Pauzė baigėsi ir konfliktas pajudėjo?
Vasario 27 d. per susitikimą su Eurazijos ekonominės komisijos (EAEK) kolegijos pirmininku Michailu Miasnikovičiumi Baltarusijos prezidento pareiškimų leksiką papildė frazė „vertimas integruotis“.
Vasario 14 d. Aleksandras Lukašenka pirmą kartą viešai ištarė žodį „inkorporacija“. Jis nuskambėjo Baltarusijos prezidentui reiškiant aukščiausio laipsnio pasipiktinimą dėl Rusijos siūlomų sąlygų – naftos kainų mainais į giliąją integraciją.
„Jie integraciją supranta kaip Baltarusijos įtraukimą. Bet tai – ne integracija! Tai – inkorporacija! Su tuo aš niekada nesutiksiu“, – kalbėjo Baltarusijos lyderis ir pagrasino, kad pradės siurbti naftą iš tranzitinio vamzdžio, kad susitartų su Rusija dėl 2 mln. tonų per mėnesį.
Šitas grasinimas, politologo Artiomo Šraibmano vertinimu, tapo aukščiausiu užstatu konflikte dėl naftos, o jo įgyvendinimas prilygtų grįžimui į amžiaus pradžią ir reikštų tikrą karą dėl naftos.
„Nors šioks toks žingsnis į priekį.“ Kaip tik taip vasario 21 d. A. Lukašenka pakomentavo netikėtą Rusijos prezidento Vladimiro Putino pasiūlymą kompensuoti Baltarusijai dėl veiksmų su mokesčiais patirtus nuostolius, šiais metais galinčius sudaryti net 300 mln. dolerių (270 mln. eurų), be kita ko, ir priemokų įmonėms sąskaita.
Tą pačią dieną, susitikęs su Baltarusijos ambasadoriumi Rusijoje Vladimiru Semaško, A. Lukašenka pranešė, kad nuostolių suma – 430 mln. dolerių (387 mln. eurų), o V. Putino atstovas spaudai Dmitrijus Peskovas pareiškė, kad apie tai, jog Rusijos įmonės būtų raginamos sutikti su nepalankiomis naftos tiekimo sąlygomis, negali būti nė kalbos.
„Mes nieko neplanuojame. Aš nieko nežinau. Jei turimos omenyje priemokos naftos įmonėms, naftos įmonių reikia ir klausti“, – kaip tik taip vasario 26 d. A. Lukašenkos pareiškimą pakomentavo Rusijos finansų ministro pavaduotojas Aleksejus Sazonovas.
Kaip gali būti vykdomi skaičiavimai, paaiškino Rusijos valstybės tarnautojas, energetikos ministras Aleksandras Novakas. Rusija, esą, pasiūlė Baltarusijai sumažinti tiekiamos naftos kainų priemokas maždaug 2 doleriais už toną kiekvienais metais, t. y. proporcingai eksporto mokesčių mažėjimui.
A. Novakas atkreipė dėmesį į tai, kad taikant tokią schemą būtų atsižvelgiama į eksporto mokesčių mažėjimą, ir nurodė, kad tokiu atveju Baltarusijai būtų iš dalies kompensuojamas Rusijos mokesčių manevro poveikis.
Šį pareiškimų scenarijų ir tokią logiką galima pavadinti klasikiniu nuo integracijos žaidimo pradžios prasidėjusių baltarusių ir rusų santykių pavyzdžiu.
Dėl kokios kompensacijų sumos šalys susitars, jeigu apskritai susitars, kol kas neaišku. Apie menką žingsnį į priekį A. Lukašenka prabilo po užsitęsusios pauzės, pristabdžiusios derybas, kuriose dalyvaujančios šalys, kaip tenka matyti, nėra nusiteikusios kompromisams.
Galima tik priminti, kad 2020-uosius Baltarusija pradėjo neturėdama pasirašytų sutarčių dėl naftos tiekimo iš Rusijos, ir taip nutiko dėl to, kad Minskas nesutiko gilinti integracijos rusų diktuojamomis sąlygomis.
Visos nuo sausio iki šios dienos sudarytos sutartys dėl naftos tiekimo į Baltarusiją jokiu būdu neužtikrina, kad šalis bus aprūpinta pageidaujamu kiekiu – 24 mln. tonų per metus. Būtent tiek naftos yra pajėgios perdirbti dvi baltarusių gamyklos, ir šitas skaičius figūruoja preliminariame balanse – 2019-ųjų gruodžio pradžioje Baltarusijos ir Rusijos energetikos ministerijų pasirašytame dokumente.
