Pirmą kartą ši praktika buvo paminėta Senajame Testamente – keliose eilutėse, kuriose reikalaujama atskirti raupsuotuosius. Senovės civilizacijos, gyvavusios tada, kai niekas nežinojo, kad ligas sukelia mikrobai, tikėjo, kad ligonius reikia izoliuoti, rašo sciencealert.com.

Šių metų sausį Kinijos vadovybė pabandė izoliuoti milijoninį Uhaną – miestą, kuriame ir kilo koronaviruso protrūkis, taip pat aplinkines teritorijas, kad užkratas neimtų plisti į išorę. Ir štai kas vyksta dabar: Kinijos kaimynės uždarinėja sienas, oro vežėjai atšaukinėja skrydžius, o viso pasaulio šalys rekomenduoja saviems piliečiams nevykti į Kiniją. Tai ne kas kita kaip senojo impulso padiktuoti šiuolaikiniai būdai apriboti žmonių judėjimą, siekiant sustabdyti ligos plitimą.

globalcitizen.org pateikia didžiausių istorijoje karantinų sąrašą:

Raupai (Lionas, 583 m.)

Vienas iš ankstyviausių medicininiais tikslais paskelbto karantino pavyzdžių – vadinamosios raupsuotųjų kolonijos. Raupsai – tai lėtinė infekcinė liga, sukelianti odos uždegimą ir pažeidimus. Remiantis istoriniais šaltiniais, jos apraiškas teko patirti dar senovės graikams, be to, ji kelis kartus minima Biblijoje. Dar žinoma, kad 583 metais Prancūzijos Liono mieste buvo paskelbtas privalomas karantinas raupsais sergantiems pacientams. Deja, kaip protrūkio suvaldymo priemonė, jis nepasiteisino. Tačiau, nepaisant šito, kaip tik taip buvo elgiamasi daugybėje Europos miestų. 1200 metais Senajame žemyne įkurtų raupsuotųjų kolonijų skaičius jau viršijo 19 tūkst. Tik 1900 metais, su šiuolaikinių antibiotikų pasirodymu, tą baisią ligą pagaliau pavyko nugalėti.

Juodoji mirtis (Venecija, 1348 m.)

Venecija buvo pirmoji, ėmusi praktikuoti pagal oficialiai nustatytą tvarką sudarytą karantinų sistemą. Tai įvyko 1348 metais. Būtent šie metai vertinami kaip vienas iš skaudžiausiai ligos siautėjimu paženklintų laikotarpių: baisus užkratas tada nušlavė 30–60 proc. Europos populiacijos. Siekdama suvaldyti situaciją, Venecijos miesto taryba paskelbė įsaką, net 40 dienų draudžiantį įplaukti į lagūną laivams, jei kildavo įtarimas, kad nors vienas juose esantis žmogus gali būti užsikrėtęs maru. Dėl riboto suvokimo, kaip plinta ši liga, pastangos nuo jos apsisaugoti dažnai pasirodydavo bergždžios: Venecija neišsisuko nuo itin stipraus maro smūgio.

Maro bakterijos

Geltonasis drugys (Filadelfija, 1793 m.)

1793–1795 metais net vienam iš dešimties asmenų teko atsisveikinti su šiuo pasauliu broliškos meilės mieste. Kovos su geltonuoju drugiu, arba karštlige, metodai gali kiek nustebinti. Ligoniai būdavo išgabenami iš miesto, be to, jiems tekdavo kęsti absoliučiai neveiksmingas kraujo nuleidimo procedūras. Dabar jau puikiai žinoma, kad geltonuoju drugiu užsikrečiama per kraują ir kad prie ligos platinimo labai prisideda uodai. Stokojant supratimo, kaip liga perduodama, taip pat dėl to, kad infekuotieji nebuvo apsaugoti nuo uodų, karantinas niekaip negalėjo pasiteisinti ir karštligės nesustabdė.

Raupai (Sidnėjus, 1881–1882 m.)

Pirminis raupų užkratas, kaip manoma, sukėlęs ligos protrūkį Australijoje, buvo atgabentas garlaiviu „Brisbane“ 1881 metų pavasarį. Kai žemyne ėmė rastis vis daugiau ligos židinių, šalies vyriausybė šimtus žmonių suginė į Šiaurės kyšulio karantino stotį ir joje uždarė. Nors taktika pasiteisino – platesnio masto ligos protrūkio Sidnėjuje buvo išvengta, tačiau jos įgyvendinimas sukėlė visuomenėje didžiulį pasipiktinimą. Į pacientus ir jų šeimas centro personalas, esą, žvelgė su atvira panieka. Ligoniams neretai būdavo atsisakoma parūpinti net būtiniausių priemonių – švarių rankšluosčių, baltinių ir medicinos preparatų.

