„Vienu metu turiu rūpintis 57 milijonais dalykų“, – sako Sarah Gilbert, Oksfordo universiteto tyrėja, sukūrusi vakciną, galinčią sustabdyti protrūkį. Kaip ir visiems kitiems, kovojantiems pirmosiose COVID-19 gretose, jai trūksta miego ir laiko, kol ji po trupinį bando surinkti finansavimą ir reaguoti į raginimus kuo skubiau pradėti vakcinos gamybą.
S. Gilbert yra viena iš nūdienos krizės herojų – mokslininkų, kovojančių su virusu, visame pasaulyje sėjančiu baimę ir sumaištį. Nuo Azijos iki Europos, Šiaurės Amerikos ir Afrikos užkrečiamųjų ligų ekspertai išbando vakcinas, kuria naujus viruso testus arba svarsto inovatyvias visuomenės sveikatos strategijas protrūkiui kontroliuoti. Tai pasakojimas apie žmones, atiduodančius visas jėgas, kad išgelbėtų mus nuo pandemijos.
Pasakojimas prasideda Kinijoje, kur gydytojai ir mokslininkai suvaidino lemiamus vaidmenis perspėdami pasaulį apie tai, kas vėliau bus pavadinta COVID-19. Mažai kas nusipelno daugiau pagarbos už Ai Fen, Uhano centrinės ligoninės skubiosios pagalbos skyriaus vadovę. Gruodžio 30 d. ji gavo laboratorijos pranešimą apie nepaaiškinama pneumonijos forma sergantį pacientą. Ai Fen pasakoja, kad ją išmušė šaltas prakaitas, kai ji raudonu rašalu apibraukė žodžius „SARS koronavirusas“.
Pranešusi savo vadovams ir perspėjusi kolegas gydytojus imtis atsargumo priemonių, ataskaitos kopiją ji išsiuntinėjo savo seniems kursiokams. „Jei būčiau žinojusi, kaip viskas susiklostys, nebūčiau jaudinusis, kad man bus pareikštas papeikimas, – pasakojo ji Kinijos žurnalui „Renwu“. – Būčiau paskleidusi žinią visur.“
Vis dėlto Ai Fen ataskaita apskriejo visus miesto gydytojus ir sustojo ties 34-erių metų oftalmologu Li Wenliangu, kuris vėliau tapo žinomas kaip Uhano informatorius. Jis nutarė perspėti visuomenę apie pavojingą mieste plintantį virusą, nors Kinijos valdžia tvirtino, kad virusas tarp žmonių nepersiduoda. Gydytojas pats užsikrėtė virusu ir mirė vasario mėnesį, sukeldamas kritikos bangą dėl to, kaip Kinija tvarkėsi su protrūkiu.
„Aš nebuvau informatorė, – „Renwu“ pasakojo Ai Fen. – Aš buvau ta, kuri įdavė informatoriams informaciją.“ Po to, kai ji išsiuntinėjo gydytojams žinutę apie virusą, vyriausiasis ligoninės vadovas ją apkaltino „gandų skleidimu“. Kinijos cenzoriai bandė pašalinti iš interneto jos interviu, tačiau tinklaraštininkai buvo spėję jį išsaugoti ir persiųsti toliau. Į „Bloomberg“ prašymus pakomentuoti Ai Fen neatsakė.
Kol Ai Fen žadino kolegas gydytojus, Šanchajaus tyrėjai, vadovaujami Zhango Yongzheno, tyrė paciento iš Uhano, kuriam kilo nepaaiškinamas karščiavimas, mėginį. Komanda padarė išvadą, kad mėginyje yra naujas koronavirusas, panašus į SARS. Jie pradėjo dalyti į sekas visą viruso genomą, o gautus rezultatus sausio 11 d. svetainėje Virological.org paskelbė Sidnėjaus universiteto virusologas Edwardas Holmesas, priklausantis Zhango Yongzheno konsorciumui. Pats Fudano universiteto tyrėjas komentuoti atsisakė.
Paskelbus genomą, užkrečiamųjų ligų specialistai visame pasaulyje puolė nagrinėti kodą, bandydami išsiaiškinti, kaip greitai šis naujas patogenas gali pasklisti ir koks mirtinas gali tapti.
