Šalies statistikos departamento duomenimis, Vokietijoje 2018 metais iš viso būta 3,4 mln. slaugytinų žmonių, 2,59 mln. jų prižiūrimi namie artimųjų. O pastaruosius neretai pavaduoja senelių prižiūrėtojos iš Rytų Europos.

Tokių prižiūrėtojų šalyje, spėjama, yra mažiausiai 300 000, nors labai galimas daiktas, kad tas skaičius – kur kas didesnis. Tikslų skaičių nustatyti sunku pirmiausia dėl to, jog didžioji dalis šių slaugytojų dirba nelegaliai.

Priežiūros reikalaujančių žmonių namuose jos paprastai gyvena nuo šešių iki aštuonių savaičių, mėnesiui ar dviem grįžta į tėvynę, o paskui vėl tęsia slaugymą Vokietijoje. Idealiu atveju slaugomą asmenį jo namuose pakaitomis prižiūri dvi slaugytojos iš Lenkijos ar kitų Rytų Europos šalių.

Valstybė toleruoja nelegaliai dirbančias rytų europietes


Tokia priežiūra kiaurą parą, jei darbo santykiai oficialiai apiforminti, slaugomojo šeimai kainuoja maždaug 2 500 eurų per mėnesį. Tačiau didžioji dalis šeimų negali ar nenori mokėti tokios sumos, tad samdosi slaugytojas nelegaliai ir už paslaugas moka 1 000 eurų ar netgi mažiau, – senukų slaugos problemoms skirtoje laidoje neseniai informavo visuomeninio transliuotojo antrasis kanalas ZDF.

Priežiūros ir slaugos namų sąlygomis susivienijimo (VHBP – Verband für häusliche Betreuung und Pflege) vadovas Fredericas Seebohmas dienraščiui „Die Welt“ teigė, jog tik 10 procentų pagalbininkių iš Rytų Europos įsidarbino tarpininkaujant Vokietijos agentūroms, legaliai bendradarbiaujančioms su partnerinėmis organizacijomis Rytų Europoje. Didžioji dalis jų dirba neteisėtai.

Tačiau valstybė paprastai apsimeta to nematanti. Visi žino tai, ko niekas nenori atvirai įvardyti: be šių nelegaliai dirbančių pagalbininkių slaugos sistema žlugtų. Slaugos namuose trūksta vietų, be to, daugumai jos finansiškai neįkandamos. O dabar, kilus pandemijai, į kai kuriuos slaugos namus naujų asmenų išvis nebepriima.

Nusistovėjusią tvarką sujaukė koronaviruso pandemija


Ir kaip tik tokioje nepaprastai įtemptoje situacijoje nemažas skaičius slaugytojų iš Rytų Europos meta darbą. Ištikus pandemijos krizei kaip niekad anksčiau pasimatė, kokios gyvybiškai svarbios yra šios iš užsienio atvykstančios pagalbininkės.

„Jau nuo pat krizės pradžios pastebėjom didžiulę slaugytojų patiriamą baimę“, – balandžio pradžioje dienraščiui „Die Welt“ sakė įdarbinimo agentūros „Pflegehelden“ viršininkas Danielis Pochhammeris. Jo agentūra įdarbina pirmiausia prižiūrėtojas iš Lenkijos.

„Apie 150 sutartų slaugytojų neatvyko, daugiau nei 100 pagalbininkių nutraukė savo darbą ir tuoj pat išskubėjo namo. Neaišku, kas ir kada galės atvykti jų vieton“, – sakė D. Pochhammeris.

Kad situacija keičiasi, pastebi ir slaugomų senukų artimieji: dažniau nei anksčiau atvyksta slaugės, nemokančios vokiečių kalbos, nesistengiančios dirbti, nepatikimos. „Paskutinės dvi slaugytojos buvo tikra katastrofa“, – televizijos kanalui ZDF slaugytojų iš Lenkijos darbu skundėsi Dorothea Kuhn, pati perėmusi sergančios motinos slaugą ir priversta išeiti nemokamų atostogų.

Kodėl ėmė strigti sklandžiai veikusi slaugos namų sistema?


Tai lėmė vėl įvesta sienų kontrolė, transporto ribojimas, karantino nuostatos gimtosiose šalyse ir tvyranti nežinia.

Dėl kontrolės pasienyje slaugytojos, neturinčios oficialios darbo sutarties, tiesiog negali įvažiuoti į šalį. O sugrįžusios po slaugymo iš Vokietijos, Lenkijoje jos privalo dvi savaites karantinuotis.

