Maždaug tuo pat metu Niujorke darbą pradėjusi akcijų rinka prognozavo, ko gero, juodžiausią savaitę nuo 1987 metų. Po kelių valandų Italijos premjeras Giuseppe Conte sukvietė žurnalistus į spaudos konferenciją, transliuojamą per televiziją geriausiu laiku. Taisyklės, kurios vos prieš 48 valandas buvo įvestos Milane, Venecijoje ir kituose šiaurinės Italijos miestuose – apribotos kelionės, uždarytos mokyklos, atšaukta net opera, – turės galioti visos šalies mastu. Aštuntoje pagal dydį pasaulio ekonomikoje su daugiau nei 60 milijonų gyventojų įsigaliojo visiškas karantinas.
Viskas prasidėjo lyg vienu spragtelėjimu. Vos per kelias dienas Vakarų demokratinė valstybė tapo izoliuota zona, kai sparčiai siautėjant virusui, šiaurinės dalies krizė peraugo į visos šalies nelaimę: dabar jau užfiksuota 15 000 žinomų užsikrėtimo virusu atvejų, ir per 1000 aukų, pagal šiuos statistinius duomenis Italija nusileidžia tik Kinijai.
Tiems, kam pasisekė nepatirti Italijos uždarymo, reikėtų atminti: tai, kas vyksta Milane, Florencijoje ir Romoje, po savaitės kitos gali nesunkiai virsti realybe Niujorke, Londone ar Paryžiuje. Įdėmiai perskaitykite jums skirtą laišką iš Italijos, parašytą izoliuotoje aplinkoje, apie tai, ko galite tikėtis ir jūs.
Kad ir kas tai būtų – uždarytos parduotuvės, pilietiniai neramumai ar pats koronavirusas, bus nelengva išvengti traumos, kurią patyrė Italija per pastarąsias tris savaites. JAV prezidentas Donaldas Trumpas trečiadienį, skelbdamas apie kelionių iš Europos į JAV apribojimus, visą kaltę dėl protrūkio suvertė „užsienio“ virusui. Bet užkratas jau siaučia ir ten, Siatle, Niujorke ir kitose vietovėse, kur jis dar nesusektas. Italijos premjeras tviteryje parašė žinutę su grotažyme „Aš lieku namie.“
Nors tupėjimas savo virtuvėje ar miegamajame turi prasmę, kai siaučia epidemija, barai, butikai ir picerijos išgyvena sunkias dienas. Antradienį vakare, įsižiebus gatvių žibintams, picų gamintojas su miltų dulksna ant drabužių išėjo iš restorano, esančio netoli Navonos aikštės, o tuo metu jo bosas ant lango klijavo iškabą, skelbiančią, kad picerija uždaroma. „Jie šaukia: likite namie! – plūdosi picų gamintojas. – Na ir gerai, liksime namie. Užsidarome.“
Panašių vaizdelių galima pamatyti visoje Italijoje. Šiaurinėje dalyje ligoninės jau greit nebesugebės priimti visus, kurių plaučiai pažeisti viruso. Rialto tiltas Venecijoje, paprastai pilnas turistų, darančių asmenukes, – tuščias. Dolomiti Superski, didžiausias Europoje slidinėjimo kurortas, uždarė savo keltuvus visam sezonui, nors greitojo kalnų nusileidimo trasas dengia daugiau 1,5 metro sniego. Neapolyje sunkvežimiai, primenantys kadrus iš „Bėgantis skustuvo ašmenimis“, velkasi Plebiscito aikšte purkšdami grindinio akmenis dezinfektantais.
Prasidedanti finansinė krizė yra neatskiriamai susijusi su tuo, kas vyksta avalynės krautuvėse, ledainėse ir ligoninių palatose. Priešingai nei pastaroji finansų krizė, didžiąja dalimi kilusi bankininkystės sistemoje, šį kartą supurtoma visa ekonomikos struktūra. Verslui stojant, šaliai gresia neapmokėtų sąskaitų ir paskolų domino efektas, galintis pasklisti po visą pasaulį.
„Faktiškai, situacija prilygsta stichinei gamtos nelaimei, – „Bloomberg TV“ sakė Philippas Hildebrandas, „BlackRock Inc.“ piniginių operacijų vadovas. – Jeigu verslovės neturės klientų porą savaičių, joms bus sudėtinga išmokėti skolas, susimokėti už nuomą.“
Italija trečiadienį paskelbė priemones už 25 mlrd. eurų (28 mlrd. JAV dolerių) pandemijos smūgiui atremti. Tarp jų numatoma ir pagalba bendrovėms, kurių apyvarta smuko, taip pat kai kurių mokėjimų už hipoteką atidėjimas ir parama darbuotojams, priverstiems laikinai nutraukti darbo sutartį, bei tėvams, kuriems tenka likti namie ir prižiūrėti vaikus, kol mokyklos uždarytos.