Didžioji Britanija
S. Gilbert vadovauja naujų patogenų programai Oksfordo Jennerio institute, pavadintame gydytojo, kuris XVIII amžiuje išrado raupų vakciną, vardu. Išgirdusi apie naująjį koronavirusą, išplitusį Kinijoje per Naujųjų metų atostogas, imunologė suprato, koks jis gali būti pavojingas. Ji prižiūrėjo klinikinius kitos vakcinos tyrimus – vakcinos nuo dar vieno koronaviruso, sukeliančio kvėpavimo takų pneumoniją ir 2014 m. sukėlusio pasaulinę visuomenės sveikatos krizę, žinomo kaip Artimųjų Rytų respiracinis sindromas (MERS). Kai jis tik atsirado, MERS atrodė ypač pavojingas ir pražudė maždaug trečdalį visų užsikrėtusiųjų. Nors jis išplito 27 šalyse ir nuo jo mirė daugiau kaip 850 žmonių, jis nėra taip lengvai perduodamas kaip virusas, sukeliantis COVID-19.
Praėjusiais metais, kai Kinijoje atsirado naujasis virusas, S. Gilbert kaip tik pradėjo antrąjį MERS vakcinos bandymą Saudo Arabijoje su žmonėmis, siekdama įrodyti, kad jis yra saugus ir sukelia imuninį atsaką. „Mes jau žinojome, kad jis veikia beždžionės organizme, – pasakoja S. Gilbert. – Nebuvo aišku, ar jis veiksmingas ir žmonėms, nes neturėjome pakankamai MERS atvejų.“
Tai tikrai nesukels sunkumų per dabartinį protrūkį, kai visame pasaulyje jau užsikrėtė daugiau nei pusė milijono žmonių. Kai tik Šanchajaus mokslininkai paskelbė genetinę viruso seką, S. Gilbert komanda pradėjo kurti vakciną nuo COVID-19 bandymams su pelėmis, pasitelkdama tą pačią metodiką, kurią panaudojo ir MERS vakcinai: spygliuotas koronaviruso baltymas pridedamas adenovirusui (nekenksmingam nešėjui), šitaip sukuriant vakciną, kuri stimuliuoja apsauginį imuninį atsaką.
S. Gilbert buvo viena iš kelių tyrėjų, 2015 m. atsiliepusių į Pasaulio sveikatos organizacijos prašymą pasiūlyti vakcinų nuo Ebolos, MERS ir kelių kitų neaiškių, bet bauginančių ligų kūrimo metodiką. Į PSO sąrašą buvo įtraukta ir „Liga X“ – nežinomas patogenas, kuris tyko už kampo tik ir laukdamas, kada galės sukelti pasaulinę pandemiją. S. Gilbert pasiūlė savo komandos platformą, leidžiančią tyrėjams greitai reaguoti į naujai atsiradusias ligas. „Galime pereiti nuo sekos prie vakcinos per labai trumpą laiką“, – sako ji.
S. Gilbert COVID-19 vakcina yra viena iš maždaug trijų dešimčių, šiuo metu kuriamų visame pasaulyje. Nors visos jos turi stipriąsias ir silpnąsias puses, o kai kurios išvystytos labiau už kitas, mokslininkai sako, kad naudinga turėti tiek daug konkuruojančių idėjų, nes bet kuriai iš jų kyla pavojus būti greitai atšauktai, jei kiltų abejonių dėl saugumo.
Vienintelis dalykas, vienijantis visas komandas, yra amžinas pinigų trūkumas. Vasario mėnesį Pasirengimo epidemijai inovacijų koalicija, 2017 m. Osle įkurta grupė, skirta finansuoti vakcinų kūrimą, davė S. Gilbert pinigų pagaminti vakcinų nedidelio masto testavimui. Kovo 24 d. S. Gilbert komanda laimėjo Jungtinės Karalystės vyriausybės 2,2 milijonų svarų sterlingų stipendiją, skirtą sumokėti už klinikinius žmonių tyrimus, kurie turėtų prasidėti jau balandį.
„Darbuojamės ištisą parą, – sako ji. – Turime išvystyti daug planų.“
Jungtinės Valstijos
Nors vakcina tikriausiai nebus parengta dar metus ar ilgiau, didėja viltis, kad bus rasti vaistai COVID-19 pacientams gydyti, kurie galėtų palengvinti ligos poveikį. Mokslininkai atidžiai stebi klinikinius tyrimus, kuriems vadovauja Nebraskos universiteto medicinos centro 54-erių metų gydytojas Andre Kalilis, pneumonijos specialistas.
