Specialusis „Foreign Policy“ korespondentas Kinijoje pasakoja apie tai, kaip šalyje įsivyravo izoliacija ir ką daryti, jei karantino įkarštyje prireikia išeiti.

Jei viskas vyktų filme, visame mieste būtų pilna garsiakalbių, trimituojančių kažką panašaus į tai: „Rajono komisaro įsakymu visiems gyventojams nurodoma likti namuose“. Tačiau realybėje Kinijoje naujosios taisyklės atkeliavo savotišku gandų pavidalu: moteris, kurią pavadinsiu tiesiog ponia W ir kurios šeimoje neseniai lankiausi, gavo daugiabutį, kuriame gyvena, prižiūrinčios kompanijos trumpąją žinutę. Paprastai su šiomis kompanijomis tenka bendrauti, kai reikia spręsti vandentiekio ar sugedusio lifto problemas. Įsivaizduokite, kad jūsų būstą prižiūrinti bendrovė paskelbia karo padėtį.

Tiesa, galiausiai atsirado ir garsiakalbių, bet apie tai papasakosiu vėliau.

Miestą karantinas užplūdo dviem bangomis. Pirmoji truko nuo sausio 25-osios iki vasario 3-osios. Tuo metu gyvenimas apsunko, bet situacija buvo palyginti normali. Tačiau nuo vasario 5-osios prasidėjo tikroji izoliacija – žmonės buvo įkalinti namuose.

Tačiau kas iš tiesų laikė juos namuose ir kodėl? Man niekaip nepavyko to išsiaiškinti. Niekada taip ir nesužinojau, kokios tiksliai buvo taisyklės. Tačiau galiu papasakoti, ką mačiau pats, taip pat šiek tiek pasidalinti tuo, ką girdėjau iš savo draugų.

Pirmoji banga

Per Kinų Naujuosius metus lankiausi pas draugus apie pusę milijono gyventojų turinčiame mieste Džedziango provincijoje. Tada, sausio 25-ąją, valstybinė žiniasklaida pirmą kartą pranešė apie protrūkio mastą.

Sužinoję, kad protrūkis vertinamas kaip ekstremali situacija, pajutome palengvėjimą. Jau kurį laiką buvo akivaizdu, kad centrinėje Hubėjaus provincijoje esančiame Uhane vyksta labai rimti dalykai, o Kinų Naujieji metai paskleis bėdą po visą likusią Kiniją. Valstybinė žiniasklaida ignoravo problemą ir tokiu būdu paskatino žmones neatsisakyti švenčių planų bei leido infekcijai plisti.

Aš planavau savaitės pabaigoje grįžti į savo namus Pekine, tačiau baiminausi traukinyje pasigauti infekciją, tad nutariau pasilikti ilgiau.

Valdžia ėmėsi veiksmų. Visuomenės sveikatos institucijų žinutės ragino gyventojus imtis įprastinių apsaugos priemonių: kiek tik įmanoma likti namuose, vengti masinio susibūrimo vietų, nešioti kaukes ir plauti rankas. Mes išeidavome į lauką pasimankštinti ir apsilankydavome daržovių turguose. Iš esmės gyventojai nurodymus vykdė klusniai: antrą ar trečią dieną beveik visi mūsų matyti žmonės nešiojo kaukes ir vienas nuo kito laikėsi didesniu atstumu.

Tą pačią dieną visoje Kinijoje, o ypač – netoli epicentro esančiose Henano ir Džedziango provincijose, kaimeliai ėmėsi staigių veiksmų siekdami sulaikyti žmones nuo tradicinių Naujųjų metų veiklų, įskaitant artimųjų lankymą. Jie buvo griežti ir įsakmūs: man teko matyti raudonų plakatų ir žinučių internete su tokiais užrašais: „Valgyti drauge – tai vaikytis mirtį. Lankyti artimuosius – vadinasi, jiems pakenkti“.

Sausio 30 dieną mes nutarėme pasivažinėti automobiliu ir pamatėme pirmuosius patikros punktus. Šalies keliuose taip pat išvydome raudonas iškabas su žinutėmis, panašiomis į tas, kurios sklido internete. Mažesni patikros punktai pasirodydavo kiekviename kaime, gyvenvietėje ar akligatvyje. Paprastai tai būdavo prie sulankstomo stalo stovintys du žmonės geltonomis liemenėmis, dažniausiai jaunesni vyriškiai, bet pasitaikydavo ir vyresnių.