Ketvirtadienį Europos centrinio banko (ECB) vadovė Christina Lagarde atskleidė savo inicijuotą skatinimo priemonių paketą, bet susilaikė nuo palūkanų normų mažinimo.
Ph. Hildebrando palyginimas su stichine nelaime labai taiklus. Tai, kas vyksta, neprilygsta valstybių skolų krizei, kreditų stygiui ar net invazijai į Iraką. Vienintelis bendras dalykas yra bloga artėjančio uragano nuojauta. Turbūt kiekvienas, kuris yra daug laiko praleidęs Floridoje, gali patvirtinti, kad visada gali nujausti, kai jis artėja, nors nežinai, kada tiksliai ar kur jis smogs, ir koks galingas jis bus. Tad susiperki atsargų, pasitikrini, ar susimokėta už „Netflix“ prenumeratą, ir kai toji gaivalinga jėga smogia, niekur nekeli iš namų kojos, nes bet kurią akimirką bet kur gali būti pakirstas iš nežinia kur atskriejusios nuolaužos. Būtent taip jaučiasi Italija.
Savo kreipimesi per televiziją trečiadienio vakare G. Conte paskelbė dar apie griežtesnes priemones, nurodęs faktiškai visiems mažmenininkams, išskyrus maisto prekių parduotuves, vaistines ir degalines, užsidaryti iki kovo 25 dienos. Gamyklos gali tęsti darbą, kaip ir viešasis transportas, bankai ir pašto tarnybos, bet restoranai, kavinės ir barai turi būti uždaryti.
Sulig kiekviena praeinančia diena Italija tampa vis labiau izoliuota nuo išorinio pasaulio. Gretimos šalys sugriežtino patikrą prie sienų, per kurias pastaruosius du dešimtmečius pagal Europos Sąjungos taisykles galiojo laisvas nevaržomas judėjimas.
Austrija ir Slovėnija riboja įvažiavimą tų, kuriems buvo nustatytas neigiamas viruso testas, o Šveicarija uždarė devynis smulkesnius sienos kirtimo punktus.
Ketvirtadienį ryte pabudę italai sužinojo sukrečiančią naujieną: D. Trumpas paskelbė draudimą atvykti į JAV didžiumai Europos šalių.
Kad ir kokią formą įgaus griūtis – nuo finansinės iki epidemiologinės, – Italijos patirtis aiškiai parodo: kai įvyksta tokie sukrėtimai, atrodo, kad jie užgriuvo per naktį, lyg iš dangaus. Dar praėjusį penktadienį turistų Romoje faktiškai nebebuvo, bet vietiniai gyventojai gyveno kaip buvo įpratę. Restoranai buvo taip perpildyti, jog padavėjai sunkiai galėjo prasilenkti pro pietaujančiųjų minias.
Pirkėjai grūdosi kepyklėlėse dėl šiltos garuojančios „Bianca“ picos. Mėsinė Kampo dei Fiori aikštėje buvo tokia pilnutėlė, jog klientams teko dalyti numerėlius. Ir tada naktį iš šeštadienio į sekmadienį G. Conte paskelbė apie apribojimus šiaurinėje dalyje, o pirmadienį Italija tapo pirmąja demokratine valstybe nuo Antrojo pasaulinio karo laikų, įvedusi lokdauną viso šalies mastu.
Prieš dvi savaites, kai užsikrėtimo atvejų skaičius viršijo 1 000, atrodė siaubinga. Dabar šis skaičius atrodo toks nekaltas.
Protrūkis, prasidėjęs Kinijoje sausio pabaigoje, pasiekė per 100 šalių ir teritorijų, uždarydamas miestus, sutrikdydamas prekybą bei tiekimo tinklus, supurtydamas rinkas. Iškilus recesijos pavojui Europoje, Italija atsidūrė viso šio chaoso centre. Šalies valstybės skola siekia apie 2,4 trilijonų eurų, beveik 135 proc. bendrojo vidaus produkto (BVP).
Kitų ES valstybių bankuose laikoma beveik 450 mlrd. eurų vertės Italijos vidaus skolos. Jeigu Italija neišsikapstys ir tie Italijos aktyvai nuvertės, bus supurtyti visos ES bankininkystės sistemos pamatai. Europos bankai nerimauja, kad krizė net gali peraugti į pasaulinę krizę, kaip kad nutiko 2008 metais. Jie baiminasi, kad viruso protrūkio sukeltas įvairiapusės veiklos nutraukimas gali pakurstyti smulkių ir vidutinio dydžio įmonių, sudarančių tokių šalių kaip Italija ir Vokietija stuburą, bankrotą.