Brazilijoje gimęs infekcinių ligų ekspertas prižiūri pirmuosius klinikinius JAV tyrimus, bandydamas nustatyti, ar eksperimentinis vaistas, vadinamas remdesiviru, galėtų padėti pacientams, kenčiantiems nuo koronaviruso. Tyrimas, kuriame dalyvavo daugiau nei 100 pacientų dešimtyse ligoninių, pirmuosius rezultatus parodys maždaug po savaitės, tačiau kol kas net pats A. Kalilis nežino, kurie pacientai gauna šį vaistą, o kurie – standartinį palaikomąjį gydymą.
„Tikiuosi, kad naujasis vaistas pasiteisins, bet, kaip gydytojas ir mokslininkas, kol kas neturiu jokių galimybių sužinoti, ar jis veikia, ar ne, – teigia jis. – Tai vienintelis būdas kurti mokslą.“
Kai tik A. Kalilis sausio mėnesį perskaitė pranešimus apie Kinijos koronavirusą, kartu su komanda pradėjo kurti galimą terapiją: „Turime ruoštis blogiausiam“.
Tai paskatino juos išbandyti remdesivirą, kurį sukūrė „Gilead Sciences Inc.“ Ebolai gydyti. Nors remdesiviras Ebolos gydymui nepasiteisino, jis buvo bandomas su gyvūnais nuo kitų koronavirusų, tokių kaip SARS ir MERS. „Duomenys atrodo įtikinami, – sako A. Kalilis. – Bet kiekviena bacila yra visiškai skirtinga.“
Vasario mėnesį Nebraskos medicinos centro biosaugumo skyrius priėmė pirmuosius pacientus, grįžusius į JAV iš kruizinio laivo „Diamond Princess“, kuris po koronaviruso protrūkio stovėjo karantine prie Jokohamos krantų. Vienas amerikietis iš to laivo tapo pirmuoju bandymų savanoriu, o dabar, kai virusas išplito ir vietos bendruomenėje, A. Kalilio komanda kasdien priima naujus pacientus. Ligoninė gydo COVID-19 pacientus per du aukštus, o A. Kalilis ir jo kolegos reguliariai tikrina savo pačių temperatūrą, kad įsitikintų, jog neužsikrėtė. „Jis plinta greičiau, nei tikėjausi, – sako jis. – Tai lenktynės su laiku.“
Kaip ir daugelis infekcinių ligų ekspertų, A. Kalilis teigia svarbių pamokų išmokęs iš Ebolos protrūkio 2014–2016 m. Nors protrūkis nusinešė tūkstančius gyvybių ir truko beveik dvejus metus, mokslininkai neturėjo pakankamai laiko atlikti patikimų tyrimų, užkertančių kelią šališkumui – atsitiktinių imčių tyrimų, kai nei gydytojai, nei pacientai nežino, kas gauna vaistą, o kas placebą, – arba apskritai ignoravo šią gyvybiškai svarbią metodiką.
„Ko mes išmokome? – klausia A. Kalilis. – Apie naujus gydymo metodus neišmokome absoliučiai nieko. Negalime leisti, kad tai pasikartotų.“
A. Kalilis nerimauja, kad ta pati klaida gali būti padaryta ir šiandien, kai gydytojai visame pasaulyje skiria nepatikrintus gydymo būdus, prieš tai neatlikę griežtų klinikinių tyrimų. Tai apima chlorokviną, vaistą nuo maliarijos, ir antivirusinius ŽIV vaistus lopinavirą ir ritonavirą, kurie abu buvo skirti gydyti COVID-19 pacientus, tačiau gali būti toksiški ir nebuvo patvirtinti naudojimui prieš naująjį koronavirusą.
„Jei šie vaistai gali būti naudingi gydant koronavirusą, tai būtų puiki žinia, tačiau jūs to niekada nesužinosite, jei neatliksite atsitiktinių imčių kontroliuojamo tyrimo, – teigia jis. – Savo pacientams turime pasiūlyti tikrą mokslą. Tai vienintelis būdas jiems padėti.“
PSO
Žmogui, vadovaujančiam koronaviruso atsakui Pasaulio sveikatos organizacijoje, faktas, kad tokiems mokslininkams kaip A. Kalilis tenka skubėti išbandant naujus potencialius gydymo metodus, skamba kaip pasityčiojimas. Kodėl, klausia jis, to nebuvo galima padaryti prieš kelerius metus, ir kodėl mes turime tiek mažai veiksmingų antivirusinių vaistų?