Didžiosiose sankryžose ir greitkelių sankirtose kirtome didesnius patikros punktus, kuriuose budėjo keturi ar penki žmonės, vilkintys policininkų uniformas ar baltus chalatus. Mums buvo leista pravažiuoti ir pasivaikštinėti po didesnį miestą, turintį istorinį centrą, taip pat galėjome pravažiuoti greitkeliu – abu kartus buvome praleisti po to, kai mums pamatavo temperatūrą. Tačiau į dar vieną miestelį mūsų neįleido – patikros posto sargybinis, panašu, pagalvojo, kad esame idiotai, nes išsirengėme į smagų pasivažinėjimą.

Jautėmės pakankamai užtikrintai, galbūt todėl, kad mūsų tai išties nepalietė. Kitos vietos, ypač miesteliai ir kaimeliai, panašu, panikavo, užsidarė nuo pašalinių. Draugai siųsdavo į kaimus vedančius kelius kasančių buldozerių nuotraukas. Internete pasklido keletas vaizdo įrašų, kuriuose buvo užfiksuota, kaip prie įvažiavimų į kaimus stovi ietis iškėlę vyrai, tarytum pasirengę sugauti vilkolakį.

Daugelyje vietovių, kaip buvo pranešama, pradėta ieškoti iš karantino pabėgusių ir besislapstančių žmonių. Socialiniuose tinkluose ėmė plisti tokio pobūdžio žinutės: „Tie, kurie lankėsi Hubėjaus provincijoje ir apie tai nepranešė, yra vidaus priešai“.

Buvo aišku, kad tokio dalyko kaip nacionalinis planas visai šaliai nėra – tik tūkstančiai vietos pareigūnų, verslų ir miestelių vadovų, vienas per kitą mėginančių sureaguoti.

Reagavimo tempą nustatė ne virusas – jei taip būtų nutikę, Uhane būtų buvęs paskelbtas karantinas dar iki tol, kol milijonai žmonių išvyko iš savo namų švęsti Kinų Naujųjų metų – o Pekino žinutės. Šalies prezidentui Xi Jinpingui paraginus elgtis „drąsiai“, o tuomet po kelių dienų perspėjus, kad tie, kurie nepademonstruos drąsos, bus nubausti, ir galiausiai paskelbus „žmonių karą su koronavirusu“, vietos valdžios pareigūnai nuo neveiklumo perėjo prie agresyvių visuomenės sveikatos pranešimų ir didžiosios Kinijos dalies uždarymo.

Kaip Kinijoje dažnai nutinka, mums nebuvo pasakyta, kokios tiksliai taisyklės taikomos. Regėjome užblokuotus kelius, girdėjome gandus apie uždarytus žmones ar vietas, į kurias žmonės neleidžiami, tačiau mums beliko spėlioti, ką leidžiama ir ką draudžiama daryti.

Kol kas vis dar galėjome vaikštinėti palei upę. Pastebėjome, kad gėlių parduotuvės uždarytos, tačiau laidotuvių reikmenys buvo palikti šalia parduotuvių, o žmonės už juos galėjo palikti pinigų savo nuožiūra. Kitos šeimos buvo akivaizdžiai atsargesnės: vieną saulėtą popietę, besėdėdami mūsų 16 aukšto balkone, išgirdome, kaip orą perskrodžia berniuko balsas. Jis tiesiog kaukė ir vis kartojo: „Man reikia eiti į lauką ir žaisti! Man reikia eiti į lauką ir žaisti! Man reikia eiti į lauką ir žaisti! Man reikia eiti į lauką ir žaisti!”.

Antroji banga

Maždaug vasario 3 dieną valdžia nurodė visiems miesto gyventojams nebeiti į lauką. Internetiniame pranešime miesto vadovybė prašė žmonių likti namuose ir patarė, kad geriausias variantas būtų kas antrą dieną iš namų ne daugiau nei dviem valandoms išleisti tik po vieną asmenį. Pranešimas baigėsi tokiais žodžiais: „Pasilikimas namuose yra jūsų indėlis į partijos ir šalies gerovę“. Tačiau žinutėje nebuvo nurodyta, kad šios priemonės yra privalomos, tad mūsų vakariniai pasivaikščiojimai paupiu neatrodė labai rizikingas dalykas, ypač turint omenyje, kad visoje zonoje aplink miestą buvo nustatyti tik keturi koronaviruso atvejai. Mes ir toliau vaikštinėjome, ir niekas nieko dėl to nesakė.

