Kol kas neaišku, kokio sunkumo bus infekcijos protrūkiai ateityje. Jei jie bus pavieniai ir kontroliuojami, mirštamumas išliks žemas, o gyvenimas pamažu pradės tekėti įprasta vaga. Jei protrūkiai bus dideli, šalims ir regionams gali tekti sugrįžti į karantino režimą – o tai padidins ekonominę pandemijos žalą.

Deja, daugelio veiksnių, kurie lems tai, kas įvyks, sukontroliuoti neįmanoma.

Tai nereiškia, kad šalys yra visiškai bejėgės ką nors pakeisti. Valstybės, kuriose su karantinu atsisveikinama palaipsniui ir kuriose plačiai įgyvendinamos testavimo ir kontaktų sekimo programos, lengviau už kitas galės aptikti ir nutraukti protrūkius. Tačiau reikšmingą, o kartu nenuspėjamą, vaidmenį suvaidins ir gamta – pradedant orais.

Koronavirusas, sukeliantis „Covid-19“, gali elgtis kaip dažniausiai pasitaikantys koronavirusai, sukeliantys įvairias lengvas kvėpavimo takų infekcijas. Tokie virusai lengviau plinta šaltesnėje, sausesnėje aplinkoje, todėl šiltesniame ir drėgnesniame ore jais užsikrėsti sunkiau. (Jiems padeda ir tai, kad šaltuoju metų laiku žmonės spiečiasi uždarose patalpose). Jungtinėse Valstijose šie virusai dažniausiai išplinta lapkritį ir gruodį, o nuo vasario iki gegužės sumažėja.

Medicinos mokslininkai dar nežino, kiek sezoninės tendencijos galios „Covid-19“ atveju. Tačiau bet koks su šiltesniais orais siejamas viruso silpimas šiais metais greičiausiai ateis vėlai ir bus nežymus. Šiaip ar taip, liga daugelyje pasaulio vietų pasireiškė tik žiemos pabaigoje.

Nors yra šiokių tokių įrodymų, kad šiam koronavirusui šiluma nepatinka, dažniausiai jis buvo perduodamas uždarose patalpose. O protrūkių egzistavimas šiltuose kraštuose (pavyzdžiui, Tailande ir Singapūre) bei akivaizdus „Covid-19“ atsparumas reiškia, jog dramatiškas sergamumo sumažėjimas vasaros metu yra mažai tikėtinas.

Nepaisant to, sezoniškumas gali bent jau apriboti pokarantininės bangos dydį. Nauji šios ligos protrūkiai šiaurės pusrutulyje vasarą gali būti silpnesni, o tai suteiktų brangaus laiko tyrimams, gydymo būdų tobulinimui ir sveikatos sistemų stiprinimui. Kita vertus, tai taip pat gali reikšti, kad virusas pradės sparčiau plisti pietų pusrutulyje, o vėlesni protrūkiai rudenį ir žiemą bus ypač sunkūs tose šalyse, kuriose žmonės nepaisys būtinų atsargumo priemonių.

Teoriškai koronavirusas gali ir išsikvėpti, kaip kad nutinka virusams, kai populiacijos įgyja imunitetą ir sargdinimui nebelieka žmonių. Tuo metu, kai dauguma pasaulio šalių arba įvedė socialinio atsiribojimo taisykles, arba agresyviai investavo į izoliaciją, Švedija nustatė tik švelnius apribojimus. Jos tikslas – sumažinti ekonominį pandemijos poveikį. Anot vyriausiojo šalies epidemiologo, „bandos imuniteto“ sukūrimas nėra aiškiai įvardytas tokios politikos tikslas, tačiau tai – naudingas slenkstis, kurį, jo manymu, Stokholme bus galima pasiekti per kelias savaites.

Šios strategijos problema, neskaitant potencialiai aukštų žmogiškų kaštų, yra ta, kad mokslininkai mažai žino apie įgytą imunitetą nuo „Covid-19“. Persirgimas virusu paprastai suteikia tam tikrą apsaugą ateityje, kadangi organizmo imuninė sistema bacilą jau atsimena ir turi paruošusi antikūnų kitai kovai.

Tačiau šio imuniteto trukmė ir stiprumas skiriasi priklausomai nuo ligos, asmens infekcijos intensyvumo ir kitų veiksnių. Gauta pranešimų apie žmones, užsikrėtusius „Covid-19“ virusu du kartus – nors tai gali reikšti ir testavimo problemas.

Tačiau yra žinoma, kad atsparumas sezoniniams koronavirusams išnyksta per metus. Ir nors SARS, „Covid-19“ pusbrolio, antikūnai veikė ilgiau, SARS protrūkis išnyko, tyrėjams nespėjus patikrinti, ar jie užkerta kelią pakartotinei infekcijai. Norint sužinoti apie įgytą imunitetą nuo „Covid-19“, reikėtų ištisus mėnesius tirti antikūnų turinčius asmenis.

Taigi Švedija nutarė rizikuoti. Nežinia, ar bet kuriai šaliai būtų gera mintis išduoti „imuniteto pasus“ žmonėms, kurių testai rodo „Covid-19“ antikūnus.

Jei paaiškėtų, kad imunitetas yra lengvai įgyjamas ir ilgalaikis, infekcijų dažnis laikui bėgant turėtų mažėti. Jei jis pasirodytų trumpalaikis ir nepatikimas, ateinančius metus pasauliui gali tekti susitaikyti su kasmet ar kas antrus metus įvykstančiu nauju protrūkiu.
Vienas „Covid-19“ ateities plitimo dinamikos modelis siūlo, kad protrūkių dydis drastiškai skirsis priklausomai nuo viruso sezoniškumo ir žmonių imuniteto trukmės.

Ateityje šalys turės daugiau patirties ir, ištiesinusios kreivę, daugiau laiko pasiruošti protrūkiui. Tačiau rudenį vėl atvėsus orams, jos gali susidurti su nauju iššūkiu: tuo pat metu sugrįš ir „Covid-19“, ir gripas.

Tai gali sukelti painiavą, apsunkinti testavimo galimybes ir išeikvoti ligoninių pajėgumus. JAV Ligų kontrolės ir prevencijos centrų direktorius Robertas Redfieldas pastebėjo, kad „Covid-19“ žiemos protrūkis gali sukelti daugiau rūpesčių, net jei bus mažesnis už tą, su kuriuo susiduriame šiuo metu.

Padėti galėtų tai, jei daugiau pasaulio gyventojų pasiskiepytų nuo gripo. Tačiau vidutiniškai kasmet pasiskiepija mažiau nei pusė Amerikos suaugusiųjų.

Moksliniai laimėjimai taip pat galėtų pakreipti „Covid-19“ trajektoriją: veiksmingo gydymo atradimas gerokai sumažintų sveikatos priežiūros sistemų kančias ir apkrovimą.

Trečiadienį gautas pranešimas, kad „Gilead Sciences Inc“ taikytas remdesiviras paspartino kai kurių pacientų sveikimą (lyginant su placebu) yra sveikintinas, tačiau tai dar nėra lauktasis proveržis.

Iki rudens mokslininkai turėtų turėti duomenų apie laboratorijoje išaugintus antikūnus, kurie galėtų užkirsti kelią ligai ir ją gydyti. Tačiau šiuo metu kuriami vaistai ir vakcinos kovoja su ta koronaviruso versija, kuri plinta šiuo metu. Bet kokia reikšminga viruso mutacija gali pakišti koją progresui.

Susidūrusios su galybe nežinomųjų, valstybės ir kompanijos neturi kito pasirinkimo, kaip tik su visu įmanomu atsargumu laukti naujos bangos.