Ištisas dienas premjeras Borisas Johnsonas nepaisė vis garsesnių raginimų iš politikų bei akademinės visuomenės atstovų uždaryti daugiau nei 30 000 šalies mokyklų. Jis tokius raginimus ne kartą atmetė, kategoriškai tvirtindamas, kad anot mokslininkų patarimų, į kuriuos jis esą labai įsiklauso, tokie ribojimai nebūtini.
Bet šokiruojantys duomenys, su kuriais susipažino susirinkusieji pilkame vyriausybės pastate Londono Viktorijos gatvėje, akivaizdžiai bylojo, kad politiką būtina keisti – ir greitai.
Mokslininkų konsultacinės ekstremalių situacijų grupės nariai dvi valandas prie kavos puodelio aptarinėjo faktus, rodančius, kad viruso plitimas tarp vaikų, tėvų ir mokytojų yra daug didesnis nei manyta. Be to, buvo aišku, kad radikaliąsias socialinio atskyrimo priemones – tuo metu didžiojoje Europos dalyje jau buvo įvedamas karantinas, – bus būtina paskelbti jau artimiausiu metu.
Tačiau tame kupiname įtampos susibūrime pagrindinį susirūpinimą kėlė politinis dialogas. Tarp dalyvavusiųjų buvo Chrisas Whitty, vyriausiasis Anglijos medicinos pareigūnas, ir Pattrickas Vallance‘as, vyriausybės vyriausiasis mokslinis patarėjas. Su B. Johnsonu dalyvavę tiesioginiu eteriu transliuojamose spaudos konferencijose, jie tapo viešuoju Britanijos karo su „Covid-19“ veidu. Jie sutiko, kad atėjo metas priimti kardinalų sprendimą dėl mokyklų uždarymo, nors ir nerimavo dėl pasitikėjimo praradimo.
Ne per seniausiai, per patį protrūkio piką, Jungtinė Karalystė (JK) užregistravo didžiausią savaitinį mirčių skaičių per dvidešimt metų. Praėjusį trečiadienį paskelbtoje statistikoje – daugiau nei 26 tūkst. mirčių. Remiantis kai kuriais universitetų ekspertų modeliais, Jungtinė Karalystė gali aplenkti visas kitas Europos šalis pagal bendrą mirčių ligoninėse skaičių. Dabar ji atsilieka tik nuo Italijos.
Stokodama esminių medicininių priemonių, vyriausybė net nusiuntė karinį lėktuvą į Turkiją pargabenti iš ten apsauginių drabužių sveikatos sistemos darbuotojams. Pats B Johnsonas jau pasveiko po COVID-19 ligos, kuri jį buvo net paguldžiusi į intensyviosios terapijos skyrių ir privertusi kovoti dėl gyvybės.
Pirminis sprendimas neuždaryti mokyklų yra tik viena britų reakcijos į pandemiją, kurią B. Johnsono kritikai vadina per lėta, istorijos pusė. Vyriausybė laukė ilgiau nei kitos šalys, prieš nuspręsdama uždaryti restoranus, barus ir parduotuves ir liepdama žmonėms likti namuose. Tuo metu, kai kitos šalys sekė kone kiekvieną infekcijos atvejį, B. Johnsono administracijai sunkiai sekėsi testuoti gyventojus ir sekti viruso plitimą.
Pernelyg anksti galutinai įvertinti pastangas įveikti pandemiją, pasiekimus ar pralaimėjimus. Nacionalinė sveikatos tarnyba (National Health Service, NHS) iki šiol fiksuoja atvejų augimą. Pasak vyriausybės atstovo spaudai, vyriausybė imasi visų tinkamų veiksmų, kai to reikia, ir laikosi mokslininkų patarimų.
Vienas dalykas vis dėlto aiškus: Britanija turėjo laiko. Anot specialistų, mokslininkų ir B. Johnsono politinių priešininkų, jis jį iššvaistė. Jų teigimu, vasarį buvo praleista proga sukaupti gyvybiškai svarbią įrangą, kai tarptautinė konkurencija nebuvo tokia arši. O vėliau, per kritinį kovo mėnesio laikotarpį, virusas išsprūdo kartu su žmonėmis, bėgančiais iš šalies.
Net jei jie suprato, kad infekcija nekontroliuojamai plinta visuomenėje, praėjo daugiau nei savaitė, kol vyriausybė uždarė barus ir mokyklas, ir vienuolika dienų, kol buvo įvestas platesnio masto karantinas.
