Koronaviruso protrūkis parodė ne tik geros higienos svarbą, bet ir dar vieną dalyką – pandemijos atveju pirmosiomis aukomis tampa vadovai.
Per pastaruosius 75-erius metus Žemės gyventojams dar niekada taip nereikėjo tvirto raginimo nepanikuoti, bet pasaulio lyderiai visiškai nesugebėjo jų nuraminti, rašoma politico.eu.
Nuo Pekino iki Briuselio, nuo Romos iki Vašingtono, Londono ir t. t. – politikams ne tik nepavyko tinkamai reaguoti į krizę, tačiau jie dar sugebėjo pradėti pavojingus skrupulingo nagrinėjimo, klaidinimo ir tikrovės neigimo žaidimus, kainavusius ne vieną gyvybę ir atitolinusius ryžtingą atsaką.
Nors virusologai ne vieną savaitę gąsdino, kad koronaviruso protrūkis gali virsti pandemija, politiniai lyderiai, ypač Vakaruose, neįdėjo beveik jokių pastangų, jog sustabdytų infekcijos plėtrą.
Kaip ir virusas, atsiradęs Kinijos Uhano mieste (beje, šalies valdžia ilgai neigė šį faktą, o paskui bandė sumenkinti pavojaus mastą), pagrindinė kovos su krize politika atkeliavo iš Kinijos. Nedaug kas tikėjosi įkvepiančios lyderystės iš Jungtinių Amerikos Valstijų prezidento Donaldo Trumpo, kuris koronavirusą pavadino Demokratų partijos „pramanu“ ir ne taip seniai teigė, jog koronavirusas pradings taip pat greitai, kaip atsirado. Visgi D. Trumpo nemokšiškas kreipimasis į tautą dėl COVID-19 ir prezidento skiriamuoju ženklu tapęs kaltės vertimas vyriausybei („Aš visiškai neprisiimu atsakomybės“) bus prisimenami kaip itin gėdinga Amerikos politinių lyderių akimirka.
Solidarumas su sąjungininkais? Pasvajokite. D. Trumpas uždraudė europiečiams atvykti į JAV (šį sprendimą jis priėmė net iš anksto neįspėjęs Europos Sąjungos lyderių), stengiasi tiesiai vokiečiams iš po nosies nugvelbti vakcinų gamintoją ir už didelius pinigus užtikrinti, jog amerikiečiai pirmieji gaus vakciną, kai tik ji bus užbaigta.
Ironiška, tačiau anksčiau D. Trumpo administracija nusprendė nenaudoti vokiečių mokslininkų sukurto koronaviruso nustatymo testo, kurį patvirtino Pasaulio sveikatos organizacija (PSO), ir pasiryžo sukurti savo. Tiesa, jų variantas pasirodė besąs nepatikimas. Dėl tokio sprendimo tyrimai JAV gerokai užsitęsė, buvo sugaišta daug brangaus laiko, ir „užsieninis virusas“, kaip jį vadina D. Trumpas, galėjo plisti nekontroliuojamas.
Pietų Korėjoje per dieną ištiriama daugiau žmonių, negu buvo ištirta visose JAV nuo COVID-19 protrūkio pradžios. Žinoma, šis fiasko nesutrukdė D. Trumpui praėjusią savaitę pranešti, jog „tyrimai atliekami labai sklandžiai“.
Nors D. Trumpas daugiausia dėmesio susilaukia dėl prastų veiksmų siaučiančios pandemijos atžvilgiu, bet tokių krizės masto nesuvokiančių lyderių yra ir daugiau. Brazilijos prezidentas Jairas Bolsonaro, praėjusią savaitę Floridoje susitikęs su JAV vadovu, koronavirusą pavadino žiniasklaidos kurstoma „fantazija“. Kitą dieną infekcija buvo nustatyta jo spaudos sekretoriui.
Kalbant apie lyderį, kuris turėtų suprasti padėties rimtumą ir imtis atitinkamų veiksmų bei retorikos, tai yra asmuo, savo politiko karjerą vystantis sekdamas Winstono Churchillio pavyzdžiu – Borisas Johnsonas.
Tik, užuot kalbėjęs apie „kraują, sunkų darbą, ašaras ir prakaitą“, B. Johnsonas savo šnekomis labiau primena giltinę.
„Daug šeimų anksčiau laiko neteks mylimų žmonių“, – daugiau nei prieš savaitę kreipdamasis į gyventojus sakė jis ir patikino, kad vyriausybė turi „aiškų planą“.
Bėda ta, jog esminė plano strategija, praminta „bandos imunitetu“, regis, suerzino daugiau žmonių, nei nuramino. Auga baimė, kad iš tikrųjų B. Johnsonas neturi jokio plano.
„Jungtinės Karalystės vyriausybė staiga suvokė, jog šalis prarado COVID-19 kontrolę, bet reikia nors apsimesti, kad kažkas daroma“, – tokią išvadą pateikė laikraštis „Sunday Times“.
O ką veikia Angela Merkel? Juk krizės yra savotiška Vokietijos vadovės specializacija. Nuo 2008 m. finansų krizės iki 2015 m. pabėgėlių krizės – A. Merkel klestėjo sunkiais laikais, bent jau iki šiol.