Būtent tokio kiekio užtikrinimą A. Lukašenka yra linkęs laikyti susitarimu, kurį Maskva turėtų vykdyti. Tačiau jo oponentai Rusijoje atkreipia dėmesį į tai, kad, neturint pasirašytų sutarčių su naftos įmonėmis, vien prognozuojamas balansas niekaip Rusijos neįpareigoja.
Daugelis analitikų teigia, kad pastarąjį ginčą dėl naftos Baltarusija akivaizdžiai pralaimėjo, tik, visų pirma, jis dar nesibaigė, o antra – Baltarusijos ir Rusijos santykiai – tai nuolatinė kova dėl sąlygų persvarstymo.
Būtent taip portalui „Delfi“ sakė Minsko politinių tyrimų instituto „Palityčnaja sfera“ direktorius ir Kauno Vytauto Didžiojo universiteto mokslo darbuotojas Andrejus Kazakevičius. Dviejų šalių santykius, esą, galima apibūdinti kaip ilgą teisminį procesą, per kurį kiekviena pusė pateikia savus reikalavimus, vėliau jų atsisako, kad susitartų dėl lokalaus kompromiso, na, o tada pateikia naujus reikalavimus, ir šitaip iki begalybės.
„Į klausimą, kas laimi, o kas pralaimi, atsakyti nelengva. Bent jau todėl, kad taip pasiektos pergalės nėra vienareikšmiškos: kokia nors lokali pergalė arba metus garantuotas atokvėpis laisvai gali išvirsti pralaimėjimu žvelgiant iš trejų arba penkerių metų perspektyvos. Kaip tik taip dažniausiai ir nutikdavo“, – sakė A. Kazakevičius.
Dabartinis konfliktas – pats sudėtingiausias
„Tai pasitikėjimo krizė. Per daug visko susikaupė. Rusijos ir Baltarusijos susitarimus dažnai pažeidinėjo ir viena, ir kita pusė“, – nurodė Tarptautinių santykių tarybos „Minsko dialogas“ vykdomą programą „Baltarusijos užsienio politika“ koordinuojantis Denisas Meljancovas.
Skambius krizės atgarsius žiniasklaidos erdvėje, be to, skirtingose sferose, politologas aiškina kaip ženklą, kad atėjo metas persvarstyti ir institucionalizuoti integracijos procesą: juk jau nuo paskutinio praeito amžiaus dešimtmečio vidurio integracija vyko per susitarimus (dažnai neviešus), todėl reikia apsibrėžti išsamias ir skaidrias žaidimo taisykles.
Dabar vykstantį Rusijos ir Baltarusijos konfliktą D. Meljancovas pavadino pačiu sudėtingiausiu iš visų, kuriuos teko stebėti nuo 2018-ųjų gruodžio.
Kremlius suinteresuotas suteikti dvišaliams santykiams rinkos pagrindą ir užsitikrinti, kad Baltarusija liktų karine bei politine partnere, tiktai sutiktų su pigiau kainuojančiu palaikymu.
Minskas, savo ruožtu, reikalauja, kad Maskva įvykdytų anksčiau prisiimtus įsipareigojimus – sutiktų su vienodas pajamas garantuojančiomis kainomis ir pereitų prie bendros energijos šaltinių rinkos sąjunginėje valstybėje.
Tai, ką daugelis vadina subsidijomis, traktuojama kaip atlygis už paslaugas karinės ir politinės sąjungos rėmuose. Rusų derybininkai, D. Meljancovo įsitikinimu, jau suprato, kad Baltarusija nelinkusi greitai pasiduoti, todėl neapsimoka kategoriškai reikalauti sąjungos mainais už mažesnes naftos ir dujų kainas.
Rusijos ir Baltarusijos santykiai nesikeičia
Tai, kas įvyko tarp Rusijos ir Baltarusijos nuo 2019-ųjų pabaigos iki 2020-ųjų pradžios, A. Kazakevičius vertina ne kaip atkaklų Rusijos nesitraukimą iš užsibrėžtos pozicijos, bet kaip bandymą ištirti partnerio ryžtą – norą patikrinti jo atkaklumą susidariusioje konfrontacijoje.
Analitikas taip pat mano, kad Rusija nėra atmetusi ir negalutinio sprendimo varianto. Visgi labiausiai tikėtinas, jo galva, yra kompromisu pagrįstas scenarijus, negalintis visiškai patenkinti nei Minsko, nei Maskvos, tačiau suteiksiantis galimybę laikinai stabilizuoti santykius, trumpam stabtelėti, kad būtų išvengta didelės krizės.