„Nenorėčiau dvi savaites sėdėti bute, izoliuota nuo kitų žmonių. Man tai – labai nemalonu“, – televizijos kanalui ZDF sakė slaugytoja Jadwiga Stachowska iš Lenkijos.

„Tas pats laukia ir į Lietuvą sugrįžusių slaugių – kaip ir kiti iš užsienio grįžę lietuviai, dviem savaitėms izoliuojamos komunaliniuose būstuose, nepriklausomai nuo to, ar joms nustatyta viruso „Sars-CoV-2“ infekcija“, – rašo dienraščio „Die Welt“ autorė Diana Pieper slaugos problematikai skirtame straipsnyje.

Slaugytojos bijo užsikrėsti


Lenkijoje taip bijoma koronaviruso importo iš Vokietijos, kad kai kurios moterys, grįžusios iš darbo Vokietijoje, netgi patiria priešiškumą. Kitų vaikai skambina Vokietijoje senukus slaugančioms mamoms ir ragina grįžti jas namo, – pasakojama Berlyno ir Brandenburgo žemės televizijos „rbb24“ laidoje.

„Kai apsidairai, kas dabar pasaulyje dedasi... Kiekvienas iš mūsų jaučia baimę. Bijo ir slaugytojos, juk kiekvienas norėtų likti savo šalyje pas savo brangius žmones, tai visiškai suprantama“, – televizijos kanalui ZDF sakė įdarbinimo agentūros „Slauga namuose“ (Pflege zu Hause) atstovas Markusas Küffelis.

Baimė užsikrėsti COVID-19 kankina slaugytojas dar ir dėl to, kad dauguma jų – nebejaunos, priklauso rizikos grupei. „Bijo visos, kurias pažįstu“, – televizijos kanalui „rbb24“ sakė Jadwiga Urbanczyk, prižiūrinti 78 metų senuką Werlerį. Ją balandžio 29 d. turėjusi pakeisti lenkė Joanna paskambino ir pranešė neatvyksianti, nebent padėtis iš esmės pasikeistų.

Pati šešiasdešimtmetė J. Urbanczyk pažadėjo nepalikti senuko bėdoje. Juolab kad Lenkijoje jos niekas nelaukia: „Mano dukra su šeima gyvena Anglijoje, o sūnus su savąja šeima – už šimto kilometrų. Aš gyvenu viena, tad galėčiau ir pasilikti“, – sakė moteris.

1000 eurų premija slaugytojoms iš Rytų Europos?


Senukų prižiūrėtojas įdarbinančios agentūros mėgina išspręsti bent jau transporto problemą. Kadangi didieji maršrutiniai autobusai nebevažinėja, jos užsako mažus autobusus su daug tuščių vietų tarp keleivių. Kartais parsivežti slaugytojų į Lenkiją važiuoja ir privatūs automobiliai. Būna ir taip, kad sieną slaugytojos kerta pėsčiomis, o Vokietijos pusėje jų jau laukia transporto priemonė.

Priežiūros ir slaugos namų sąlygomis (VHBP) vadovas F. Seebohmas dar balandžio pradžioje perspėjo, kad po Velykų Vokietijoje gali trūkti nuo 100 000 iki 200 000 senukų slaugytojų. Ir šis dramatiškas stygius pirmiausia guls ant artimųjų pečių.

„Sistema atsidūrė ties grūties riba“, – neseniai konstatavo slaugą ir aprūpinimą tyrinėjantis profesorius Michaelis Isfortas iš Šiaurės Vestfalijos katalikiškosios aukštosios mokyklos. Ir tokia padėtis, pasak jo, susiklostė dėl jau ilgus metus trunkančio politikos neveiklumo.

„Slaugos situacija nebuvo įtraukta į jokius ligoninių ar senelių slaugos namų rengiamus pandemijos planus“, – dienraščiui „Die Wel“ sakė mokslininkas. O dabar į susiklosčiusią padėtį „politika neturi atsakymo“, – apgailestavo M. Isfortas.

Šiuo metu Priežiūros ir slaugos namų sąlygomis susivienijimas (VHBP) reikalauja, kad vyriausybė rytų europietes, prižiūrinčias vokiečius senukus, skatintų pasilikti kas mėnesį išmokama 1 000 eurų priemoka. Panašius planus įvesti 1 000 eurų „Pasilik čia premiją“ (Bleib-da-Bonus) senukus prižiūrinčioms pagalbininkėms iš Rytų Europos svarstė ir Austrijos vyriausybė.

Tačiau kol kas tai tėra planai.