Vokietijos kanclerė, kai kurių asmenų vadinama „laisvojo pasaulio lydere“, pandemijos reikalus paliko tvarkyti gerokai jaunesniam sveikatos apsaugos ministrui Jensui Spahnui. A. Merkel rimčiau sureagavo tik po prieš savaitę užfiksuoto akcijų kritimo ir po to, kai Italija buvo priversta imtis drastiškų priemonių, kad pažabotų viruso plitimą. Paklausta, kodėl tiek ilgai nedarė viešo pareiškimo, šalies vadovė tvirtino viską stebinti „užkulisiuose“ dar nuo sausio mėnesio.
„Aš pati priimu sprendimą, kada ir kur nagrinėti konkrečią problemą, atsižvelgdama į aplinkybes ir faktus“, – sakė ji.
Vis dėlto faktai yra akivaizdūs visiems. Tiesą sakant, pastarosiomis savaitėmis A. Merkel daugiau dėmesio skyrė augančiam pabėgėlių skaičiui Graikijos ir Turkijos pasienyje bei krizei Libijoje.
Nors kanclerė stengiasi visuomenės akyse atrodyti kaip išmintinga vadovė, vyriausybės reakciją į krizę sunkina nesusikalbėjimas ir maišatis. Šalies ūkio ministras Peteris Altmaieris ne kartą sumenkino koronaviruso poveikį ir sakė nemanantis, jog „virusas taps didele našta pasaulio ekonomikai“. Deja, bet tikrovė yra kur kas niūresnė.
Praėjus dideliais akcijų svyravimais pasižymėjusiai savaitei, penktadienį jis kartu su finansų ministru Olafu Scholzu pristatė Vokietijos „bazuką“ – precedento neturinčią programą, skirtą neribotą laikotarpį užtikrinti krizės paveiktų šalies įmonių likvidumą.
Konkretūs Vokietijos kovos su koronavirusu veiksmai – ne ką nuoseklesni, pavyzdžiui: vienose žemėse mokyklos uždarytos, kitose – ne. Praėjusią savaitę Berlyne buvo atšaukti visi kultūros renginiai, išskyrus profesionalų futbolo varžybas.
Kilus pasipiktinimo bangai, į rungtynes buvo uždrausta ateiti žiūrovams, o galiausiai nuspręsta jas apskritai atšaukti.
Iš pradžių Vokietijos sostinėje įsikūrę barai ir restoranai galėjo tęsti veiklą, bet kovo 13 d. buvo pranešta, kad nuo kovo 17 d. šios įstaigos turės užsidaryti. Per savaitgalį miesto valdžia persigalvojo ir liepė barams ir restoranams užsidaryti nedelsiant – policijos pareigūnams net buvo nurodyta išvesti lankytojus. Tiesa, Miunchene barai tebedirbo.
Daugelis kaltę dėl padrikos kovos su krize verčia šalies federalinei sandarai, kuria vadovaujantis pagrindinės politikos sritys, įskaitant visuomenės sveikatą ir švietimą, yra 16 Vokietijos žemių vadovų rankose.
Nepaisant aiškios politinės krypties trūkumo, iki pat šios savaitės daugelis vokiečių buvo įsitikinę, jog COVID-19 protrūkis nebus blogesnis už sezoninį gripą. Atrodo, kad panašios nuomonės laikėsi daugelio Europos šalių gyventojai.
Ilgą laiką ignoravę didėjančią krizę, Prancūzijos, Austrijos ir kitų Senojo žemyno valstybių vadovai staiga susidūrė su katastrofiškai augančiais naujų susirgimų skaičiais ir buvo priversti įgyvendinti griežtas priemones.
Vos prieš savaitę Prancūzijoje įvyko didžiausias visų laikų smurfų festivalis, į kurį susirinko daugiau negu 3 500 žmonių, o šeštadienį šalies ministras pirmininkas paskelbė apie uždaromus barus, restoranus ir ne pirmo būtinumo prekių parduotuves.
Nors logiška, kad ES valstybės narės kovos su koronavirusu strategijas pritaiko vietos reikalavimams, metodų įvairovė rodo, jog veiksmai prastai koordinuojami su kitomis šalimis arba nekoordinuojami visai. Visi, kurie tikėjosi, kad Europos Komisijos (EK) pirmininkė Ursula von der Leyen parengs aiškų veiksmų planą, liko nusivylę.
Pirmadienį, kai Italijos vyriausybė paskelbė visuotinį karantiną, o vertybinių popierių biržos fiksavo gerokai nukritusį akcijų kursą, U. von der Leyen žiniasklaidai pasigyrė, kad naująsias pareigas eina jau 100 dienų.
Nekantraudama visam pasauliui pademonstruoti, kaip puikiai pasiruošė savo svarbiąją kalbą, EK pirmininkė beveik įsižeidė, kai reporteriai vis kreipė pokalbį koronaviruso grėsmės link. Bet net ir tada ji, regis, nesuprato situacijos rimtumo. EK „reagavimo į koronavirusą komanda“ kontroliuoja padėtį, primygtinai teigė moteris ir pridūrė: „Susitinkame kartą per savaitę.“