Kaip rašo politico.eu, Prancūzijoje gerais ketinimais paremta, tačiau kartais paini prezidento Emmanuelio Macrono ir šalies vyriausybės reakcija susilaukia populistų puolimo. Dezinformacija ir sąmokslo teorijos socialiniuose tinkluose tiesiog siaučia. Neseniai atliktas tyrimas parodė, kad daugiau nei 70 proc. prancūzų mano, jog valdžiai nepavyksta tinkamai suvaldyti krizės.
Panašios panikos ir nepritarimo bangos kyla ir Ispanijoje bei Italijoje. Tad panašu, kad plačiai pasklidusi viltis, jog viruso protrūkis galėtų reikšti populizmo pabaigą ir sugriauti prieš elitą ir faktus nukreiptos politikos reputaciją, yra dar pernelyg ankstyva.
Prieštaringi ir pasitenkinimo nestokojantys Jungtinių Valstijų prezidento Donaldo Trumpo pareiškimai bent pradžioje neužkirto kelio jo reitingų kilimui, tačiau naujusios apklausos rodo vis labiau skeptišką požiūrį į prezidento veiksmus. O Jungtinėje Karalystėje valdantieji premjero Boriso Johnsono konservatoriai taip pat džiaugiasi kylančiais reitingais – tai leidžia spręsti, kad tribalistinė politika yra atspari aršiausiai pandemijai per pastarąjį šimtmetį.
Dabar, kai žmonės yra įkalinti savo namuose, jie labiau pasitiki internetu, yra labiau nuo jo priklausomi ir jaučiasi kaip niekada pažeidžiami, išauga rizika, kad stiprėjantis pyktis ir baimė padės įžiebti populizmo ugnį.
Prancūzijoje kraštutinių dešiniųjų ir kraštutinių kairiųjų aktyvistų grupuotės socialiniuose tinkluose sparčiai skleidžia dezinformaciją. Jų išpuoliai neturi nieko bendro su faktais ir greitai virsta sąmokslo teorijomis ir pseudomokslu.
Trumpai tariant, kaltinimai valdžiai yra tokie: valdžia / politinė klasė / galingieji / elitas apleidžia paprastus žmones ir / arba pelnosi iš viruso protrūkio; COVID-19 yra apgavystė arba virusas buvo išrastas Prancūzijos laboratorijoje; virusą galima lengvai išgydyti pigiais ir išbandytais vaistais, o jam leidžiama plisti tik todėl, kad tai generuoja pelną farmacijos pramonei.
Kiti tvirtina, kad dėl epidemijos kalti užsieniečiai /atviros sienos / globalizmas / Europos Sąjunga, o Prancūzija kenčia todėl, kad valstybinė sveikatos priežiūros paslaugų sistema (viena dosniausiai finansuojamų pasaulyje) buvo „išardyta“ vardan neoliberalių įsitikinimų.
Kai kuriuos iš šių teiginių skleidžia puslapiai, siejami su „geltonųjų liemenių“ protesto judėjimu, jie taip pat dažnai pateikiami su grotažyme „Ils Savaient“ („Jie žinojo”). Minėtus teiginius skleidžia ir ekstremistinių pažiūrų politikai, įskaitant partijos „Nacionalinis sambūris“ lyderę Marine Le Pen.
Kraštutinių dešiniųjų pažiūrų lyderė neabejotinai užuodžia kraują. Ji tvirtina, kad lėtas ir neadekvatus Prancūzijos vyriausybės atsakas yra E. Macrono nekompetencijos ir Prancūzijos valstybės „žlugimo“ įrodymas. Nesvarbu, kad ji, kaip ir D. Trumpas, nuo pat krizės pradžios nuolatos vis keisdavo nuomonę.
Savaime suprantama, dalis kritikos yra pagrįsta. Prancūzijos valdžia vasarį ir kovo pradžioje buvo nedovanotinai pasyvi. Ji vangiai pildė apsauginių priemonių atsargas ir dėl išteklių stokos nutarė nevykdyti sisteminio testavimo, kurį taikė Vokietija.
Tačiau mėgindama prisivyti ir ištaisyti padėtį Prancūzijos valdžia pademonstravo didžiulį išradingumą ir energiją. Ji pasirūpino, kad sunkiai susirgusius pacientus į vietoves, kuriose yra laisvų intensyvios priežiūros skyrių lovų, gabentų greitieji traukiniai su medicinine įranga. Prasidėjo masinė kaukių ir plaučių ventiliavimo aparatų pirkimo programa. Buvo paskelbta apie vieną dosniausių ir daugiausiai sričių apimančių valstybės finansuojamų paramos ekonomikai programų pasaulyje. Niekas iš šių dalykų nebyloja apie „Prancūzijos valstybės žlugimą“. Niekas nebyloja ir apie tai, jog „elitas“ rūpinasi ir galvoja tik apie save, veikiau priešingai.
Kraštutinės populistinės kairės ir kraštutinės populistinės dešinės įsitikinimai apibrėžia, kad „itin liberaliam elitui“ pelnas yra svarbiau už viską. Tačiau Prancūzija, kaip ir daugelis kitų valstybių, didelę savo ekonomikos dalį panardino į dirbtinę komą, kad išgelbėtų žmonių gyvybes. E. Macronas, tariamas valstybės veiksmų priešas, sutelkė precedento neturinčio dydžio valstybės išteklius, kad išgelbėtų paprastus žmones ir verslą nuo skurdo.