Raupai

Cholera (Niujorkas, 1832 m.)

1832 metais Didžiojoje Britanijoje ir dar keliuose Europos regionuose kilo choleros protrūkių. Į tai reaguodama Niujorko miesto valdžia išleido įsaką, draudžiantį vietos doke prisišvartuoti bet kokiam laivui, jei kyla įtarimų, kad jame yra cholera sergantis žmogus. Deja, tokia strategija pasirodė sunkiai įvykdoma. Kaip tik dėl to ir nedavė naudos – liga, šiaip ar taip, išplito ir pasiglemžė net 3,5 tūkst. niujorkiečių gyvybių (tuometinė miesto populiaciją – 250 tūkst. gyventojų). Galiausiai cholerą pavyko suvaldyti.

Choleros bakterijos

SŪRS (Kinija, 2003 m.)

2003 metais Kinijai buvo lemta tapti SŪRS protrūkio epicentru. Šalyje buvo įgalintos brutalios bet efektyvios priemonės, padėjusios suvaldyti epidemiją. Žmonėms buvo masiškai liepiama laikytis karantino – net įtarimas, kad galėjo įvykti kontaktas su infekuotuoju, buvo pakankama dingstis izoliuoti nemenkas piliečių grupes. Izoliavimo sąlygos buvo labai skirtingos, bet apskritai tokia strategija sėjo visuomenėje paniką ir didino nepasitenkinimą. 2003 metams artėjant prie pabaigos Pasaulio sveikatos organizacija (PSO) paskelbė, kad protrūkis suvaldytas. Labiausiai prie to prisidėjo masinis žmonių izoliavimas. Šis pavyzdys, beje, vienintelis iš viso sąrašo, kai tenka konstatuoti, kad karantinas suveikė taip, kaip ir turėjo.

Karantinas retai kada suveikia, kaip veiksminga priemonė stabdant pavojingo viruso plitimą. Istorijoje gausu atvejų, kai net ir didžiausios priemonės nepajėgė sustabdyti ligos protrūkių, o didžiausios pandemijos nušlavė ištisus miestus.

Mokslininkai ir medikai ne vienus metus ginčijasi, kaip kuo tiksliau apibrėžti pandemiją (kad ją, tarkim, būtų galima aiškiai atskirti nuo epidemijos), tačiau dėl vieno dalyko jie visgi sutaria: tuo žodžiu tenka įvardyti užkrečiamosios ligos išplitimą, savo mastu gerokai viršijantį įprastai tikėtiną atvejų skaičių konkrečiame regione.

Karantinas Pietų Korėjoje dėl koronaviruso

Cholera, buboninis maras, raupai ir gripas laikytini vienais aršiausių mirtį sėjusių gaivalų per visą žmonijos istoriją. Šių ligų protrūkiai ir išplitimas keliose šalyse visiškai pagrįstai prilyginami pandemijoms. Ypač tokio įvardijimo „nusipelno“ raupai: iš viso nuo šios virusinės infekcinės ligos mirė 300–500 mln. žmonių per visą 12 tūkstančių metų trunkančią civilizacijos istoriją.

Galima tik priminti, kad ne per seniausiai užfiksuotas Ebolos viruso protrūkis lig šiol yra vien Vakarų Afriką pliekianti rykštė. Gal kada nors jis virs pandemija, tačiau kol kas tai – epidemija, todėl toliau pateiktame pandemijų sąraše jo nerasite. mphonline.org pateikia didžiausių pandemijų istorijoje sąrašą:

ŽIV / AIDS pandemija (apogėjus – 2005–2012 m.)

Mirčių skaičius: 36 mln.

Priežastis: ŽIV / AIDS

Pirmas ŽIV / AIDS atvejis buvo užfiksuotas Kongo Demokratinėje Respublikoje 1976 metais. Ligos protrūkį tikrai dera priskirti pasaulinio masto pandemijoms, kadangi nuo 1981 ji tapo daugiau nei 36 mln. žmonių mirties priežastimi. Šiuo metu pasaulyje užregistruota 31–35 mln. ŽIV viruso nešiotojų. Didžioji dauguma gyvena Užsachario Afrikoje – regione, kuriame infekuotųjų rodiklis siekia 5 proc. populiacijos – maždaug 21 mln. žmonių. Dėl efektyvesnės informacijos sklaidos, pavyko pasiūlyti pažangių gydymo metodų, todėl ŽIV virusas dabar kur kas lengviau suvaldomas nei anksčiau: daugeliui infekuotųjų nekyla jokios būtinybės atsisakyti įprasto, produktyvaus gyvenimo. Nuo 2005 iki 2012 metų mirčių nuo ŽIV / AIDS skaičius per metus sumažėjo nuo 2,2 iki 1,6 mln.