„Tai kone juokinga, atsižvelgiant į pavojaus mastą, – teigia Michaelas Ryanas, JT agentūros ekstremalių situacijų programos vadovas. – Mes vis dar grįžtame prie tų pačių senų vaistų, kuriuos vartojame jau 20 metų.“
M. Ryano darbas – įtikinti 194 PSO valstybes nares kurti gydymo metodus ir kaupti resursus, kad būtų galima pasiruošti pandemijai ramybės metu. Pasaulis išleido maždaug 1 milijardą dolerių, kad sustabdytų Ebolos epidemiją Kongo Demokratinėje Respublikoje praėjusiais metais, tačiau aplinkinės šalys gavo tik penktadalį iš 65 milijonų dolerių, kurių prašė iš turtingesnių šalių, kad galėtų pasirengti kitam protrūkiui.
„Kai ištinka krizė, susigriebi už galvos ir klausi savęs, kodėl nieko nesiėmei anksčiau, – sako jis. – Tokie jau mes, žmonės. Bet tiesa ta, kad mes, kaip visuomenė, už visa tai mokame pernelyg aukštą kainą.“
Tačiau turtingesnių šalių (kurios teikia didžiąją PSO finansavimo) politiniai planai gali nepaisyti agentūros rekomendacijų. PSO, turinti mažai galių ir garsėjanti nuolaidžiavimu vyriausybėms sveikatos krizių metu, dažnai laikoma bejėge.
Kritikos sulaukiama iš visų pusių. Kai M. Ryanas ir PSO generalinis direktorius Tedrosas Adhanomas Ghebreyesusas pagyrė Kiniją už „lazerinio fokusavimo“ metodą kovojant su COVID-19 sausio mėnesį, kritikai juos užsipuolė dėl pataikavimo Pekinui. Po šešių savaičių jis buvo užsipultas dėl netiesioginės vyriausybių, kurios į krizę reagavo pernelyg lėtai, kritikos. „Greitis svarbiau už tobulumą, – pabrėžė M. Ryanas per kovo 13 d. spaudos konferenciją. – Būkite greiti. Dėl nieko nesigailėkite.“
M. Ryanas neturi kantrybės tokioms diskusijoms ir reikalauja, kad šalys, siekdamos suvaldyti protrūkį, taikytų agresyvų kontaktų sekimą. Jis suprato greitų ir ryžtingų veiksmų svarbą dar per pirmąją katastrofą, su kuria susidūrė: Ebolos protrūkį Gabone dešimtame dešimtmetyje.
„Krizės metu jūs neturite brangaus laiko ir privalote nepatogiai paspartinti sprendimus, – sako jis. – Jūs ne visada būsite teisūs. Visada turėsite priimti sprendimą, neturėdami pakankamai duomenų.“
M. Ryanas niekada neplanavo dirbti visuomenės sveikatos srityje. Baigęs traumų chirurgijos mokslus, 1990 m. jis sudarė trumpalaikį kontraktą ir išvyko į Iraką apmokyti gydytojų. Būdamas ten, automobilio katastrofoje susilaužė nugarą, dėl to jam buvo sunku ilgas valandas stovėti ant kojų ir jis nebegalėjo dirbti chirurgu.
Taigi jis persikvalifikavo į epidemiologą ir 1996 m. prisijungė prie PSO, kur koordinavo agentūros reakciją į SARS, kovojo su Ebola ir vadovavo atsakui į H1N1 gripo pandemiją. Po nesėkmingų pastangų priversti organizaciją skirti daugiau lėšų ekstremalioms situacijoms ir epidemijoms, 2011 m. jis paliko PSO ir pradėjo dirbti su poliomielito likvidavimu. Kai 2017 m. T. Ghebreyesusas buvo paskirtas PSO generaliniu direktoriumi, jis sugrąžino M. Ryaną vadovauti grupės ekstremalių situacijų reagavimo grupei po to, kai ji buvo plačiai sukritikuota dėl pernelyg lėto reagavimo į 2014–2016 m. Ebolos protrūkį.