Toks scenarijus ištirpdytų kreditorių pelną ir galimai prarytų didžiąją dalį kapitalo, kuris, reguliuotojų reikalavimu, turi būti atidėtas juodai dienai.
Sunkumų drebinama Italijos ekonomika jau buvo pažeidžiama viruso ekonominiam poveikiui, „panašiai kaip imuniteto neturintis pacientas“, teigia Rosamaria Bitetti, Romos LUISS universiteto ekonomistė. Ir kaip tas ligonis, čiaudinti, šnarpščianti Italija kelia pavojų likusiam pasauliui. „Poveikis gali būti sisteminis visai Europai ir už jos ribų“, – sako R. Bitetti.
Su realia grėsme susidūrė daugelis, tarp jų ir kirpėja Rosella Rocco. Po aštuonerius metus trukusių studijų ir darbo Romoje 29-erių metų kirpėja pernai gruodį grįžo namo, į Koriljano-Rosano miestą su 77 000 tūkstančių gyventojų, esantį pietiniame Kalabrijos regione. Valstybei skyrus finansavimą jauniems verslininkams, pradedantiems savo verslą pietinėje šalies dalyje, ji išsinuomojo parduotuvę centrinėje aikštėje, kurioje įrengė porą specialių plautuvių ir tris salono kėdes.
Bet dabar, likus vos mėnesiui iki planuoto kirpyklos atidarymo, smogė pandemija, o per pastarąsias kelias dienas miestelyje užregistruoti pirmieji keli užsikrėtimo virusu atvejai. Net jeigu atsirastų klientų, pagal naujausią nurodymą, ji negali jų įsileisti. Savo išgyvenimus ji prilygino būsenai, kai laukiama artėjančios potvynio bangos.
„Mes esame pasiruošę padariniams: jeigu žmonės neišeis iš savo namų, nebus jokio verslo, – sako R. Rocco. – Stengiuosi neprarasti optimizmo, bet situacija išties sukrečianti, Tokios verslovės kaip mano negali išgyventi be žmonių.“
Italija pataria iš jos pasimokyti likusiam pasauliui ir siūlo kelias pagrindines pamokas: įveskite griežtas taisykles, nedelsdami, ir pasistenkite, kad jūsų siunčiama žinutė būtų labai aiški. Kelias savaites G. Conte priešinosi savo vyriausybės ir opozicijos lyderiams reikalavimams įvesti griežtas ribojimo priemones. O tada jis staiga priėmė drastišką sprendimą, nuo šiaurinės dalies uždarymo perėjęs prie viso šalies izoliavimo.
O nutekėjusi informacija iš žiniasklaidos apie pirmąjį sprendimą – izoliuoti šiaurę, – pakurstė sumaištį, netgi paniką, paskatinusi tūkstančius italų šokti į traukinius ir bėgti, o pietinius regionus – skelbti karantinus atvykėliams iš labiausiai protrūkio pažeistų rajonų.
Anot kai kurių ekonomistų, greitas Italijos protrūkis galimai įrodo, kad verčiau priimti trumpalaikį smūgį verslui, nei sumokėti skaudžią kainą už prarastas žmonių gyvybes ir finansinę katastrofą. „Italija yra tarsi pranašas įvykių, kurie gali įvykti Jungtinėse Valstijose ir Europoje dėl žaibiško viruso plitimo, – sako Nathalie Tocci, Romos Tarptautinių reikalų instituto direktorė. – Vokietija seka Italijos pėdomis, tik dviem savaitėmis atsilikdama.“
Kalbant apie scenarijų, su kuriuo gali susidurti ir JAV, reikia paminėti, kad dėl Italijos regionų plačių įgaliojimų, įskaitant ir įgaliojimus sveikatos politikos srityje, buvo vilkinama reaguoti į protrūkį ir raginimus įvesti apribojimus kelionėms.
Dauguma europiečių priešinasi tokio masto apribojimams, kokie buvo įvesti Kinijoje.
Be finansinių rizikų, yra ir tokių, kurios išties gali gąsdinti bet kurį žmogų, kad ir kur jis gyventų: tai smurtas ir ligos. Neramumai Trasteverėje nebuvo unikalus atvejis. Kaliniai mažiausiai dviejose dešimtyse šalies įkalinimo įstaigų sukėlė riaušes, per kurias dvylika nuteistųjų žuvo, kaip teigiama, nuo narkotikų perdozavimo po įsilaužimo į kalėjimo vaistines.