Apibrėždamas Minsko ir Maskvos santykių nestabilumo priežastis, A. Kazakevičius priminė, kad nuo pat A. Lukašenkos atėjimo į valdžią 1994-aisiais tie santykiai buvo kuriami sudarinėjant trumpalaikius susitarimus ir reguliariai bandant persvarstyti jų sąlygas. Abi pusės visada norėjo gauti kuo daugiau.
Rusija siekė politinių dividendų, stiprios pozicijos regione, Baltarusijos įtraukimo į savą užsienio politikos orbitą ar netgi prijungimo prie Rusijos. Baltarusija į santykius su Rusija žvelgia kaip į verslą, iš kurio tikisi gauti maksimalią finansinę naudą. Esminėmis laikomos trys temos – nafta, dujos ir baltarusiškų prekių patekimas į Rusijos rinką.
„Dabartiniai įvykiai, kai Minskas kažką pareiškia, Maskva paneigia, tada iš dalies patvirtina, tačiau paaiškina, kad kalbama apie atskirą mechanizmą, o ne tiesiog apie kažkokią kompensaciją, idealiai atitinka nuolatinį neskaidrių Baltarusijos ir Rusijos santykių pobūdį. Čia daug kas daroma dėl publikos, užuot mėginus rimtai apsibrėžti konkrečias ilgalaikes dvišalių santykių taisykles“, – pastebi A. Kazakevičius.
Jis sako pastebėjęs ne vieną atvejį, kai Rusija mėgino sugriauti santykių su Baltarusija logiką ir pakeisti jų formatą.
„Deja, jokia schema nepasiteisino. Gal kažkas keičiasi, ginčuose stiprėja ekonominis kriterijus, tačiau politinis – paliekamas antrame plane. Kad keistųsi paradigma, aš nematau“, – sakė jis.
Priverstinė Baltarusijos integracija netaikiu keliu, pasitelkus hibridinius instrumentus. Ar tai įmanoma?
Užsienio politikai, analitikai ir valstybės tarnautojai jau kalba apie Baltarusijai daromą spaudimą, galintį progresuoti iki karinio poveikio scenarijaus, siekiant jos integracijos. Pasak A. Kazakevičiaus, tam tikrai daliai baltarusių politikų, elito atstovų ir visuomenės veikėjų darosi svarbu įvardyti problemą – pasakyti, kad, jų įsitikinimu, tai įmanoma.
„Aptarimas gali minimizuoti tokio scenarijaus galimybę. Tai – viena iš diskusijos apie Baltarusijos ir Rusijos santykius temų, be to, natūrali ir adekvati baltarusių visuomenės reakcija į konfliktą ir spaudimą, juolab jeigu jį daro Rusija – šalis, galinti ryžtis griežtiems ir agresyviems veiksmams užsienio politikos srityje“, – sakė A. Kazakevičius.
Jis pats spėjimus dėl karinio scenarijaus vertina skeptiškai. A. Kazakevičiaus manymu, toks scenarijus nenaudingas finansiškai (be visų kitų problemų, geriausiu atveju Rusija gautų sau nelojalų regioną, kurį reikėtų dar ir pinigais užversti), be to, galintis užtraukti politinių nemalonumų – papildomų sankcijų iš Vakarų ir didesnės Rusijos izoliacijos.
„Jei Baltarusija reikalautų denonsuoti sąjunginės valstybės sutartį arba norėtų pasitraukti iš KSSO (Kolektyvinio saugumo sutarties organizacija), toks variantas gal būtų ir įmanomas. Tačiau kol kas reikalai klostosi Rusijai priimtina linkme.
Neatrodo, kad Baltarusijos ir Rusijos santykius temdančios problemos galėtų būti sprendžiamos jėgos panaudojimo keliu“, – sakė A. Kazakevičius.
Panašią nuomonę per interviu portalui „Delfi“ išsakė ir D. Meljancovas. „Karinis scenarijus, mano įsivaizdavimu, galimas tik vienu atveju: jei Baltarusija nutartų išeiti iš karinės sąjungos su Rusija, ruoštųsi stoti į NATO ir leistų kurti savoje teritorijoje Vakarų karines bazes. Tokius dalykus Rusija įvertintų kaip grėsmę savo pačios saugumui. Taip buvo su Ukraina ir Krymu – kritiškai svarbiu tašku siekiant kontrolės Juodojoje jūroje. Rusijos strategų galvose toks scenarijus gali užgimti tik tada, jei jie pamatytų, kad vadinamasis „baltarusių balkonas“ (Baltarusijos teritorija) slysta jiems iš rankų ir lieka nepridengtas Karaliaučiaus eksklavas“, – svarstė D. Meljancovas.
