Iš tiesų dar gerokai prieš koronaviruso protrūkį globalizacija buvo patyrusi nuosmukį, kurio pikas įvyko prieš 2008 m. pasaulinę finansų krizę. Vėliau ji nebegrįžo į ankstesnį lygį.

Pandemija tikrai išryškins įvairaus pobūdžio rizikas, susijusias su pernelyg stipriu priklausymu nuo pasaulinės tiekimo grandinės, paskatins produkcijos renacionalizavimą, pabrėš tarptautinės nepriklausomybės svarbą. Tikėtinas rezultatas – pagreitės pokyčiai, kurie seniai buvo prasidėję ir judėjo naujos, kitokios, labiau ribotos globalizacijos link.

Keitimasis prekėmis, paslaugomis, kapitalu, žmonėmis, duomenimis ir idėjomis pasauliniu mastu neabejotinai turėjo privalumų. Bet šios pandemijos metu visuomenė suvokė šio priklausymo keliamą riziką. Amerikiečiams pirmas svarus ženklas buvo sutrikęs „Apple“ telefonų „iPhone“ tiekimas iš Kinijos, kurioje dėl viruso uždarė gamyklas. Vėliau ir kiti gamintojai pranešė apie sustojusią gamybą.

Kai pandemija pasiekė ir JAV, amerikiečiai susivokė, kad 72 proc. farmacijos ingredientus gaminančių įmonių yra užsienyje, daugiausia – Europos Sąjungoje (ES), Indijoje ir Kinijoje. Būtent iš užsienio į JAV atkeliauja net 97 proc. antibiotikų. Paskui liberalios, globalizacijai atviros valstybės, kaip antai, Prancūzija ir Vokietija, ne tik uždarė sienas keliautojams, bet ir uždraudė apsauginių veido kaukių eksportą, netgi į draugiškas šalis (vėliau šį draudimą atšaukė, bet apstulbimas išliko). Kai kiekviena valstybė staiga ėmė galvoti tik apie save, mažų mažiausiai vertėtų apmąstyti tarptautinės nepriklausomybės idėją.

Tai reikės apmąstyti. Jau pačioje pradžioje pandemija išryškino tiekimo grandinių trapumą, paskatino sprendimų šalies mastu priėmimą, o ne tarptautinį bendradarbiavimą, sustiprino nacionalistinius argumentus gamybos šalių viduje ribotesnės migracijos naudai.
Tai nebus globalizacijos pabaiga. Veikiau pasaulis išvys kitokią, labiau ribotą globalios integracijos versiją, nei buvusią pastaruosius tris dešimtmečius. Jos kontūrai vos apčiuopiami, bet, nepaisant to, matomi.

Dabar paspartėsiančios tendencijos – jau senokai ne naujiena. Seniai diskutuojama apie pasaulį, kuris yra plokščias, apie kapitalo srautus be trinčių, apie laisvąją prekybą. Bet pastaruoju metu politikai diskutavo apie sienas tarp valstybių, apie atsiskyrimą nuo Kinijos, prekybinius karus, „Brexitą“, populistinį nacionalizmą ir nacionalinio suverenumo gynimą, atsilaikant prieš visažinę JAV ir Kinijos technologijų korporacijas.

Esminiai rodikliai rodo, kad vyksta permainos. Prieš pandemiją pasaulinė prekyba įvairiomis prekėmis dar didėjo, bet, pagal viso pasaulio ekonomikos apimtis, šiuo metu prekybos dalis mažesnė, nei buvo prieš finansų krizę. Finansiniai srautai tarp valstybių pasiekė piką 2007 m., o tolimesnės pasaulinės prekybos liberalizavimo progresas sustojo gerokai anksčiau. Jau daugiau nei prieš dešimt metų užsienio tiesioginių investicijų mastas visame pasaulyje nebuvo pasiekęs ankstesnių aukštumų. JAV ir kitų šalių vyriausybės didina svarbiausių technologijų eksporto kontrolę, o interneto ryšys vis labiau skaidomas į nacionalines linijas.