Šiuolaikines materialistines vertybes paprastai smerkiantis prancūzų filosofas Alainas Finkielkrautas kalbėjo: „Jeigu viską nustelbtų ekonominė logika, mes būtume pasirinkę nedaryti nieko... Mirtų tik seniausi ir pažeidžiamiausi – niekam nereikalingos burnos (mums taip sako). Toks požiūris buvo nepriimtinas, o tai įrodo, kad dabar mūsų išgyvenamoje kančioje... mes išliekame civilizacija“.
Būtent todėl kai kurie tvirtina, kad epidemija sudarys palankias sąlygas pasaulinei populizmo bangai, besikaupiančiai jau nuo 2015-ųjų.
„Solidarumas, broliškumas, racionalumas, kompetencija, pasitikėjimas, pilietinės vertybės ir noras ištiesti pagalbos ranką – šios vertybės Italijoje iškilo dar koronaviruso krizės pradžioje ir privertė populizmą atrodyti taip, tarsi šis būtų baisus farsas“, – rašė Paryžiaus politikos mokslų instituto (Sciences Po) mokslininkė Laurence Morel.
Tai viltinga mintis. Tačiau vargu, ar jai pavyks atlaikyti laiko išbandymus. Labai daug priklausys nuo to, kiek ilgai krizė užsitęs ir kiek mirtina bus epidemija.
Kuo ilgiau truks karantinas, tuo daugiau socialinio nepasitikėjimo bus patiriama ir juo pasinaudojama. Gyvenimas užsidarius didžiuliame bute prestižiniame rajone nėra tas pat, kas gyvenimas užsidarius su didele šeima 40 kvadratinių metrų būste priemiesčiuose. Dirbti iš namų (kaip rodo naujausia apklausa, tokią galimybę Prancūzijoje turi maždaug 60 proc. kvalifikuotų darbuotojų ir tik 1 proc. menkai kvalifikuotus darbus atliekančių žmonių) nėra tas pat, kas rizikuoti savo sveikata ir eiti į darbą neturint tinkamų apsaugos priemonių.
Pyktis ir nusivylimas augs. Žinoma, M. Le Pen to laukia ir tikisi. Kol kas jos pačios reitingai atrodo liūdnai. Viena neseniai atlikta apklausa nustatė, kad daugiau nei 70 proc. apklaustųjų nuomonė apie ją yra neigiama. Tačiau neaišku, kiek ilgai jos vertinimas išliks nepalankus.
Alainas Chouraqui iš Prancūzijos nacionalinio mokslinių tyrimų centro (CNRS) teigia besibaiminantis, kad koronaviruso krizė gali destabilizuoti Prancūziją daugeliui metų.
„Mes įžengiame į didžiulio nacionalinio solidarumo, tačiau taip pat ir į baimės, nerimo, sąmokslo teorijų ir kitų kaltinimo etapą“, – sakė A. Chouraqui.
Pasak žurnalisto Johno Lichfieldo, vienas svarbus E. Macrono partijos „La République en Marche“ (LREM) narys sakė jam, kad prezidentas irgi nerimauja, tačiau vis vien yra kupinas vilties.
„E. Macronas įsitikinęs, kad jau niekas nebebus taip pat. Kai visai tai pasibaigs, atsivers galimybės populistų balsams tiek kairėje, tiek dešinėje – jie bus nusiteikę prieš užsieniečius, Europą, globalizmą. Tačiau E. Macronas taip pat neabejoja, kad iškils pasižymėjusių lyderių poreikis, o galimas tolesnis valstybės griovimas bus vertinamas nepakančiai“,– sakė politikas.
Akivaizdu, kad Prancūzijos prezidentas galvoja apie ilgalaikį koronaviruso poveikį politikai – juk lygiai po dvejų metų šalyje vyks prezidento rinkimai. Praėjusį trečiadienį vizito į kaukes gaminantį fabriką Anžu metu jis pasmerkė „neatsakingus“ balsus, kritikuojančius vyriausybę tuo metu, „kai dar reikia laimėti karą“.
Jis taip pat pažadėjo, kad Prancūzija po krizės „atkurs savo nacionalinį ir europinį suverenitetą“ susigrąžindama medicininių ir kitų reikmenų gamybą į šalį, kad nereikėtų jų įsigyti iš Kinijos ar kitų valstybių. E. Macronui mintis apie „Europinio suvereniteto“ atkūrimą yra gerai pažįstama ir ne sykį aptarta, tačiau kalbos apie „nacionalinio suvereniteto“ atkūrimą yra visiškai naujas dalykas.
Prezidentas išmano savo šalies istoriją. Kovą su virusu pavadindamas „karu“, jis nemažą dalį savo krizei skirtos retorikos grindžia Prancūzijos lyderio Pirmojo pasaulinio karo metu Georges „Tigro“ Clémenceau kalbomis. Šį pavyzdį E. Macronui galbūt vertėtų paanalizuoti išsamiau. Iki karo pabaigos G. Clémenceau virto šalies didvyriu. Tačiau neilgai trukus po to jis pasitraukė iš politikos.
