Ministrai ruošėsi pasveikinti žydų valstybės naujos vyriausybės sudarymą ir pasiūlyti jai bendradarbiauti su ES, tačiau B. Netanyahu ir jo partneriu tapęs buvęs varžovas Benny Gantzas atidėjo jų kontroversiško kabineto prisaikdinimo ceremoniją, izraeliečių lyderiui mėginant užgesinti vidaus nesutarimus jo partijoje „Likud“.
Ketvirtadienį turėjusią įvykti ceremoniją dabar planuojama surengti sekmadienį, kad B. Netanyahu turėtų daugiau laiko išdalyti savo partijos nariams geidžiamus ministrų portfelius.
B. Netanyahu ir B. Gantzo pasiektas koalicijos susitarimas leidžia vyriausybei pateikti siūlymų dėl aneksijos jau liepos 1 dieną, o ES ministrai nori išgvildenti bendrą poziciją dėl šio potencialaus žingsnio.
Blokas nuolat smerkė Izraelį dėl nausėdijų plėtros ir perspėjo jį neįgyvendinti aneksijos planų. Tačiau 27 valstybės narės, atrodo, yra pernelyg susiskaldžiusios, kad galėtų rimtai galvoti apie konkrečius veiksmus, tokius kaip sankcijos, juolab dėl to susitarti per vaizdo konferencijų formatu vedamas neoficialias derybas.
„Taryboje tai labai daug nesutarimų keliantis klausimas, – pirmadienį pareiškė ES diplomatijos vadovas Josepas Borrellis. – Viskas užsienio politikoje reikalauja vienbalsių sprendimų, ypač sankcijos. Taigi, kol kas esame toli nuo diskusijų apie sankcijas.“
Pasak J. Borrellio, derybos vis dėlto yra svarbios, nes leidžia suprasti visų 27 šalių požiūrį į „tarptautinės teisės laikymąsi, ir kaip galime vertinti šį paskelbimą apie aneksiją, kad paaiškintume Europos Sąjungos poziciją“.
Vasarį jis patvirtino bloko įsipareigojimą siekti dviejų valstybių sprendinio Artimuosiuose Rytuose, pagrįsto 1967 metais parengtomis gairėmis. Jos numato galimybę abipusiu sutarimu keistis teritorijomis, priklausančiomis Izraeliui ir „nepriklausomai, demokratiškai, greta egzistuojančiai, suvereniai ir perspektyviai Palestinos valstybei“.
Jordanija ragina ES imtis „praktinių žingsnių“, kurie sutrukdytų galimai aneksijai.
Savo pareiškime karalystės užsienio reikalų ministras Aymanas Al Safadi „pabrėžė, kad tarptautinei bendruomenei, o ypač Europos Sąjungai, reikia imtis praktinių žingsnių, atspindinčių pasipriešinimą bet kokiam Izraelio sprendimui įvykdyti aneksiją.“