Viena iš priežasčių, nulėmusių tokį pasikeitimą, gali būti susijusi su šešiomis vasario dienomis, kai pirmą kartą išryškėjo tai, kas vėliau tapo užkrato sprogimu tarp migrantų darbininkų. Tai bus pasakojimas apie tai, kad netgi tos šalys, kurioms tvarkytis su epidemijomis nėra pirmiena, gali padaryti esminių klaidų kovodamos su šia keista liga, ypač kai ji pasklinda nepriteklių patiriančiose bendruomenėse.
Vasario pradžioje Singapūre buvo užregistruotas nedidelio lygio protrūkis, kuris buvo veiksmingai sustabdytas nesiimant griežtų priemonių, tokių kaip mokyklų uždarymas. Visame pasaulyje Singapūras buvo giriamas dėl savo ramaus, apgalvoto požiūrio į virusą. Maždaug tuo pat metu vienam 39-erių metų Bangladešo piliečiui, vienam iš beveik milijono Singapūro užsienio darbininkų armijos, ėmė reikštis koronaviruso simptomai.
Praėjus kelioms dienoms po to, kai apsirgo, darbininkas apsilankė poliklinikoje ir ligoninėje, prašydamas pagalbos, tačiau abu kartus buvo išsiųstas namo. Darbininko namai – tai bendrabutis, kuriame vyrai miega maždaug po dešimt viename kambaryje, dalydamiesi bendru tualetu ir virtuve. Jis taip pat lankėsi visą parą veikiančiame prekybos centre „Mustafa“, kuris populiarus tiek tarp darbininkų migrantų, tiek tarp vietinių gyventojų. Vasario 7 d. vyras galiausiai buvo paguldytas į ligoninę, o po dienos jo viruso testo atsakymas pasirodė teigiamas.
Minėtasis Bangladešo pilietis tapo Singapūro pacientu Nr. 42 – ir pirmuoju atveju tarp mažai uždirbančių užsienio darbuotojų, besiglaudžiančių ankštuose miesto-valstybės bendrabučiuose. Migrantų darbininkų susirgimai šiandien sudaro daugiau kaip 70 proc. iš visų 9125 šalies atvejų, kurių skaičius rekordiškai auga kasdien – beveik po tūkstantį.
Šalis neužregistravo pirmųjų mirčių iki kovo pabaigos, tačiau jų skaičius dabar siekia 11, o švelnesnio socialinio atsiribojimo strategija pakeista daliniu karantinu, kuris buvo sugriežtintas ir pratęstas iki birželio 1 d.
Prarastos galimybės
Netikėtai užkrečiamas patogenas užklupo daugybę vyriausybių, o galimybės anksti pažaboti virusą buvo prarastos, nes pacientai buvo siunčiami namo, užuot iškart juos ištyrus ir uždarius karantine.
Tačiau skirtingai nuo kitų Azijos šalių, tokių kaip Pietų Korėja, Singapūras, pasak kai kurių sveikatos ekspertų, pernelyg lėtai koregavo reagavimo planą, išvystytą dar 2003 m. susidūrus su SARS. Pagal senąją strategiją šalis didžiausią dėmesį skyrė žmonių, kurie turėjo kontaktą su užsikrėtusiu asmeniu, identifikavimui – tai klasikinis visuomenės sveikatos modelis, vadinamas kontaktų sekimu.
COVID-19 – ypatingai užkrečiamas ir kai kuriais atvejais pasireiškiantis švelniais simptomais arba išvis be simptomų – pasirodė esąs „visiškai nepanašus į SARS“, teigia Jeremy Limas, Singapūro nacionalinio universiteto Saw Swee Hock visuomenės sveikatos mokyklos docentas.
„Senosios gairės turi būti išmestos ir sukurtos naujos, – sako jis. – Visoms šalims, neišskiriant ir Singapūro, sunkiausia yra tai, kad taisykles tenka rašyti tuo pat metu, kai įvedi priemones. Tai primena lėktuvo variklio taisymą skrydžio metu.“
Singapūro paciento Nr. 42 atvejis panašus į vienos pacientės Pietų Korėjoje, kuri paskatino lūžį šalies epidemijoje, jau viršijančioje 10 000 atvejų.