Globalizacija yra kompleksinė, ne kiekvienas rodiklis rodo ta pačia kryptimi. Prekyba prekėmis sumažėjo, bet suintensyvėjo prekyba paslaugomis. Sustiprėjo duomenų srautai tarp valstybių, nors Kinija ir Iranas siekia juos apriboti. Prieš koronaviruso pandemiją tarptautinių kelionių ir studijų lygis buvo pasiekęs didžiausias aukštumas, o migracija taip padažnėjusi, kad daugelis vadino tai krize. Bendrai imant, globalizacijos lėtėjimas po piko vyko pamažu, bet jis realus.

Tai matyti iš daugelio pasaulio valstybių preferencijų. Šiuo metu net labiausiai globaliai orientuoti politikai nešūkčioja apie atvirų sienų, prekybos ir pinigų srautų privalumus, apie tarptautinius įsipareigojimus. Daugelis pastarojo meto rinkimų laimėti, pabrėžiant to, ką praminė globalizmu, žalą ir žadant apsaugoti nuo platesnio atsivėrimo poveikių. Globalizacijos šalininkams apsauga yra kvalifikacijos keitimas, mokėjimų pervedimai ir didesnis saugumas, nacionalistams – griežtos sienos, tarifai, imigracijos apribojimai. Ten, kur anksčiau politiniu diskursu dominavo globalizacijos pažadai, priešakinėse pozicijose ir centre atsirado grasinimų.

Nesunku suprasti, kodėl. Globalizacija dažnai kaltinama dėl finansų krizių – ne tik dėl 2008 m. pasaulinės finansų krizės, bet ir dėl 1997 m. krizės Azijoje, dėl kitų krizių Rusijoje, Turkijoje, Ekvadore, Kipre ir kitur. Daugelio nuomone, dėl globalizacijos sustiprėjo nusikalstamumas, pasaulinė konkurencija, padidėjo nelygybė tarp tautų ir jose pačiose. Dėl tarptautinės prekybos tinklų sunaudojama daugiau energijos, susidaro daugiau šiltnamio efektą sukeliančių emisijų. Ne naujiena ir tai, kad tarp žemynų sparčiai plinta ligos. Nuo 2003 m. pasaulis susidūrė su SARS, kiaulių gripu, MERS, Ebolos ir Zikos virusais.

Bene didžiausias argumentas prieš globalizaciją – tai, kad ji remia pasaulio elito interesus populiacijų daugumos sąskaita. Pasauliniu lygiu tai nė iš tolo neprimena tiesos – dėl tarptautinių ekonominių ryšių stipriai padidėjo BVP lygis, sumažėjo skurdas, pagerėjo pragyvenimo standartai, sveikata, informacija tapo kur kas labiau prieinama. Tiesa, daugelis šių privalumų juntami išskaidytai, be to, jie laikomi savaime suprantamais, o jų trūkumai, pvz., prarastos darbo vietos gamybos srityje, jaučiami gana koncentruotai. Ir tie, kurie dėl globalizacijos patyrė nuostolių, dabar turi politinį balsą – populistų partijos žada suverenumą, nacionalizmą, šalies lygiu priimamus sprendimus, taip pat – susilpninti elito vadovaujamas, tariamai nepatikimas tarptautines institucijas.

Idealistams pasaulinė pandemija atrodo visuotinė grėsmė, kuri gali pradėti naują tarptautinio bendradarbiavimo erą. Realybėje šalių vyriausybės priima sprendimus kiekviena atskirai, beveik nesitarusios. „G 20“ sušaukė nepaprastojo lygio pasaulio lyderių susitikimą (savaime suprantama, vyko telekonferencija), po kurio buvo pateikta abstrakčių pažadų, bet ne konkrečių įsipareigojimų.
Kinijos vyriausybė padidino apsauginių kaukių gamybą, užuot jas pardavinėjusi, didžiųjų Europos šalių vyriausybės laikinai uždraudė jų eksportą, JAV bandė persivilioti vakciną kuriančią Vokietijos bendrovę. Koronaviruso krizė pasaulinė, bet reakcijos į ją kol kas vyko nacionaliniu lygiu.