„Mes užsidarėme per vėlai – matematiniu požiūriu tai akivaizdu, – sakė Martinas McKee, Londono higienos ir tropinės medicinos mokyklos (LSHTM) Europos visuomenės sveikatos profesorius, konsultuojantis Pasaulio sveikatos organizaciją (PSO) pandemijos klausimais. – Angliškasis išskirtinumas yra iš tiesų žalingas.“
Remiantis parlamento komiteto posėdžių protokolais, pokalbiais su aukštesnio rango vyriausybės ministrais bei pareigūnais, duomenų palyginimais su kitomis šalimis bei diskusijomis su virusų ekspertais bei gydytojais, šiame straipsnyje nubrėžiama visa eilė praleistų progų ruošiantis blogiausiam scenarijui ir siekiant užkirsti kelią ligos plitimui.
Metų pradžioje iš B. Johnsono vyriausybės atskriejo oficiali žinutė: nėra pagrindo nerimauti dėl naujos ligos, įsigalinčios Kinijoje. Visų politikų dėmesys buvo sutelktas ties galutiniu itin vingiuotu pasitraukimu iš Europos Sąjungos po daugiau nei trejus metus trukusių ginčų.
„Visa Jungtinė Karalystė yra visada gerai pasiruošusi tokio pobūdžio protrūkiams, – sausio 23 dieną bendruomenių rūmams pareiškė šalies sveikatos sekretorius Mattas Hancockas, Kinijai nusprendus karantinuoti savo labiausiai nukentėjusį regioną. Vyriausybės pareigūnai buvo ką tik padidinę riziką populiacijai nuo „labai žemos“ iki „žemos“.
Jungtinė Karalystė, priešingai kitoms Europos valstybėms, ištisas savaites bandė išlaikyti įprastą gyvenimo režimą. Po vasario 21 d. surengtos telekonferencijos, kai Italija pranešė apie pirmąją mirtį nuo koronaviruso, britų vyriausybinė agentūra „Public Health England“ padidino rizikos lygį iki „vidutinio“. Ne visi buvo tokie ramūs. Johnas Edmundas, Londono higienos ir tropinės medicinos mokyklos epidemiologijos profesorius, vėliau parašė grupei elektroninį laišką, kuriame perspėjo, kad rizikos lygis turėtų būti padidintas iki „aukšto“.
Vienas skubiosios medicinos gydytojas iš „Hillingdon“ ligoninės (Vakarų Londonas), Mengas Aw-Yongas, sakė jau tuo metu turėjęs infekuotų ligonių. Vėliau, išnagrinėjęs atidžiau vieną ligonio rentgenogramą, jis suprato, kad tai koronavirusas.
„Aš gydžiau „Covid“ ligonius, pats to nežinodamas, – sakė M. Aw-Yongas, turintis 28-erių metų patirtį, šiuo metu taip pat dirbantis Londono policijoje medicinos vadovu. – Jeigu aš gydžiau „Covid“ ligonį nė kiek nesisaugodamas ir tas ligonis lengvai platino virusą aplinkui, mes praleidome progą. Jis kėlė pavojų man. Taip pat savo draugams, šeimai. Kažkurioje grandyje mes praradome progą sustabdyti plitimą ankstyvoje stadijoje.“
Vis dėlto kovo 10-13 dienomis ūžė „Cheltenham“ festivalis, kasmetinė žirgų lenktynių mylėtojų šventė, sutraukusi 250 000 dalyvių, iškart po to, kai Italija įvedė nacionalinį karantiną. Čempionų lygos futbolo rungtynes tarp Liverpulio ir Madrido „Athletico“ kovo 11 dieną stebėjo 50 000 sirgalių, – dieną, kai PSO paskelbė „Covid-19“ pandemiją.
Vyriausybė laikėsi požiūrio, esą žmonės greičiau pasigaus virusą stebėdami rungtynes uždaroje erdvėje, pavyzdžiui, alaus bare, nei atvirame stadione. Nacionalinis karantinas nebuvo įvestas iki kovo 23 dienos.
„Jau tada, kai tai nutiko Kinijoje, reikėjo suprasti, kad mes privalome veikti greitai, – sakė Davidas Kingas, ėjęs vyriausybės vyriausiojo mokslinio patarėjo pareigas nuo 2000 iki 2007 metų. – Turėjo būti imtasi tokių veiksmų: pasirūpinti plaučių ventiliatoriais, apsauginėmis priemonėmis medicinos personalui, taip pat nenutrūkstamai testuoti.“
B. Johnsonas britišką „išlikti ramiems ir gyventi toliau“ požiūrį supaprastino iki nurodymo „plauti rankas“ tiek, kiek užtrunka dukart sudainuoti „Su gimimo diena“. Kovo pradžioje 55-erių metų premjeras po apsilankymo ligoninėje didžiavosi „spaudęs ranką visiems ten buvusiems, galbūt ir koronaviruso pacientams“.