M. Ryanas neabejoja, kad galiausiai bus sukurta vakcina ir surasta naujų gydymo būdų, tačiau nerimauja, ar jie bus prieinami visiems, kuriems jų reikia.
„Nebūsiu laimingas, jei gausime gerą vakciną, bet paskiepysime tik tuos žmones, kurie galės už ją susimokėti, – sako jis. – Tai ir būtų didžioji tragedija.“
Senegalas
Toji tragedija greičiausiai įvyktų Afrikoje, kur dėl silpnos sveikatos sistemos ir gyventojų, jau kovojančių su maliarija, ŽIV ir Ebola, COVID-19 tampa tik dar pavojingesnis. Virusas iki Afrikos keliauja lėtai, tačiau 1,2 milijardo žmonių žemyne 46 šalyse jau užfiksuota daugiau nei 4200 atvejų, o daugelis greičiausiai liks nepastebėti.
Afrikos frontui komanduoja 50-metis užkrečiamųjų ligų specialistas Amadou Alpha Sallas, vadovaujantis pasaulinio tyrimų centro „Institut Pasteur“ Senegalo filialui. Sausio mėnesį, kai A. Sallas išgirdo apie paslaptingą pneumoniją Kinijoje, jis pradėjo galvoti: „Ruoškimės“.
Vasario 27 d. Nigerija patvirtino pirmąjį atvejį Užsachario Afrikoje. Po keturių dienų – tą pačią dieną, kai Senegalas pranešė apie savo pirmąją infekciją – A. Sallas buvo pakviestas į susitikimą prezidento rūmuose su aukščiausiais vyriausybės pareigūnais ir ligų ekspertais. Maždaug tuo pat metu PSO paprašė A. Sallo komandos vadovauti vienai iš dviejų pagrindinių laboratorijų, koordinuojančių testavimą visame regione.
Nuo to laiko A. Sallas, studijavęs virusologiją ir visuomenės sveikatos mokslus Prancūzijoje ir Didžiojoje Britanijoje bei konsultavęs viso pasaulio vyriausybes dėl protrūkių, kasdien dirba po 18 valandų kartu su kolegomis iš visos Afrikos. „Miegu nedaug“, – prisipažįsta jis.
Sveikatos priežiūros institucijos tikisi, kad žemyno patirtis su Ebola padės įveikti ir koronavirusą. Po to, kai 2014 m. Ebola smogė kaimyninei Gvinėjai, A. Sallo komanda buvo viena iš pirmųjų prižiūrėjusių testavimą – svarbiausią reagavimo etapą. Epidemija apėmė visą regioną, nusinešė daugiau nei 11 000 gyvybių ir trukdė gydyti kitas ligas, tačiau A. Sallas teigia, kad šiuo metu Afrika yra tvirtesnėje pozicijoje.
„Aukščiausiame lygmenyje žmonės yra kur kas sąmoningesni ir reaguoja greitai, – sako jis. – Tai nereiškia, kad viskas bus tobula, bet bus daug geriau.“
Ebola taip pat išryškino Afrikos poreikį suburti nuosavus reagavimo į ekstremalias situacijas pajėgumus. Nebuvo Ebolos vakcinos, kuri būtų padėjusi Vakarų Afrikos žmonėms, tačiau viena vakcina buvo panaudota Kongo Demokratinėje Respublikoje 2018 m. po naujo ligos protrūkio.
Kartu su Didžiosios Britanijos komanda A. Sallas kuria COVID-19 testą, kuris gali parodyti rezultatus vos per 10 minučių, o ne per kelias valandas, kaip dabar. Nors kaštai tebėra kliūtis, jis siekia, kad testavimas būtų prieinamas net ir toms šalims, kuriose sveikatos apsaugos sistema yra ypač pažeidžiama. Jo testavimo technologija yra skirta dirbti su kitomis ligomis, kurios neabejotinai atsiras, nes jas paskatins klimato kaita, vis mobilesnės populiacijos ir didėjantis atsparumas antibiotikams.