Vis dėlto kol kas Italijos pareigūnai tvirtina, kad dėl nepaprastosios situacijos pilietinių neramumų ar vyriausybės žlugimo rizika yra nedidelė. Žinoma, atsižvelgus į tai, kad protrūkio pikas dar nepasiektas, sunku bet ką prognozuoti. Vos prieš savaitę slidininkai vis dar užsakinėjo atostogas Italijoje, o Amerikos universitetų studentai skraidė po visą Europą.
Ištiktų košmariškas scenarijus, jeigu sužlugtų sveikatos priežiūros institucijos šiaurinėje Italijoje, kur ligoninėse jau greitai gali pritrūkti vietų intensyviosios terapijos skyriuose, plaučių ventiliacijos įrangos ir respiratorių. Spartus viruso plitimas skurdesniuose šalies pietuose gali atskleisti silpną nacionalinės sveikatos sistemos grandį: kaip teigiama sveikatos ministerijos atliktame tyrime, kai kuriuose pietiniuose regionuose priežiūra neatitinka standartų.
Štai čia reiktų prisiminti šiuo metu pagarsėjusią diagramą, vadinamą „kreivės išlyginimu“. Diagramoje, išplatintoje socialinėje žiniasklaidoje, iliustruojami du bet kurios šalies, regiono ar miesto scenarijai. Pagal vieną scenarijų vienu metu fiksuojamas susirgimų atvejų šuolis.
Pagal antrąjį, su lygesne kreive, tas pats infekcijų skaičius pasiskirsto per laiką pasitelkus „socialinį izoliavimą“, pavyzdžiui, mokyklos uždarymus. Horizontali linija rodo skaičių atvejų, kuriuos vietos sveikatos priežiūros sistema pajėgi aptarnauti bet kuriuo konkrečiu metu.
Lygesnė kreivė nesiekia linijos, bet šuolio scenarijuje ji peržengia liniją – tai reiškia, kad ligoniams nepakanka lovų ar respiratorių. Būtent tokio scenarijaus Italija bando išvengti.
Kol kas „karštuosiuose taškuose“ šiaurinėje šalies dalyje, regis, pavyksta išsilaikyti žemiau tos linijos; iš dalies tam gelbsti atvežta nauja įranga, taip pat intensyvios priežiūros reikalaujančių ligonių, nesergančių koronavirusu, perkėlimas į atokesnes ligonines.
Bet italai ruošiasi sunkiems sprendimams. Kovo 6 dieną nacionalinė anesteziologų ir intensyvios priežiūros draugija paskelbė rekomendacijas, kaip įveikti „išskirtines disbalanso tarp poreikių ir turimų išteklių sąlygas“ priimant ligonius. Nustatant pagalbos skubumą atsižvelgiama į tokius veiksnius kaip ligonio amžius ir galimybės išgyventi.
Nieko keista, kad kai kurie italai, ypač vyresnio amžiaus, jaučiasi surakinti baimės. Neseniai vienam Romos prekybos centre maždaug aštuntą dešimtį einanti moteris, staiga pratrūko ant greta stovinčio panašaus amžiaus vyriškio – veikiau iš baimės nei iš pykčio, – kai šis atsistojo jai už nugaros, pažeisdamas naują įvestą taisyklę: viešose erdvėse laikytis nuo žmonių bent metro atstumu.
Toji baimė staiga paskatino tikrą bumą maisto prekių pristatymo paslaugų sferoje. Iškart kitą dieną po to, kai G. Conte paskelbė apie šalies uždarymą, prie Romos prekybos centrų durų susigrūdo dviračiais prekes pristatantys kurjeriai, daugiausia imigrantai iš Afrikos ir Pietų Amerikos šalių, besivaržantys dėl užsakymų.
Italams tai tik dar vienas ženklas, kad teks atsisakyti nustovėjusių rutininių įpročių – pavyzdžiui, kasrytinės kapučino kavos bare ar aperityvo miesto aikštėje po darbo, ar vakarienės picerijoje su draugais.
Aukojimasis nėra smagus dalykas: vestuvės ir laidotuvės uždraustos, gimtadienių vakarėliai atidedami, studijos stabdomos, verslovės stumiamos į pražūtį. Bet turime jums draugišką patarimą: kai šis virusas priartės prie jūsų, kuo anksčiau jūs pritarsite būtinybei paskelbti griežtą izoliaciją, tuo bus geriau.