Svarbiausia, sakė jis, plauti rankas. Balandžio 6 dieną B. Johnsonas, būklei pablogėjus, buvo paguldytas į intensyviosios terapijos skyrių.
Nuo kovo 12 dienos B. Johnsono tonas iš esmės pasikeitė. Jis liūdnu veidu kreipėsi iš Dauningo stryto į tautą, pareikšdamas, kad dabar per vėlu sustabdyti „Covid-19“ įsigalėjimą ir kad vienintelė viltis – sulėtinti jo plitimą ir išvengti katastrofos, ligoninių perkrovimo.
Toji diena žymi lūžio taką, kai vyriausybė atsisakė mėginti pažaboti koronavirusą ir nusprendė veikiau pereiti prie savo atsako plano, pareigūnų žodžiais, „atidėjimo“ fazės. Vyriausybė taip pat atsisakė pastangų testuoti gyventojus platesniu mastu.
Antrindamas B. Johnsonui, Ch. Whitty sakė, kad visuomenės testavimas nebėra prioritetas ir kad pastangos veikiau bus telkiamos į ligoninių pacientų užsikrėtimų patvirtinimą.
Kitą dieną P. Vallance‘as išprovokavo pasipiktinimą, prabildamas apie norą kuo greičiau įtvirtinti „tam tikrą kolektyvinį, arba bandos, atsparumą“. Pasak P.Vallance'o, apie 60 proc. Jungtinės Karalystės gyventojų – maždaug 40 mln. žmonių – turi užsikrėsti koronavirusu, kad jo plitimui atsirastų kliūčių. Dabar vyriausybė tvirtina, kad „kolektyvinis imunitetas“ niekada nebuvo oficiali politika, bet tą pačią dieną, kai P. Vallance‘as paskelbė savo prieštaringą pareiškimą, M. Hancocko veiksmai bylojo visiškai ką kita.
Sveikatos sekretorius per telekonferencinį ryšį susisiekė su Didžiojo septyneto (G7) šalimis, mėginančiomis sukoordinuoti savo atsakomąsias priemones ir pasidalyti patirtimi. M. Hancockas paklausė Italijos atstovo, ar Italija taip pat dirba prie „kolektyvinio imuniteto“ plano. Italijos atstovas nevyniojo žodžių į vatą: leidus virusui laisvai plisti, mirtų dar tūkstančiai žmonių, be to, lieka daug neaiškumų dėl viruso pobūdžio, tad nėra garantijos, jog toks rizikingas sumanymas pasiteisins. M. Hancockas buvo šokiruotas. Žala jau padaryta. Medicinos ekspertai apkaltino B. Johnsoną nesugebėjimu veikti pakankamai greitai.
Atsisakymas testuoti gyventojus plačiu mastu prieštaravo PSO rekomendacijoms ir kitų šalių praktikai. Pietų Korėjoje, kur galioja kontaktų sekimas, vyriausybė sugebėjo pažaboti koronaviruso protrūkį iki daug žemesnio lygio nei daugelyje kitų Europos šalių. Sustabdžius Jungtinės Karalystės gyventojų, turėjusių kontaktų su užsikrėtusiais virusu pacientais sekimą, tie, kuriems nepasireiškė jokių simptomų, galėjo ir toliau platinti virusą.
Praėjus trims dienoms po P. Hancocko pokalbio su G7, suskambo garsiausias pavojaus varpas. Kovo 16 dieną „Imperial College London“ mokslininkų grupė, vadovaujama Neilo Fergusono, perspėjo, kad, jeigu Jungtinė Karalystė, nesiims agresyvesnių priemonių virusui suvaldyti, šalyje gali mirti 250 000 žmonių, o sveikatos sistema būti perkrauta.
Tą dieną oficiali vyriausybinė grupė „Scientific Advisory Group for Emergencies“ (SAGE), kurios nariai ir protokolai nėra viešinami, susitiko Londone nutarti dėl mokyklų uždarymo ir platesnio masto karantino priemonių.