ŽIV testas

Gripo pandemija (1968 m.)

Mirčių skaičius: 1 mln.

Priežastis: gripas

2 kategorijos gripo pandemija, kartais įvardijama kaip Honkongo gripas, – tai 1968 metais prasidėjęs gripo protrūkis. Ligos sukėlėjas – gripo A tipo viruso H3N2 seka, genetinė potipio H2N2 atmaina. Pirmas šio gripo atvejis buvo užfiksuotas 1968 m. liepos 13 d. Honkonge. Praėjus vos 17 dienų pranešimai apie viruso protrūkius ėmė plūsti iš Singapūro ir Vietnamo, o po trijų mėnesių jis prasiskverbė į Filipinus, Indiją, Australiją, Europą ir JAV. Nors 1968 metais kilusios pandemijos mirtingumo procentas – palyginti žemas (0,5 proc.), vis dėlto tenka pripažinti, kad gripas nusinešė daugiau nei milijono žmonių gyvybes. Vien Honkonge tada mirė 500 tūkst. piliečių, o tai sudarė maždaug 15 proc. tuometinės šalies populiacijos.

Azijos gripas (1956–1958 m.)

Mirčių skaičius: 2 mln.

Priežastis: gripas

Azijos gripo pandeminis protrūkis kilo Kinijoje 1956 metais ir tęsėsi net iki 1958-ųjų. Jo sukėlėjas – A(H2N2) virusas. Per dvejų metų laikotarpį iš Guidžou provincijos kildinama liga išplito į Singapūrą, Honkongą ir JAV. Įvairūs šaltiniai pateikia skirtingą Azijos gripo mirčių statistiką, tačiau PSO vertinimu, per šio tipo gripo pandemiją mirė maždaug 2 mln. piliečių; vien JAV – 69,8 tūkst.

Gripo pandemija (1918 m.)

Mirčių skaičius: 20–50 mln.

Priežastis: gripas

1918–1920 metais pasaulyje prasiautė ypač dideliu virulentiškumu išsiskyręs gripo virusas. Infekuotųjų skaičius tada prilygo daugiau nei trečdaliui planetos populiacijos, o mirusiųjų buvo suskaičiuota 20–50 mln. Nustatyta, kad mirtingumas per 1918 metais prasidėjusią pandemiją, kai gripu užsikrėtė 500 mln. piliečių, siekė 10–20 proc. Net 25 mln. mirčių buvo užregistruota tik per pirmąsias 25 savaites. Vienas iš bruožų, išskyrusių 1918 metų gripo pandemiją iš kirų šios ligos protrūkių konteksto, – jo aukomis tapdavę asmenys: lig tol gripas dažniausiai pasiglemždavo vaikus ir senyvo amžiaus arba paliegusius asmenis, tačiau per tą pandemiją nuo gripo mirdavo šiaip jau ligoms atsparūs ir visiškai sveiki jauni suaugusieji, o vaikai ir silpnesnės imuninės sistemos asmenys likdavo gyvi.

Šeštoji choleros pandemija (1910–1911 m.)

Mirčių skaičius: per 800 tūkst.

Priežastis: cholera

Šeštoji choleros pandemija, kaip ir penkios ankstesnės, kilo Indijoje. Šioje Pietų Azijos šalyje nuo ligos mirė daugiau nei 800 tūkst. žmonių. Vėliau liga išplito į Artimuosius Rytus, Šiaurės Afriką, Rytų Europą ir Rusiją. Minėtina, kad būtent šeštoji choleros pandemija tapo paskutinio choleros protrūkio JAV priežastimi (1910–1911 metais). Už sveikatos priežiūrą atsakingi amerikiečių pareigūnai, pasitelkę ligtolinę patirtį ir žinias, suskubo izoliuoti infekuotuosius, todėl JAV tik 11 asmenų tapo choleros aukomis. Iki 1923 metų choleros atvejų gerokai apmažėjo, nors Indijoje ši liga ir toliau kelia įtampą.

Gripo pandemija (1889–1890 m.)

Mirčių skaičius: 1 mln.