Pietų Korėjos posūkis
Nuo tada, kai Pietų Korėjos pacientė Nr. 31 su simptomais kreipėsi į ligoninę, iki tada, kai ji pagaliau atsidūrė karantine, praėjo dešimt dienų. Per tas dešimt dienų moteris, religinės sektos narė, lankydavosi pamaldose, kuriose žmonės dvi valandas iš eilės meldžiasi sėdėdami ant grindų ir liesdamiesi alkūnėmis.
Iki tol Pietų Korėja – kaip ir Singapūras – testavo žmones, rastus per kontaktų paiešką. Tačiau susidūrę su užkrato protrūkiu daugiau kaip 200 000 narių sektoje, Korėjos valdininkai greitai perėjo prie strategijos, vadinamos bendruomenės testavimu: jie privertė sektos vadovus sudaryti narių sąrašą ir pradėjo juos visus tikrinti, neatsižvelgiant į tai, ar jiems pasireiškė simptomai ir ar jie turėjo kontaktą su užkrėstu asmeniu.
Dėl tokio greito posūkio į bendruomenės testavimą Pietų Korėjos epidemijos skaičiai greitai pakilo, bet greitai ir sumažėjo. Iki kovo pradžios šaliai pavyko sulėtinti infekcijos augimą ir apsieiti be karantino įvedimo. Honkongas taip pat praplėtė kovos su virusu spektrą, ieškodamas ne tik atskirų kontaktų, bet ir testuodamas ištisas bendruomenes, nes tapo aišku, kad koronavirusas skiriasi nuo SARS, kai užsikrėtę asmenys serga sunkiai – ir akivaizdžiai.
Atsiradus pacientui Nr. 42, Singapūras nepuolė daryti plataus masto tyrimų užsieniečių darbininkų bendruomenėje, nepaisant jų gyvenimo sąlygų, palankių infekcinės ligos plitimui, ir skambučių iš darbuotojų apsaugos grupių. Šalis patikrino ir karantinavo 19 žmonių, kurie turėjo kontaktą su pacientu, ir paprašė kompanijų, prižiūrinčių kaip taisyklė sausakimšus bendrabučius, dažniau valytis ir tikrinti gyventojų temperatūrą.
Singapūro sveikatos apsaugos ministerija neatsakė į klausimus, kiek užsienio darbuotojų buvo patikrinta per kelias savaites po paciento Nr. 42 identifikavimo, tačiau valdininkų komentarai liudija, kad didelio masto bendruomenių testavimas pradėtas gerokai vėliau.
Per balandžio 14 d. konferenciją – tuo metu jau beveik kasdien buvo randama šimtai užkrėstų darbuotojų – sveikatos apsaugos ministerijos medicinos tarnybų direktorius Kennethas Makas pranešė, kad patikrinta maždaug 1500 užsienio darbuotojų ir ketinama patikrinti dar 5000. Daugiau kaip 200 000 darbininkų, iš kurių daugelis triūsia Singapūro statybvietėse, gyvena bendrabučiuose.
Singapūro viešoji retorika iš pradžių rodė nenorą testuoti plačiau: daugiausia dėmesio buvo skiriama tiems, kurie turėjo simptomų, kad testai nebūtų švaistomi veltui. Kovo 10 d. K. Makas pasakė, kad „testavimas bendruomenėje, tiriant visus žmones, nepriklausomai nuo to, ar jie turi simptomų, pridarytų per daug darbo“, tačiau duotų mažai rezultatų.
Dažnai pamirštama grupė
Mažus atlyginimus gaunantys užsienio darbuotojai sudaro penktadalį visų Singapūro gyventojų, tačiau gyvena dažniausiai atsiskyrę nuo vietinės bendruomenės. Bendrabučiai, kuriuose buvo pranešta apie užsikimšusius tualetus ir perpildytus šiukšlių vamzdžius, nė iš tolo neprimena stilingos miesto-valstybės panoramos, rodomos tokiuose Holivudo filmuose kaip „Crazy Rich Asians“.
Tai jau ne pirmas kartas, kai infekcinė liga užklumpa Singapūro užsienio darbininkus, uždirbančius vos 18 dolerių per dieną.
