Tačiau visgi panašu, kad R. T. Erdoganas Sirijoje su branduolinio arsenalo neturinčios, gamtinių išteklių gausa nepasižyminčios ir ekonomikos dydžiu apytikriai prilygstančios Ispanijai šalies gebėjimu susikurti įtakos sferą atliko ardomąjį bandymą.
Valdant R. T. Erdoganui, Turkija bandė atkurti buvusios Osmanų imperijos įtaką tautoms. Ji Artimuosiuose Rytuose tapo entuziastinga varžove, užpildančia besiplečiantį galios vakuumą, atsiradusį po to, kai Jungtinės Valstijos ėmė siekti atsitraukimo.
Tačiau nors R. T. Erdoganui pavyko susitarti dėl paliaubų Idlibe su Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu, Turkijos prezidentas atsidūrė prašytojo pozicijoje. Rusijos naikintuvai ir priešlėktuvinė gynyba pademonstravo Turkijos karių Sirijoje pažeidžiamumą, o tam, kad Turkijos lyderiui sukeltų politinę grėsmę – ir gebėjimą prie sienos suvaryti daugiau nei milijoną pabėgėlių.
Vasario 27 dieną Idlibo provincijoje įvyko oro antskrydis, po kurio Rusijos remiamos Sirijos pajėgos apkaltintos 33 turkų karių nužudymu. Po šio įvykio R. T. Erdoganas paprašė surengti skubų neplanuotą susitikimą su NATO sąjungininkėmis. Tačiau santykiai su daugeliu Aljanso narių Europoje yra atšiaurūs – prie to nemenkai prisidėjo R. T. Erdogano grasinimai nukreipti pabėgėlius tiesiai į Europą – todėl jokios konkrečios pagalbos sulaukti nepavyko.
Turkija taip pat kreipėsi pagalbos į Jungtines Valstijas prašydama dislokuoti dvi zenitinių raketų kompleksų „Patriot“ baterijas savo pietiniame pasienyje, kad atgrasytų Damaską ir Maskvą nuo karinių veiksmų savo pasienyje ir apsaugotų savo karius, tačiau dėl pernykščio R. T. Erdogano pirkinio – rusiškų oro erdvės gynybos sistemų S-400, įsigytų nepaisant aršių JAV prieštaravimų – supykęs Vašingtonas pasielgė santūriai ir pareiškė, kad nėra pasirengęs Turkijai pristatyti oro erdvės gynybos kompleksų.
„Idlibe regėjome, kaip R. T. Erdogano imperija pakliūva į keblią padėtį. Jo vizija, kad Turkija galėtų būti savarankiška galia, pasirodė esanti visiškai klaidinga“, – aiškina Soneras Cagaptay, Vašingtono Artimųjų Rytų politikos instituto Turkijos tyrimų programos direktorius.
R. T. Erdoganui tarptautinėje erdvėje sekėsi. Avialinijos „Turkish Airlines“ išsiplėtė tiek, kad praėjusiais metais skraidė į daugiau nei 120 šalių – tai daugiau nei bet kuri kita oro linijų bendrovė. Tokiu būdu visame pasaulyje atsivėrė galimybės Turkijos įtakai, prekybai ir investicijoms. Turkijos televizijos serialai rodomi daugiau nei šimte šalių.
Turkija taip pat tapo reikšminga politine ir ekonomine jėga Afrikoje ir Balkanuose. Pats R. T. Erdoganas pasirodė esąs įgudęs žaidėjas, sugebėjęs nuteikti Donaldą Trumpą prieš visą likusį Vašingtoną, užsitikrinti susitarimą su Jungtinių Valstijų prezidentu, kad galėtų nevaržomas įsibrauti į kurdų sritis šiaurinėje Sirijoje ir apsisaugoti nuo sankcijų dėl oro erdvės gynybos sistemų S-400 įsigijimo.
Turkijos ir Libijos pasirašyta jūros sienų sutartis sukėlė įtampą rytinėje Viduržemio jūros regiono dalyje: čia R. T. Erdoganas drąsiai reiškia pretenzijas į teritorijas ir dujų telkinius, į kuriuos taip pat kėsinosi ir Graikija, tačiau sutartis jos teritorijas sumažino.
Kurį laiką Turkijos įtakos zonos, besitęsiančios nuo Šiaurės Afrikos iki Vidurinės Azijos, sukūrimas atrodė daugiau ar mažiau įmanomas. Iš karto po 2011-ųjų Arabų pavasario Artimieji Rytai rodėsi esantys pasirengę naujai lyderių kartai, bandysiančiai pritaikyti turkišką vyriausybės, kuri būtų neabejotinai islamiška, tačiau demokratiškai išrinkta ir ekonomiškai sėkminga, modelį.
Visgi R. T. Erdogano viltys išvysti, kaip nuo Tuniso iki Damasko vadovų vietas užima bendraminčiai islamistų lyderiai, sudužo, o šioje erdvėje dėl įtakos ėmė įnirtingai varžytis Iranas, Rusija, Saudo Arabija ir Jungtiniai Arabų Emyratai.