Priežastis: gripas

Iš pradžių Azijos arba Rusijos gripu vadintos pandemijos sukėlėjas – gripo A tipo viruso potipis H2N2. Bent taip buvo manyta, kol pasirodė naujesnių tyrimų išvados, kuriose nurodoma, kad ligą sukėlė gripo A(H3N8) virusas. Pirmieji ligos atvejai buvo užfiksuoti 1889 metų gegužę trijose skirtingose vietovėse – Bucharoje (Turkestane, Centrinėje Azijoje), Atabaskoje (Kanados šiaurės vakaruose) ir Grenlandijoje. Prie gripo išplitimo gerokai prisidėjo XIX a. būdingas spartus populiacijos augimas, ypač didžiuosiuose miestuose. Neilgai trukus susirgimų imta užfiksuoti visame pasaulyje. Nors tai buvo pirmoji tikra epidemija bakteriologijos eroje, iš jos pavyko nemažai pasimokyti. Įvertinus protrūkio padarinius, teko konstatuoti, kad 1889–1890 metais prasiautusi gripo pandemija nusinešė daugiau nei milijono žmonių gyvybes.

Trečioji choleros pandemija (1852–1860 m.)

Mirčių skaičius: 1 mln.

Priežastis: cholera

Cholera

Trečia, paprastai apibūdinama kaip pražūtingiausia iš septynių choleros pandemija datuojama XIX a. Ji truko nuo 1852 iki 1860 metų. Kaip ir pirma bei antra, trečia choleros pandemija prasidėjo Indijoje, Gango upės deltoje, ir vėliau išplito į kitus Azijos regionus, pasiekė Europą, Šiaurės Ameriką ir Afriką. Ji pareikalavo daugiau nei milijono žmonių gyvybių. Britų gydytojas Johnas Snow, darbavęsis skurdžiame Londono regione ir susidūręs su choleros atvejais galop nustatė, kad liga plinta per užterštą vandenį. Deja, tie patys metai, kai buvo paskelbtas jo atradimas (1854-ieji), įėjo į istoriją kaip sunkiausių pandemijos padarinių laikas. Didžiojoje Britanijoje per tą laikotarpį nuo choleros mirė 23 tūkst. žmonių.

Juodoji mirtis (1346–1353 m.)

Mirčių skaičius: 75–200 mln.

Priežastis: buboninis maras

Juodoji mirtis XIV a. Europoje

Nuo 1346 iki 1353 metų Europos, Afrikos ir Azijos kontingentą alino maras. Mirusių pandemijos laikotarpiu galėjo būti nuo 75 iki 200 mln. Maro židiniu įprastai laikoma Azija. Į kitus žemynus liga veikiausiai pateko per žiurkių kailyje gyvenusias blusas, o žiurkių neretai knibždėdavo pirklių laivuose. Minėtina, kad uostai tais laikais turėjo reikšmingų miestų statusą, tačiau juose buvo puikiausios sąlygos žiurkėms ir jų kailį okupavusioms blusoms tarpti. Šitaip klastinga bakterija ir išplito, nusiaubdama net tris žemynus.

Justiniano maras (541–542 m.)

Mirčių skaičius: 25 mln.

Priežastis: buboninis maras

Manoma, kad nuo šio maro galėjo mirti net pusė Europos populiacijos. Justiniano maras – tai buboninio maro protrūkis, apėmęs Bizantijos imperiją ir uostamiesčius prie Viduržemio jūros. Per metus trukusią pandemiją mirė 25 mln. žmonių. Šis atvejis paprastai laikomas pirmuoju istorijoje užfiksuotu buboninio maro protrūkiu. Siaučiant Justiniano marui mirė net ketvirtadalis rytiniuose Viduržemio jūros regionuose gyvenančių piliečių. Ypač skausmingą smūgį patyrė Konstantinopolis: per maro siautėjimo apogėjų per dieną šiame mieste mirdavo po 5 tūkst. žmonių, ir kai ligos grėsmė dingo, teko konstatuoti, kad nuo maro mirė 40 proc. miesto populiacijos.

Antonino pandemija (165 m.)

Mirčių skaičius: 5 mln.

Priežastis: nežinoma

Ši pandemija kartais vadinama imperatoriaus Antonino, o kartais – gydytojo Galeno vardu. Ji prasiautė Mažojoje Azijoje, Egipte, Graikijoje ir Italijoje. Manoma, kad liga, nuo kurios protrūkio mirė masė žmonių, galėjo būti raupai arba tymai. Vis dėlto tikslaus atsakymo į šį klausimą istorikai nepateikia. Žinoma tik tiek, kad tą paslaptingą ligą į Romą atnešė iš Mesopotamijos grįžtantys kariai, ir tai įvyko maždaug 165 metais. Patys to nežinodami kariai paskleidė užkratą, nuo kurio mirė daugiau nei 5 mln. žmonių. Išties nesunku įsivaizduoti, kokį nuostolį dėl to patyrė romėnų kariuomenė.