Kodėl atsirado toks didelis skirtumas? Viena vertus, Nyderlandai – ne sala, galinti izoliuoti save nuo likusio pasaulio, įvesti visuotinį karantiną ir suvaldyti pandemiją. Kita vertus, tokią galimybę turintis Taivanas ja nepasinaudojo, informuoja theguardian.com.
Taivano viešosios erdvės, restoranai, parduotuvės ir mokyklos taip ir nebuvo uždarytos nuo pat naujojo koronaviruso protrūkio Uhane. Gyvenimas šioje šalyje praktiškai teka įprasta vaga. Žinoma, Taivano valdžia nesėdi sudėjusi rankų ir įgyvendina įmantrias kompromisines viruso sulaikymo strategijas, renka informaciją, taip pat stengiasi rasti pusiausvyrą tarp individų autonomijos bei pasitikėjimo ir kontrolės.
Visgi pirmiausia išsamiau aptarkime Nyderlandų situaciją. Kai COVID-19 pasiekė Nyderlandus 2020 m. kovo mėnesį, gyventojams buvo tiesiog patariama apriboti keliavimą iš „paveiktų šalių“ ir į jas. Krizei sparčiai prastėjant, beveik visos tolesnės pastangos buvo skirtos ligos plitimui minimalizuoti ir pacientų srautui ligoninėse sumažinti.
Nyderlandų ministras pirmininkas Markas Rutte per televiziją pareiškė tikintis, jog gyventojai elgsis atsakingai, todėl užteks jų paprašyti kaip įmanoma ilgiau likti namuose, laikytis 1,5 metro atstumo nuo kitų ir izoliuotis arba karantinuotis pasijutus prastai.
Taivano sprendimai iš dalies buvo motyvuoti nepasitikėjimu Kinijos pateikiama informacija ir Kinijos veiksmais siekiant blokuoti Taivano narystę Pasaulio sveikatos organizacijoje (PSO). Dėl šių veiksnių Taivanas privalėjo būti savarankiškas ir, nepažeisdamas demokratijos pagrindų, iš gyventojų reikalauti kuo skaidresnės informacijos apie sveikatą bei tokiu pat principu sveikatos informaciją teikti jiems.
Taivano istorijai ir kultūrai būdingas stiprus bendruomenės iškėlimas virš individo. Taip pat atsako į COVID-19 grėsmę rengimui įtaką padarė ir ilgametė patirtis kovojant su kitomis epidemijomis, tokiomis kaip sunkus ūminis respiracinis sindromas (SŪRS) 2003 m. ir paukščių gripas 2013 m.
Iš pat pradžių šalies prezidentė Tsai Ing-wen ėmėsi agresyvių veiksmų, kad užkirstų kelią galimai epidemijai, pavyzdžiui, uždraudė į Taivaną atvykti Kinijos ir kitų naujojo koronaviruso paveiktų šalių piliečiams (Europos valstybės keliones pradėjo drausti gerokai vėliau).
Netrukus pradėjo veikti Centralizuotas epidemijos valdymo centras, kurio paskirtis – greitai teikti informaciją, įskaitant išsamią infekuotųjų judėjimo stebėseną. Jeigu į ligoninę atvyksta COVID-19 būdingų simptomų turintis žmogus, gydymo įstaiga privalo pranešti Centralizuotam epidemijos valdymo centrui, kuris tada atseka paciento paskiausią buvimo vietą ir parengia jo anonimišką „pėdsaką“ viešosiose erdvėse, tokiose kaip prekybos centrai ar restoranai. Mobiliojo ryšio operatoriams nurodoma išsiųsti įspėjamąją žinutę visiems tuo metu buvusiems tose vietose. Įprasta žinutė atrodo taip: „Įspėjimas dėl epidemijos. Buvote netoli užsikrėtusio asmens. Rūpinkitės savo sveikata, laikykitės socialinio atsiribojimo taisyklių, viešose vietose dėvėkite apsauginę kaukę ir dažnai plaukite rankas. Jeigu skundžiatės sveikatos sutrikimais, susisiekite su savo sveikatos priežiūros paslaugų teikėju.“ Visas procesas yra paremtas konfidencialumu, sergančio žmogaus vardas ir pavardė neatskleidžiami.
Taivanas taip pat pradėjo taikyti „elektroninės tvoros“ sistemą. Ji leidžia vietos valdžios institucijoms stebėti karantinuoto piliečio buvimo vietą. Mobiliojo telefono signalai padeda nustatyti, kai asmuo išeina iš karantino zonos ribų, ir tokiu atveju valdžios institucijos iš karto informuojamos apie pažeidimą.
Nors taivaniečiai supranta, kad intensyvus stebėjimas yra kėsinimasis į jų privatumą, dauguma sutinka su asmens duomenų naudojimu ir yra linkę laikytis vyriausybės nurodymų. Beje, apsauginių kaukių dėvėjimas šalyje tapo kultūrine norma. Pastangos neužkrėsti kitų ir tam tikra prasme nutraukti ligos grandinę visų gyventojų labui yra laikomos moraline vertybe.
Ar tokia šalis kaip Nyderlandai galėjo ko nors išmokti iš Taivano kovos su koronavirusu strategijos? Nyderlandų vyriausybė svarstė gyventojams pasiūlyti naudoti neprivalomą sergančiųjų koronavirusu sekimo programėlę, kuri įspėtų naudotojus apie kontaktą su infekuotu asmeniu, bet atsisakė šio sumanymo po nacionalinių diskusijų apie privatumą ir saugą. Tuo tarpu M. Rutte ir jo ministrų kabinetas pradėjo įgyvendinti keturių mėnesių trukmės apribojimų švelninimo planą.
Vis dėlto tarp šių šalių yra esminis skirtumas: Vakaruose pabrėžiama autonomija ir liberaliosios vertybės, taip tvirtai įsišaknijusios olandų kultūroje, atsakomybę už visos tautos sveikatą užkrauna individui, kurio elgesys nėra nei itin kompetentingas, nei stebimas. Ironiška, bet Nyderlandų gyventojai už šią neprižiūrimą savivaldą sumokėjo griežtais laisvo judėjimo teisės suvaržymais, didele nežinomybe ir aukštu mirtingumu nuo COVID-19. Taivanas pareikalavo didesnio savo žmonių paklusnumo ir pradėjo atidžiau juos stebėti, bet piliečiai yra sveikesni, užtikrintesni ir faktiškai laisvesni.