Musulmonų brolijos, Egipto islamiško judėjimo, atstovas prezidentas Mohammedas Morsi buvo nuverstas 2013 metais po karinio sukilimo. Valdančioji Tuniso islamistų partija „Ennahda“ pasitraukė. Rusija 2015-aisiais įsikišo į Sirijos pilietinį karą ir visiškai apvertė situaciją Turkijos globojamos Musulmonų brolijos atžvilgiu.
Libijoje Jungtinių Tautų palaikoma Ankarai palanki vyriausybė yra apsupta Rusijos, Egipto ir Jungtinių Arabų Emyratų remiamų kovotojų, keliančių pavojų trapiam R. T. Erdogano susitarimui dėl jūros sienų.
Nepanašu, kad Turkija bus paskutinė vidutinio dydžio galybė, bandanti tokiu būdu įsitvirtinti, mat po Šaltojo karo įsivyravusio vadinamojo vienpolio modelio – Jungtinių Valstijų dominavimo – byrėjimas atvėrė duris veikti kitiems, teigia Grahamas Allisonas, Harvardo universiteto politikos mokslų profesorius.
„Valstybės pastebėjo, kad jų santykinė galia regione išaugo, o Jungtinių Valstijų noras demonstruoti galią sumažėjo, todėl jos imsis rizikingų veiksmų“, – teigia G. Allisonas, tvirtindamas, kad Jungtinės Valstijos, patiks joms tai ar ne, turės sutikti su įtakos sferomis, nesvarbu, ar tai bus Kinija Pietų Kinijos jūroje, ar Rusija Gruzijoje ir Ukrainoje.
Sirijoje Turkija yra akivaizdžiai suinteresuota užkirsti kelią kurdų de facto valstybės įsikūrimui, kuriai vadovautų artimi Kurdistano darbininkų partijos (PKK) sąjungininkai, Turkijoje vykdantys ginkluotą sukilimą. R. T. Erdoganas siekia įsteigti vadinamąją „saugumo zoną“, kurioje viliasi statyti miestus ir perkelti apie milijoną sirų pabėgėlių.
Tačiau Idlibas, paskutinė arabų sunitų ir su „Al Qaeda“ susijusių radikalių kovotojų, pasišventusių ilgamečiam R. T. Erdogano tikslui nuversti prezidento Basharo al-Assado režimą Damaske, tvirtovė, yra atskira istorija. Kampaniją, kuria siekiama atsiimti provinciją ir vėl atidaryti du svarbiausius šalies greitkelius, vykdančius Sirijos vyriausybės karius, remia tiek Irano vadovaujamos grupuotės, tiek Rusijos karinės oro pajėgos.
„Nėra pagrindo galvoti, kad vidutinio pajėgumo galybės bus gudresnės nei supergalybės“, – tvirtina G. Allisonas, primindamas daug kainavusias nesėkmes, kurias Afganistane patyrė tiek buvusi Sovietų Sąjunga, tiek Jungtinės Valstijos.
Dabar R. T. Erdoganas sustiprino karines pajėgas Sirijoje ir Libijoje ten, kur diplomatijos būdu nieko pasiekti nepavyko, bet suvokė, kad šiose srityse gausu kitų išorės jėgų. Be to, jis nutolo nuo įprastinių sąjungininkių Vakaruose ir susipyko su arabų lyderiais, atsargiai žvelgiančiais į jo paramą Musulmonų brolijai. O štai namuose R. T. Erdoganas sutraiškė šalies demokratines institucijas, ir jos ekonominio stebuklo raida užstrigo, o tai sudavė smūgį Turkijos švelniosios galios patrauklumui.
Pasak S. Cagaptay, naujos knygos apie Turkijos užsienio politiką „Erdogan’s Empire: Turkey and the Politics of the Middle East“ autoriaus, dar prieš R. T. Erdogano inauguraciją 2018 metais, šiam esant vidaus galių viršūnėje, jo poveikio užsienyje ribos atsispindėjo ceremonijos svečių sąraše.
Joje dalyvavo N. Maduro, taip pat daugybė lyderių, atstovaujančių daugiausia Afrikos, Balkanų ir Vidurinės Azijos šalims. Tačiau iš svarbiausių NATO sąjungininkių, Rusijos ar Kinijos neatvyko niekas. Dėl Saudo Arabijos vadovaujamo boikoto atvyko tik vienas arabų šalių atstovas – Kataro lyderis.
Iki šiol mažai kas iš įprastinių Turkijos sąjungininkių Vakaruose nori ir gali ištraukti R. T. Erdoganą iš bėdos Idlibe. Dėl šios priežasties jis išlieka priklausomas nuo Rusijos, kuri kontroliuoja oro erdvę ir todėl turi pranašumą bet kurios karinės eskalacijos atveju, aiškina Emile‘is Hokayemas, Tarptautinio strateginių tyrimų instituto, Londone įsikūrusios idėjų kalvės, bendradarbis Artimųjų Rytų saugumo klausimais.
Pasak jo, R. T. Erdogano auditorija yra „vieno žmogaus – V. Putino – auditorija“.