Daugeliui COVID-19 atrodo ne priežastis, dėl kurios pasaulio valstybės turėtų susitelkti, o ryškiausias jau žlugusios globalizacijos sistemos pavyzdys. „Visame pasaulyje kilus pavojui gyventojų sveikatai, Amerika yra viena“, – teigė JAV prezidento Donaldo Trumpo ekonomikos patarėjas Peteris Navarro leidiniui „Financial Times“.

„Būtent todėl taip svarbu, kad D. Trumpo administracija susigrąžintų gamybos pajėgumą, būtiniausių medikamentų tiekimo grandines ir sumažintų Amerikos priklausomybę nuo užsienio šalių“, – sakė jis.

Kai vyrauja tokios nuotaikos, lengva įsivaizduoti, kad pasaulio vyriausybės persvarsto tarptautines keliones, migraciją, riziką aprūpinimo grandinėms, eksporto kontrolę, dalijimąsi informacija ir kt., – trumpai tariant, esminius globalizacijos komponentus. Naujas lozungas bus ne išlaidų, o rizikos sumažinimas.

Daugelis globalizacijos varomųjų dalykų – duomenų, prekių ir kapitalo srautai, masto ekonomija ir pan. – nedings, bet, keičiantis visuotinėms nuotaikoms, vyriausybių politikoms ir valdymo principams, globalizacija pasikeis. Koronaviruso pandemija žymės ne eros pabaigą, o jos transformaciją.

Pirma, valstybės gali tapti mažiau viena nuo kitos priklausomos, nes baiminsis nesėkmių, taip pat – mažiau priklausomos nuo Kinijos. Silpnesnės tiekimo grandinės reiškia kaltinimą ne globalizacijai, o tam, kad įmonės tapo priklausomos nuo vieno tiekimo šaltinio. Lengva įsivaizduoti, kaip kompanijos savo iniciatyva ir vyriausybių nurodymu išplečia tiekimo šaltinius, pereina prie nacionalinės ar regiono produkcijos. Automatizavimas ir kitos žmonių laiką taupančios gamybos technologijos šį procesą palengvintų, o besitęsiantis prekybinis karas su Kinija paspartintų.

Antra, ekonominė integracija vis tiek vyks, tik iš pasaulinio lygio pereis į regiono ir dvišalius lygius. Nuo 1993 m. Urugvajaus raundo daugiašalės prekybos derybos ne per toliausiai pasistūmėjo. Vietoje to ES sudarė atskirus prekybos susitarimus su Pietų Korėja ir Japonija, Afrikos šalys kalba apie žemyno prekybos zoną, o po Vašingtono pasitraukimo įsigaliojo susitarimas, panašus į Ramiojo vandenyno regiono laisvosios prekybos susitarimą. Net Kinijos „Diržo ir kelio“ iniciatyva kuria regiono ir dvišalius, o ne pasaulinio lygio ryšius.

Trečia, tikėtina, kad politiniai debatai JAV ir daugelyje Vakarų šalių ir toliau vyks apie globalizacijos nevykėlius ir apie tai, kaip apsaugoti dirbančiuosius nuo ekonominių nuostolių. Bėda, kad pasirinkta priemonė – protekcionizmas – tik gilina problemas. Iki šiol neatsakyta į klausimą, kaip apsaugoti dirbančiuosius, neatsisakius globalizacijos ekonomikos privalumų ir aukštesnių gyvenimo standartų.

Galbūt koronaviruso pandemija žymi eros po Šaltojo karo pabaigą. Nuslopo žavėjimasis didesne tarptautine integracija. Kita vertus, būtų kvaila pakeisti globalizaciją izoliacionizmu ir protekcionizmu, dėl kurių anksčiau nuskurdo ne viena tauta. Kita globalizacijos fazė – ir tikslūs selektyvesnių sienų kirtimo susitarimai, ir nepriklausomybės po pandemijos modelių kontūrai – bus svarbus klausimas, aplink kurį veikiausiai suksis svarbūs politiniai debatai ateinančiais metais.