Šiuo metu Ispanija yra karštasis pasaulinės pandemijos taškas – šį siaubą keliantį titulą šalys jau keturis mėnesius perduoda vienai kitai. Kilusi Kinijos Uhane, pandemija išplito visame pasaulyje per Iraną ir Italiją. Dabar ji juda tolyn į Vakarus, ir kas žino, kuri šalis taps naujausiu karštuoju tašku.
Kas buvo ne taip? Ispanija juk matė, kas nutiko Kinijoje ir Irane. Be to, netoliese, vos už 600 km už Viduržemio jūros yra Italija – akivaizdus pavyzdys, kaip virusas gali greitai ir aršiai plisti Europos viduje, rašo guardian.co.uk.
Vis dėlto ispanai dėl protrūkio negali kaltinti Italijos – juk Ispanija neturi sausumos sienų su Italija, o Prancūzija, Šveicarija, Austrija ir Slovėnija (kurios visos daug geriau tvarkosi su pandemija) turi.
Tiesą sakant, tai ir gali būti viena iš priežasčių, kodėl ispanai sureagavo pavėluotai.
Ispanai manė, kad virusas nuo jų gana toli. „Ispanijoje bus tik keli atvejai“, – vasario 9 d. sakė Madrido Skubiosios pagalbos tarnybų vadovas dr. Fernando Simónas. Po šešių savaičių jis kasdien skelbia apie šimtus naujų mirčių nuo šio viruso.
Mirusiųjų skaičius vienam gyventojui jau tris kartus didesnis nei Irane ir 40 kartų didesnis nei Kinijoje. Vasario 19 d. Bergame vykusioje čempionų lygoje 2 tūkst. 500 „Valencia“ futbolo klubo sirgalių susimaišė su 40 tūkst. „Atalanta“ sirgalių – tai, pasak Bergamo mero Giorgio Gori, buvo bomba, kuri paskleidė virusą Lombardijos regione.
Vieni pirmųjų Ispanijoje koronavirusu susirgo „Valencia“ žaidėjai, sirgaliai ir sporto žurnalistai. Pagrindinė priežastis, kodėl virusas taip greit pasklido Ispanijoje, ko gero yra visiškai kasdienė. Šis pavasaris Ispanijoje neįprastai šiltas ir saulėtas. Vasario pabaigoje – kovo pradžioje, termometrų stulpeliams kylant aukščiau 20 laipsnių Celsijaus, Madrido lauko kavinėse ir baruose būriavosi daugybė laimingų, tarpusavyje bendraujančių lankytojų.
O šiuose kraštuose žmonės bendrauja labai šiltai – apsikabina, bučiuojasi, plepa sėdėdami ar stovėdami labai arti vieni kitų. Kovo 8 d., likus vos savaitei iki šalies izoliavimo, šalyje vyko sporto renginiai, politinių partijų konferencijos ir masinės demonstracijos Tarptautinės moterų solidarumo dienos proga. Po trijų dienų apie 3 tūkst.„Atlético de Madrid“ sirgalių visi kartu nuskrido į kitas čempojonų lygos varžybas Liverpulyje.
Socialistų vadovaujama Pedro Sánchezo vyriausybė sureagavo pavėluotai ir neveiksmingai. Šalyje trūko būtiniausios įrangos. Dirbtinės plaučių ventiliacijos aparatai, apsauginiai drabužiai gydytojams ir koronaviruso testai tiekiami tik dabar.
Kinija iš piktadarės tapo gelbėtoja, tiekianti įrangą ir testus – daugiausiai per tas pačias kinų imigrantų bendruomenes, kurios siekdamos išvengti rasistinių išpuolių buvo priverstos uždaryti parduotuves ir izoliuotis.
Virusas taip pat apnuogino Ispanijos sveikatos priežiūros sistemos ydas. Privatūs senelių namai turi duoti pelną, tačiau tegali imti tokį mokestį, kurį žmonės gali sau leisti mokėti – tai kartais yra bazinė, vos 9 tūkst. EUR pensija. Dėl to šiose įstaigose trūksta darbuotojų, esami darbuotojai neturi atitinkamo pasiruošimo, ir labai greitai darbo krūvis tapo per didelis, tad mirtingumas pasiekė 20 proc. Nusiųsta kariuomenė rado lovose gulinčius mirusius pacientus.
Ispanija turi puikią pirminės sveikatos priežiūros sistemą, tačiau jos ligonines paveikė daugiau nei dešimtmetį, nuo finansinės krizės taikomos taupymo priemonės. Joje vienam gyventojui tenka tik trečdalis ligoninės lovų, lyginant su lovų skaičiumi, kurį turi Austrija ar Vokietija. Vis dėlto tai gerokai daugiau nei Didžiojoje Britanijoje, Naujojoje Zelandijoje ir JAV.
Po to, kai P. Sanchezas paskelbė įvesiantis nepaprastąją padėtį, tai padaryti jam prireikė 24 vl. – per tą laiką Madrido ir kitų miestų gyventojai pasklido po visą šalį.
Koordinavimas buvo netinkamas: tos savaitės pradžioje regioninei Madrido vadovybei uždarius universitetus ir mokyklas, gyventojai tai suprato kaip atostogas – barai ir parkai buvo sausakimši, šeimos masiškai išvyko į vasarnamius prie jūros.
Karantino, kuris prasidėjo kovo 14 d., laikytis vertė policijos skiriamos baidos ir visuomenės spaudimas (pavyzdžiui, apmėtymas kiaušiniais iš balkonų).
Dėl to gąsdinanti Ispanijos mirčių nuo koronaviruso kreivė labai greit ėmė lygėti. Ministrai jau ima kalbėti apie tai, kad mėnesio trukmės karantinui pasibaigus, po balandžio 11 d. jau galima būtų švelninti priemones. Vis dėlto niekas nesitiki, kad viskas sugrįš į įprastas vėžes.
Kai visa tai baigsis, Ispanija bus labai pažeidžiama.
Kai 2008 m. kilo finansinė krizė, nedarbo lygis pasiekė 27 proc., valstybės skola smarkiai išaugo, recesija buvo viena iš didžiausių Europos Sąjungoje.
Panašus scenarijus laukia ir šiais metais. Tačiau sprendimai, kurie buvo taikyti prieš dešimtmetį – taupymas, atleidimai iš darbo ir algų karpymas – šįkart nebus toleruojami.
Ekonomistas Toni Roldanas paskaičiavo, kad Ispanijai reikia 200 mlrd. eurų paskolos iš Europos stabilumo mechanizmo. Vis dėlto tai turi palaukti.
Kol kas Ispanijai reikia įveikti virusą. Tai buvo sunkiausia iki šiol patirta akimirka, tačiau gali būti dar blogiau.