B. Johnsonas paskelbė apie pirmąjį socialinio atsiribojimo etapą, nurodydamas visuomenei kur įmanoma dirbti iš namų ir nesusitikti su draugais baruose bei restoranuose. Virusas plito daug greičiau nei tikėtasi. Jungtinė Karalystė neturėjo tiek laiko, kiek manė turinti.
Jau dabar akivaizdu: tuometinis sprendimas atsisakyti plataus masto testavimo sukėlė didžiulę problemą Jungtinei Karalystei.
„Man regis, mums reikia smarkiai padidinti testavimo apimtis, ir to aš labai ryžtingai reikalausiu“, – kovo 17 dieną parlamento komitetui pareiškė P. Vallance‘as. Pats B. Johnsonas šiuo klausimu nusileido po dviejų dienų, pažadėjęs, kad per dieną bus atlikta net 250 000 testų, nors ir nenurodė planuojamos datos.
Kodėl Jungtinė Karalystė atsisakė testuoti visuomenę, žengdama dar vieną žingsnį, prieštaraujantį pagrindinėms tarptautinėms rekomendacijoms? P. Vallance‘as informavo komitetą, kad „aiškiai neužteks turėti testavimo pajėgumų, 4 000 testų per dieną, norint judėti į priekį“. Esą pastangos turėjo būti sutelktos ties sunkiausios būklės ligoniais, gydomais ligoninėje.
Mokslininkai jau suprato, kad yra tūkstančiai užsikrėtimų atvejų, apie kuriuos jie nežino, įvardindami kontaktų atsekimą kaip beviltišku.
„Tai beprecedentė pasaulinė pandemija, ir kovoje su ja mes ėmėmės tinkamų priemonių tinkamu laiku, visą laiką įsiklausydami į aukščiausio lygio mokslininkų rekomendacijas, – į klausimus, kaip sekasi valdyti krizę, atsakė vyriausybės atstovas spaudai. – Nuo sausio vidurio vyriausybinės mokslininkų-konsultantų grupės ėmėsi žingsnių, kad užkirstų kelią kylančiai grėsmei.“
Kovo 27 dieną virusas smogė aukščiausiai britų vyriausybės grandžiai. B. Johnsonas ir M. Hancockas paskelbė užsikrėtę virusu ir iškart izoliavęsi. Ch. Whitty pranešė, kad jam taip pat pasireiškė simptomų ir jis karantinuojasi, nors testo jis neatliko.
B. Johnsono atvejis buvo sunkus. Po savaitės jis buvo hospitalizuotas, o vėliau perkeltas į intensyviosios priežiūros skyrių, jam buvo taikoma deguonies terapija, padėjusi jam kvėpuoti. Vėliau, dėkodamas medikams, išgelbėjusiems jo gyvybę, jis pareiškė, kad jo kova su koronavirusu „galėjo baigtis dvejopai“.
Balandžio 2 dieną į darbą vyriausybėje sugrįžęs iš saviizoliacijos, M. Hancockas rado sumaištį. Be vadovų, ministrų kabinetas sunkiai kontroliavo situaciją, o politiškai toksiškas klausimas dėl testavimo problemų įgavo dar aštresnę gaidą.
Pasak vieno šaltinio, gerai susipažinusio su situacija, M. Hancockas brandino planą sugrįžti į priekines pozicijas. Jis žadėjo, kad iki balandžio pabaigos bus atliekama 100 000 testų per parą. Toks iškeltas tikslas sukėlė dar vieną polemiką.
B. Johnsono komanda nebuvo patenkinta, sakė šaltinis. Ji perspėjo M. Hancocko sąjungininkus dėl tokio aukšto tikslo iškėlimo, baimindamasi, kad vyriausybė sulauks griežtos kritikos, jei jai nepasisektų įgyvendinti tokio plano. M. Hancockas nenusileido. Dar vienas šaltinis suabejojo tokia įvykių versija, apkaltinęs pačią B. Johnsono administraciją iškėlus tikslą, kuris tuo metu atrodė neįgyvendinamu.
Jungtinė Karalystė, balandžio 23 d. duomenimis, testavo 425 821 žmogų, iš kurių 138 078 asmenims buvo nustatytas teigiamas testas. Bendras šioje šalyje atliktų testų skaičius nežymiai viršija Vokietijoje savaitinius rodiklius. Balandžio 22 dieną Didžiojoje Britanijoje buvo atlikta 23 560 testų. Bendras mirčių skaičius siekė 18 738, neįtraukiant į šiuos duomenis slaugos namuose mirusių žmonių.