Tačiau ėmėme pastebėti apie aplinkinius daugiabučių blokus kylančias paslaptingas barikadas. Pro mūsų 16 aukšto langą atrodė, kad jomis siekiama užkirsti ne žmonių, bet automobilių judėjimą. Ėmėme svarstyti, kas bus toliau.

Tą pačią dieną mano draugas iš mažo Hubėjaus provincijos miesto Šijano, kuriame jau buvo taikomas griežtas karantinas, pranešė, kad valdžia paragino žmones nebeiti į lauką. Per vietos visuomenės informavimo sistemas sklido tokia žinutė: „Jei turite bent ryžio grūdą, galite išvengti minios. Jei turite bent vieną svogūno laišką, jums nereikia eiti pirkti daržovių“.

Vasario 5-ąją situacija ir vėl pasikeitė. Mes jau rengėmės išeiti pasivaikščioti, kai ponia W pasakė, kad tą daryti neleidžiama. Ji mums parodė „WeChat“ žinutę nuo būsto priežiūros kompanijos, kurioje buvo aiškinama, jog dabar pasilikti namuose tapo privaloma, be to, įvedama nauja leidimų sistema.

Buvome šokiruoti: tiesiog negalėjome patikėti, kad būsto priežiūros kompanija gali priversti mus neišeiti iš namų. Pirmasis mus pagavęs impulsas buvo nusileisti laiptais ir pasižiūrėti, ar kažkas sukliudys mums išeiti. Tačiau ponia W buvo griežtai nusiteikusi prieš bet kokius bandymus ir perspėjo, kad išnaudosime visus savo leidimus išeiti ir pakliūsime į bėdą. Galiausiai prie lifto taip ir nepriartėjome. Kiek vėliau išgirdome silpną policijos automobilio garsą, iš kurio sklido besikartojantis pranešimas – ta pati vasario 3 dieną valdžios paskelbta žinutė.

Jokių oficialių raštiškų patvirtinimų nebuvo. Miesto valdžios puslapyje buvo giriamasi apie tai, kad smarkiai stengiamasi įgyvendinti Xi Jinpingo raginimą apriboti žmonių judėjimą ir dar kartą buvo prašoma mūsų pasilikti namuose. Per prie automobilių pritvirtintus garsiakalbius ėmė sklisti žinios apie bausmes už „taisyklių laužymą“, tačiau niekas, išskyrus būsto priežiūros kompaniją, mums nekalbėjo apie kokias nors taisykles.

Galiausiai visai ne Xi Jinpingas, ne miesto valdžia, ne koronavirusas ir netgi ne būsto priežiūros kompanija tą vasario 5-ąją neišleido mūsų iš namų – tai buvo ponia W. Sistemoje pasklidusi baimė galų gale virto jos baime įsivelti į bėdas su vietos valdžia, tad ponia W užtikrino, kad jos vaikai ir aš darysime tai, kas nurodyta.
Sėdėjimas namuose

Ar iš tiesų buvo taikoma leidimų išeiti sistema?

Tris dienas mes sėdėjome prie svetainės lango ir mėginome suvokti, kas dedasi aplinkui. Pradėjome pro langą stebėti pėsčiuosius. Savotišku stebėjimo tašku mums tapo vidutinio amžiaus moteris, klajojusi palei upę. Kitu tašku tapo policininkas, išdavinėjantis leidimus. Kai liovėmės stebėti žmones, ėmėme skaičiuoti automobilius. Ponia W sykį išėjo pirkti daržovių ir papasakojo mums, kad situacija labai griežtai kontroliuojama.

Miestui nurimus, gamta ėmė atsigauti. Trečiąją dieną butas buvo pilnas paukštelių čiulbesio – jis girdėjosi netgi 16-ajame aukšte. Vieną dieną pro šalį praskrido erelis.

Galiausiai vasario 8-ąją mes nusprendėme pasinaudoti leidimu išeiti. Buvo paskutinioji Kinų Naujųjų metų diena, vyko tradicinis žibintų festivalis. Pradėjus temti, pasiėmėme naują leidimą ir šiek tiek šiukšlių pasiteisinimui. Du iš mūsų nusileidome žemyn – ir išėjome! Nors buvo šventė, prie įėjimo į mūsų pastatą sutikome vienišą sargybinį, kuris beveik nepažvelgė į praeinančius mus.