„Mes gyvensime reguliarių epidemijų eroje, – perspėja jis. – Tai bus mūsų gyvenimo būdas.“
Singapūras
Visam pasauliui bandant kovoti su COVID-19, Singapūro sėkmė išlaikyti virusą po dangčiu siūlo pavyzdį, kaip pažaboti užkrato plitimą. Šalis apie pirmąsias COVID-19 mirtis pranešė tik kovo 21 d., praėjus beveik dviem mėnesiams po viruso atvykimo į valstybę-miestą. Nors atvejų skaičius per praėjusią savaitę padvigubėjo iki 844, daugiausia dėl keliautojų grįžimo namo, koronaviruso tyrimai šalyje buvo vieni agresyviausių pasaulyje. Praėjusią savaitę Singapūras atliko daugiau nei 39 000 testų, o tai didesnis procentas vienam gyventojui nei Pietų Korėjoje, kuri, kaip plačiai manoma, sėkmingai susitvarkė su viruso sklaida dėl išsamiai atliekamų tyrimų.
Nacionalinio užkrečiamųjų ligų centro vykdomoji direktorė Leo Yee Sin padeda valdyti Singapūro atsaką, pasitelkdama patirtį, įgytą kovojant su SARS 2003 m. ir H1N1 2009 m. Pačioje sausio pradžioje, kai tik Uhanas paskleidė žinią apie virusą, ji nedelsdama pradėjo ruoštis protrūkiui, žinodama, kad virusas neišvengiamai pasieks ir jos šalį, atsižvelgiant į plačius Kinijos ir Singapūro ryšius.
„SARS atvyko į Singapūrą mums nė nepastebėjus, – pasakoja 60-ties metų Leo Yee Sin. – Su COVID-19 esminis skirtumas tas, kad mes laukėme jo pasirodant.“
Dar iki tol, kai sausio 23 d. Singapūre buvo užfiksuotas pirmasis atvejis, jos centras jau buvo sukūręs viruso testą ir pradėjęs didinti pajėgumus atlikti masinius tyrimus. Singapūras gali patikrinti daugiau nei 2000 žmonių per dieną ir stengiasi šį skaičių dar padidinti.
Pirmieji pacientai, kurių testo rezultatai pasirodė teigiami, buvo gydomi Leo Yee Sin centre, kur mokslininkai iškart pradėjo tyrinėti virusą. Leo Yee Sin tikėjosi, kad, kaip ir SARS atveju, užkrečiami koronaviruso pacientai turės simptomų, kurie padės lengviau pastebėti ligos atvejus ir karantinuoti ligonius prieš paskleidžiant užkratą toliau. Netrukus ji suprato, kad turi reikalų su visiškai kitokiu virusu.
Ji rėmėsi šiais ankstyvaisiais tyrimais, rekomenduodama pakeisti Singapūro sveikatos apsaugos ministerijos strategiją ir pasiūlyti penkių dienų nedarbingumo atostogas visiems, kuriems pasireiškė kvėpavimo sutrikimo požymiai, kad jie galėtų saugiai likti namuose ir neplatinti ligos.
Singapūro taktika agresyviai testuoti – atsekant ir izoliuojant užkrėstų žmonių kontaktus – pasiteisino iš dalies dėl to, kad Leo Yee Sin centre buvo vietos pacientams karantinuoti. Vos prieš metus jos komanda pradėjo kraustytis į naują 14 aukštų pastatą su 330 lovų, skirtą specialiai infekcinėms ligoms gydyti.
„Mums labai pasisekė, kad laiku gavome naują pastatą šiam mobiliam patogenui suvaldyti, – sako ji. – Tarpusavyje juokaujame, kad tai labai brangus pastatas, kurį labai brangu išlaikyti, tačiau investicijos atsipirko su kaupu.“
Singapūre tėra 5,7 milijonai gyventojų, tad didesnėms šalims gali būti nelengva kopijuoti jo strategiją. Iki šiol jam pavyko apriboti infekciją išvengiant drakoniškų priemonių, tokių kaip mokyklų ar prekybos centrų uždarymas, tačiau padaugėjus susirgimo atvejų buvo uždaryti barai ir kino teatrai.
„Manome, kad tai tik epidemijos pradžia, – svarsto Leo Yee Sin. – Veiksmingiausia pradėti uždarinėti mokyklas ir laikytis socialinės distancijos tada, kai epidemija artėja prie piko. Tik niekas neturi krištolinio rutulio, kad galėtų tiksliai pasakyti, kada tai bus.“