Tačiau Baltarusija nesiekia nei stoti į NATO, nei leisti, kad jos teritorijoje rastųsi Aljanso bazių, be to, viešai nekalba net apie ketinimus pareikalauti iš Rusijos mokesčių už karinius objektus.
Todėl įvesti į tą šalį karius arba surengti kokią nors karinę operaciją Maskvai neapsimoka, ir kalbėti tenka ne vien apie pinigus.
D. Meljancovas mano, kad svarstymai apie galimą karinį scenarijų, taikomą, siekiant priversti Baltarusiją integruotis, rodo norą dabartinę Baltarusijos situaciją lyginti su situacija Ukrainoje 2014-aisiais.
Bet tai – dvi atskiros planetos, vertinant pagal tuometinį Ukrainos karinį pajėgumą, taip pat ukrainiečių ir baltarusių nuotaikų homogeniškumą.
Norėdamas pateikti daugiau argumentų, politologas pamini, kad Baltarusijos „kariuomenė – pakankamai pajėgi, ir šitai pripažįsta net rusų gynybos specialistai. Čia egzistuoja valdžios vertikalė, o toji valdžia, be abejo, įsakys ginti Baltarusiją, ir priesaikai ištikimi baltarusių kariškiai įsakymą tikrai įvykdys. Kad nurodymas bus duotas ir įvykdytas, abejonių beveik nekyla. Tokia situacija kaip Kryme čia pasikartoti negali iš principo.
Rusija, žinoma, turi pakankamą karinį potencialą ginkluotai operaciją prieš Baltarusiją realizuoti, tačiau Baltarusija taip pat turi savas karinio atgrasymo priemones. Specialistai juokauja, kad 40 proc. Baltarusijos teritorijos užima miškai, be to, šalyje būta partizanavimo tradicijų, todėl vargu ar tokia operacija Rusijai pasirodytų paprasta. Vis dėlto kiekviename pajuokavime yra dalis tiesos.
Turint omenyje, kad mūsų šaly nuolatos vykdomos pratybos ir tarpinstituciniai specialiųjų operacijų pajėgų teritorinės gynybos mokymai, Baltarusija akivaizdžiai ruošiasi įvairiems scenarijams. Rusų karinių reikalų specialistai (ne tie, kurie viešai paskelbia politinę analizę, o būtent karinių reikalų) negali šito nežinoti ir neįvertinti realių ir potencialių Rusijos nuostolių. Tikrai gali būti, kad karinis scenarijus Baltarusijoje duotų daugiau minusų nei pliusų.“
Dar labiau sugadinti dabartinį Rusijos įvaizdį tarptautinėje arenoje būtų labai sunku, konstatavo „Delfi“ pašnekovai. Nepaisant to, kad, kaip rodo istorija, netikėčiausi posūkiai tikrai galimi, sprendžiant iš Rusijoje vykdomų visuomenės apklausų, anot D. Meljancovo, ypač tikėtinas karinis Baltarusijos vertimo integruotis scenarijus Rusijos visuomenę nuteiks pasisakyti už Baltarusiją.
Remdamasis įvairių ekspertų vertinimais, D. Meljancovas pamini, kad, karinis scenarijus ne tik rizikingas bei nenuspėjamas, bet ir labai brangus.
„Vien norint suvaldyti ir kontroliuoti tokią teritoriją kaip Baltarusija, reikia turėti 100–200 tūkst. reguliariosios armijos karių, kadangi greičiausiai kiltų partizaninis karas, nors ir lokalus“, – aiškino D. Meljancovas.
Visos padarytos išvados, specialisto nuomone, pagrindžia prielaidą, kad „tokie scenarijai nėra efektyvios poveikio Baltarusijai priemonės. Tuo labiau, kai užduotis – paskatinti integruotis. Kad būtų galima imtis tokios operacijos kaip Kryme arba Donbase ir eskaluoti hibridinį konfliktą, šalyje turi būti juntama akivaizdi dezorganizacija, nors menka socialinė bazė, revoliucinė padėtis, aktuali pakankamam skaičiui Baltarusijos piliečių. Kol kas taip nėra. Baltarusijoje nėra net rimtų prorusiškų jėgų, nors Rusija seniai galėjo bent dėl visa ko kažką tokio sukurti.“
Taigi, tokio tipo scenarijai Baltarusijai netinka, mano D. Meljancovas. Jų aptarinėjimas, specialisto nuomone, neperžengia psichologinių bei informacinių operacijų rėmų ir turi prasmę tik kaip informacinio karo elementas.