2008 m. dalis jų užsikrėtė per čikungunijos (chikungunya) protrūkį – tai liga, kurią perneša uodai ir kuri sukelia varginantį sąnarių skausmą. Darbininkų bendrabučiuose nebuvo vėdinimo sistemų ar tinklelių nuo vabzdžių. Tais pačiais metais vienas darbininkas, kuris vėliau mirė nuo vėjaraupių, užkrėtė jais dar dešimtį kitų, o bendrabučio direktorius galiausiai buvo pasodintas už grotų. Singapūre yra dešimtys darbininkams skirtų bendrabučių, kuriuos valdo tokios privačios kompanijos kaip „Keppel Corp.“ ir „Centurion Corp“.
„Sunku paaiškinti, kodėl valdžia nesiėmė veiksmų anksčiau, kalbant apie infekcijos kontrolę bendrabučiuose – galbūt tai buvo akloji politikos dėmė, daugiausia dėmesio skiriant singapūriečiams“, – svarsto Eugene'as Tanas, politinis komentatorius ir teisės profesorius iš Singapūro vadybos universiteto. Tačiau „visuomenės sveikatos požiūriu darbuotojai migrantai yra neatskiriama visuomenės dalis, bet ankstyvieji veiksmai, stabdantys viruso plitimą bendruomenėse, užsienio darbuotojų kažkodėl neįtraukė“.
Praėjusią savaitę ministras pirmininkas Lee Hsien Loongas pranešė, jog daugumos užsienio darbininkų infekcijos yra lengvi atvejai ir pažadėjo, kad vyriausybė pasirūpins jų sveikata, gerove ir pragyvenimo šaltiniais.
Karantino iššūkis
Šiuo metu Singapūras žengia į ketvirtą dalinio karantino savaitę. Socialiniai susibūrimai yra uždrausti, leidžiama veikti tik būtiniausiems verslams. Pagaliau uždarytos ir mokyklos. Karantino įvedimas buvo neįprastai nesklandus šaliai, kuri paprastai giriama už efektyvų valdymą ir kurios piliečiai, kaip žinoma, drausmingai laikosi įstatymų. Įvestos ir bausmės už naujų socialinio atsiribojimo taisyklių pažeidimą. Už pirmąjį nusižengimą iš pradžių buvo baudžiama perspėjimu, bet per kelias dienas bauda pakilo iki 300 dolerių. Prieš pat prasidedant karantinui vyriausybė uždraudė bet kokius susibūrimus, nors anksčiau draudė tik 10 ir daugiau žmonių susiėjimus.
„Galybė besikeičiančių instrukcijų – kartais jos keičiasi po kelis kartus per dieną – nekelia pasitikėjimo, kad esame auksinis standartas“, – pastebi Inderjitas Singhas, buvęs parlamento narys, priklausantis valdančiajai partijai „People’s Action Party“.
Nacionalinės plėtros ministras Lawrence'as Wongas balandžio 14 d. žurnalistams sakė, kad Singapūras koreguoja priemones pagal aplinkybes: „Mūsų pozicija nepasikeitė, mūsų strategijos ir požiūris taip pat nepasikeitė“, – pabrėžė L. Wongas, kuris pirmininkauja kovos su virusu darbo grupei.
Singapūras praneša, kad šiuo metu agresyviai testuoja užsienio darbininkų bendruomenę. Jis taip pat spartina bendrabučių statybas ir perkėlė tūkstančius sveikų darbininkų, dirbančių svarbiausiose pramonės šakose, į laikinus būstus, kuriuose yra daugiau vietos. Tai ir karinės stovyklos, ir socialiniai būstai, ir jūroje esančios gyvenamosios patalpos, paprastai naudojamos jūrų pramonėje.
Darbo jėgos ministrė Josephine Teo patikino, kad gyvenimo sąlygos bendrabučiuose turėtų pagerėti. Tai bus daroma nepaisant darbdavių, kuriems teks padengti didesnes išlaidas, pasipriešinimo: „Tai ne tik teisinga, bet ir mūsų pačių labui“, – balandžio 6 d. pabrėžė ji „Facebook“ pranešime.
Paciento Nr. 42 būklė šiuo metu stabili – po dviejų mėnesių intensyvios terapijos prijungus prie ventiliatoriaus, tačiau gulėdamas ligoninėje jis praleido savo pirmojo vaiko gimimą, balandžio 16 d. „Facebook“ pranešė darbininkų apsaugos grupė „Migrant Workers Center“. „Jis jau pajėgia savarankiškai kvėpuoti, tačiau jam reikės taikyti kalbos terapiją, kai tik jis pradės sveikti.“
