniasklaida pranešė, kad trečdalyje šalies senjorų globos namų buvo užfiksuota COVID-19 atvejų. Balandžio 16 d. Visuomenės sveikatos agentūra paskelbė, jog trečdalis visų mirčių nuo COVID-19 (tuo metu Švedijoje buvo patvirtintos 1 333 koronaviruso aukos) įvyko globos namuose.

Nors nemažą globos namų personalo dalį sudaro imigrantai (28 proc. darbuotojų gimė kitoje šalyje), o Stokholme šis skaičius yra dar didesnis – 55 proc., kaip nurodo Nacionalinė sveikatos ir socialinio aprūpinimo taryba, A. Tegnellio manymu, įžvelgti sąsajų šiuo atžvilgiu būtų „gryna spekuliacija“.

Epidemiologas sakė, kad vyksta tyrimas, kurio metu bandoma išsiaiškinti, kodėl naujasis koronavirusas išplito Švedijos senjorų slaugos sistemoje. Kol jis bus užbaigtas, „geriau nebadyti pirštais“. A. Tegnellis neatmeta būtinybės ateityje taikyti įvairias priemones skirtingose Stokholmo vietose, norint įveikti konkrečiam rajonui būdingus iššūkius.

Vis dėlto vyraujančiu Švedijos visuomenės sveikatos principu, regis, liks „laisvė imantis atsakomybės“, kuriuo vadovaujantis nėra reikalo iš visų atimti pagrindines laisves, kol gyventojų dauguma prisiima individualią atsakomybę už rekomendacijų laikymąsi.

P. Brinkemo yra įsitikinęs, kad negalima daryti prielaidos, jog visi Švedijos gyventojai – tiek vietiniai, tiek imigrantai – intuityviai suvokia šį principą, bet to galima išmokti. Panašu, kad daugelis imigrantų bendruomenių narių patys ėmė platinti informaciją apie socialinį atsiribojimą ir vyriausybės pateiktas rekomendacijas: nuo somaliečių gydytojų, skelbiančių informacinius vaizdo klipus „Facebook“, iki vietos įžymybių, naudojančių savo socialinių tinklų paskyras kalbėti apie pandemiją.

„Tai yra bene veiksmingiausias būdas – patikimi šaltiniai supaprastina biurokratiją ir su žmonėmis bendrauja žodžiu, užuot kliovęsi oficialiomis brošiūromis ir plakatais, – sakė P. Brinkemo. – Dabar belieka tikėtis, kad šis komunikacijos būdas bus neatskiriama nacionalinės strategijos dalimi, kai užklups kita pandemija.“