Praėjusį ketvirtadienį M. Hancockas pareiškė, kad testavimo pajėgumai iki artimiausios savaitės pabaigos turėtų pasiekti 100 000.
Pagrindinis iššūkis šalyje yra padidinti laboratorijų pajėgumus, priešingai nei Vokietijoje, kuri ištisus dešimtmečius bendradarbiauja su susikūrusia diagnostikos pramone, teigia du vyriausybės pareigūnai. „Tai neįtikėtino greičio logistika“, – pakomentavo vienas iš pareigūnų.
Privačios laboratorijos siūlė padėti, bet nesulaukė jokio atsako, sakė M. McKee iš Londono higienos ir tropinės medicinos mokyklos.
„Viena iš testavimo bėdų yra ta, kad vyriausybinė agentūra „Public Health England“ primygtinai reikalavo, kad jai būtų leista pačiai spręsti šią problemą, – sakė jis. – Daugybė veterinarijos ir universitetinių laboratorijų bei kitų privataus sektoriaus įmonių siūlė savo paslaugas, bet niekas su jomis nesusisiekė.“
Žinoma, Jungtinė Karalystė varžosi su kitomis pasaulio šalimis dėl būtinų išteklių ir aiškina, kad dėl lėto testų pajėgumo didinimo kaltas cheminių reagentų trūkumas. Balandį, siekdama bent iš dalies padidinti testavimo apimtis, vyriausybė į procesą įtraukė laboratorijas, universitetus bei pramonę.
Vienas vyriausybės ministras, dalyvavęs atsako į pandemiją kampanijoje, pripažino, kad buvo padaryta klaidų, nors kartu pabrėžė, kad būta sprendimų, kuriuos reikėjo priimti akimirksniu, neturint pakankamai informacijos ar laiko apsvarstyti galimus kitus variantus. „Tiesiog privalai nuspręsti kliaudamasis savo instinktais“, – sakė ministras.
Bet pandemijai plečiantis, išryškėjo dar daugiau trūkumų, ir vyriausybei teko iš visų jėgų vytis kitas šalis. Profesionalūs medicinos sektoriaus atstovai perspėjo, kad krizė atskleidė aiškų intensyvios priežiūros slaugytojų stygių. Ministrai apipylė pagyromis į pensiją pasitraukusius buvusius gydytojus ir slaugytojus, suskubusius į pagalbą.
Sausio pabaigoje ir vasarį vyriausybė pasistengė užsisakyti daugiau medicininių priemonių, nors daugybė medikų, plušančių priešakinėse linijose, vis dar neturi būtiniausios įrangos. Vyriausybė praneša jau aprūpinusi medikus per 1 mlrd. asmens apsauginių drabužių, įskaitant veido kaukes ir chalatus, bet pripažįsta vis dar susidurianti su logistikos problema skirstant priemones platesniu mastu, už ligoninių ribų.
Finansinės krizės inspiruotas griežtas taupymas taip pat turėjo padarinių. Po gero dešimtmečio, kai išlaidos sveikatos priežiūros sistemai pakilo 1,3 proc. per metus, šalis pagal gydytojų, slaugytojų, lovų ir skenuojančios įrangos apimtis nesiekia Europos vidurkio.
Pasak M. Hancocko, Jungtinė Karalystė šiuo metu turi 12 000 plaučių ventiliatorių, padedančių kvėpuoti sunkiausiems ligoniams, palyginti su 6 660, turėtais iki pandemijos. Sveikatos ministerijų duomenys rodo, kad kitos šalys buvo geriau pasiruošusios.
Vokietija iki koronaviruso krizės turėjo apie 28 000 reanimacijos lovų su plaučių ventiliatoriais, ir šis skaičius šiuo metu išaugo iki 30 000. Italija, pirmoji Europos šalis, kuriai teko atlaikyti pandemijos smūgį, iki krizės valstybinėse bei privačiose ligoninėse turėjo iš viso apie 18 300 plaučių ventiliatorių.
Britų vyriausybė iš pradžių apskaičiavo, kad norint įveikti pandemijos piką, jai reikia 30 000 plaučių ventiliatorių, ir B. Johnsonas, kovo 16 dieną susisiekęs su gamintojais per telekonferencinį ryšį, paprašė jų pagaminti tūkstančius per mėnesį. Į prašymus atsiliepė tokios gamintojos kaip „Airbus“, „Siemens“, „Nissan“, „Dyson“, „Babcock“ ir kitos.
Po mėnesio modifikuotas prietaisas, kurį pagamino „Penlon Ltd.“, jau dirbusi šioje srityje, buvo patvirtintas paspartinta tvarka, bet jų pristatytas kiekis neatitiko vyriausybės planų.
Gera žinia ta, kad nors prognozuojama, jog Jungtinėje Karalystėje bus registruotas didžiausias mirčių skaičius Europoje, atvejų augimas lėtėja, ir manoma, kad prognozės gali būti peržiūrėtos. Plaučių ventiliatorių paklausa neviršija pajėgumų.
Vis dėlto iki kovo 23 dienos, kai B. Johnsonas paskelbė visuotinį karantiną, Jungtinėje Karalystėje buvo registruotos 335 mirtys, mažiau nei Italijoje (463), kai ši įvedė savo karantiną, bet tris kartus daugiau už mirčių skaičių Prancūzijoje (91) ir Vokietijoje (94), kai šios šalys nurodė gyventojams likti namie.
Socialinio nuotolio priemonių įvedimo vilkinimas pakenkė Jungtinei Karalystei, kaip ir tas faktas, jog Londonas yra judrus tarptautinis metropolis, sakė Ali Mokdadas, Vašingtono universiteto mokslinių tyrimų instituto „Institute for Health Metrics and Evaluation“ profesorius.
„Žvelgiant retrospektyviai, vilkinimas buvo klaida, – sakė A. Mokdadas. – Tai tarytum kortų kaladė, ir tu privalai žaisti turimomis kortomis. Taip, Anglija, būdama verslo ašis ir centras, į kurį plūsta žmonės iš viso pasaulio, atsiduria nepalankioje padėtyje, bet tuomet privalu taikyti agresyvesnius apribojimus.“
Vyriausybė greitai sulaukė pagyrų dėl savo finansinių atsakomųjų priemonių, skirtų padėti sunkumų alinamoms verslovėms ir namų ūkiams, ekonomikai ritantis žemyn. Rinkos tyrimų įmonės „YouGov Plc.“ apklausa, publikuota praėjusią savaitę, parodė, kad 68 proc. britų mano, jog šalies valdžia tinkamai valdo koronaviruso krizę.
Tačiau B. Johnsonui vis dar sveikstant savo užmiesčio rezidencijoje netoli Londono, be vedlio likusi vyriausybė pratęsė karantiną, kurio pabaigos dar nematyti. Tai netrukdo ministrams konfliktuoti dėl geriausios galimos taktikos. Kai kas nerimauja, kad ekonominė žala nusvers tą naudą visuomenės sveikatai, kurios pavyko pasiekti pratęsus apribojimus.
Be to, mokslininkai gerai supranta, kad jų nuomonės bei vertinimai stebimi per mikroskopą. B. Johnsonas su savo komanda primygtinai reikalauja, kad vyriausybė laikytųsi visų mokslinių rekomendacijų, – bet pastarosiomis dienomis patys ekspertai visomis išgalėmis stengiasi pabrėžti, kad būtent politikai yra atsakingi už visus galutinius sprendimus.
Vienas ministras, kuris nepanoro skelbti savo pavardės aptardamas vidaus politikos klausimus, kalbėdamas apie karantino poveikį ekonomikos būklei, pabrėžė: „Problema ta, kad taisyklių buvo laikomasi pernelyg kruopščiai, – sakė ministras. – Mes nesakėme: „Nedirbkite“. Mes sakėme: „Likite namie, bet dirbkite iš namų.“
Pats B. Johnsonas, sulaukęs aršios kritikos dėl pernelyg uždelstos reakcijos, dabar nelinkęs švelninti socialinio atstumo laikymosi priemonių, baimindamasis, kad pasitraukus iš karantino per anksti, gali kilti antra galinga banga, kuri skaudžiai sukrėstų Didžiosios Britanijos sveikatos apsaugos sistemą (NHS). Abiem atvejais, ar būtų vadovaujamasi mokslinėmis rekomendacijomis, ar be jų, tokio antro piko politinė rizika gali būti pernelyg skausminga.
Pasak Londone dirbančio skubiosios pagalbos gydytojo M. Aw-Jongo, juodžiausias protrūkio etapas priminė tikrą „karo zoną“. Per savo pamainą jis susidurdavo su penkiomis ar šešiomis „Covid-19“ mirtimis per parą: „Jie negalėjo pasimatyti su savo giminaičiais. Negalėjo su niekuo pasikalbėti. Turbūt siaubinga šitaip mirti.“