Pamatėme, kad miestas tuščias ir pilnas barikadų. Kontrolės punktuose sudedamus stalus, kuriuos regėjome anksčiau, pakeitė didesni stalai ir palapinės, daugumoje jų budėjo po mažiausiai tris juodai apsirengusius vyriškius. Prie mūsų pastato stovėjusi palapinė puikavosi vietinio alaus reklama.

Mums pavyko pasivaikščioti palei upę, bet jutome įtampą, stengėmės pradingti tarp medžių ir likti nepastebėti. Tačiau vieninteliai žmonės, su kuriais prasilenkėme, buvo kelios bevaikštinėjančios poros ir sportuojantis vidutinio amžiaus vyriškis. Panašu, kad viršuje ant uolų stovintys sargybiniai civiliais drabužiais mus pastebėjo, bet nekreipė dėmesio.

Tačiau kitą dieną sistemos ribojimai sugrįžo visu pajėgumu. Naktį sugedo šaldytuvas, tad nutarėme dalį maisto nuvežti į ponios W darbą ir išsiruošėme eiti prie jos automobilio. Prie įėjimo sutikome tris sargybinius, kurie poniai W pasakė, kad ji išeina per dažnai, o trys žmonės yra per daug. „Jeigu ten, viršuje, sužinos, apkaltins mus“, – sakė sargybiniai. Ponia W išėjo, o mes grįžome atgal į vidų.

Kelionė į Šanchajų

Vasario 10 dieną man galiausiai teko išvykti į Šanchajų, kitaip mano viza būtų liovusi galioti. Nebuvau visiškai tikras, kad mane įleis į Šanchajų, taip pat ar galėsiu pakliūti į butą, kuriame buvau numatęs apsistoti. Bet kito pasirinkimo neturėjau.

Reikėjo, kad ponia W mane pavėžėtų į už miesto esančią traukinių stotį. Policijoje dirbantis draugas jai pasakė, kad gali važiuoti, bet grįžtant gali būti problemų. Jis pasiūlė poniai W vežtis buto dokumentus, kad ši turėtų įrodymą dėl savo gyvenamosios vietos. Galiausiai poniai W pavyko gauti vietos komunistų partijos skyriaus leidimą važiuoti. Kelionė niekuo ypatingu nepasižymėjo. Pagrindinėje miesto gatvėje netgi matėme pėsčiųjų, pakeliui į stotį kirtome tik vieną patikros punktą, matėme, kad eilėje išsirikiavę sunkvežimiai laukia, kol galės patekti į miestą.

Stotyje mane pasitiko apsauginius kostiumus vilkintys darbuotojai ir ženklai, įspėjantys, kad visų, paliekančių miestą, sugrįžus namo lauks 14 dienų trukmės karantinas. Traukinys buvo tuščias. Programėlė, kurioje turėjau pasižymėti, kad galėčiau patekti į Šanchajų, mano riziką įvertino B klase – tai buvo palankus sprendimas. Atvykusio manęs laukė improvizuotas praėjimas ir pranešimai: B klasės keleiviai – į dešinę. Kaip ir dauguma keleivių, nuėjau į dešinę. Mačiau tik vieną iš mūsų eilės patrauktą žmogų – vyresnio amžiaus moterį, tempiančią sunkius krepšius. Pažiūrėjus į ją, atrodė, kad ji ilgą laiką gabeno sunkius daiktus. Kaip supratau, ji buvo priskirta A klasei – didelės rizikos keleiviams.

Šanchajuje yra beveik taip pat tylu kaip ir buvo Džedziange, tačiau čia galima vaikštinėti. Mačiau, kad dirba keletas kavinių ir restoranų. Jei noriu patekti į kokį nors pastatą, reiškia, kad teks susidurti su sargybiniais, temperatūros patikrinimu ir pildyti registracijos formas. Išeinat iš daugiabučių komplekso sargybiniai duoda man popierinį leidimą, kad galėčiau vėl įeiti.

Visgi palyginti su tuo, kokias naujienas teko girdėti iš mažesnių miestų, miestelių ir kaimų, miestas yra pakankamai atviras. Man vis dar reikia sugrįžti į Pekiną, tačiau perskaičiau, kad kelionė ten man reikštų dar 14 dienų karantino.

Stebėjimas mus išlaisvina

Mano draugai iš Džedziango pasakojo, kad visiška izoliacija pasibaigė po devynių dienų – vasario 14-ąją. Karantiną pakeitė stebėjimas ir ribota izoliacija.

Miesto vadovybė gyventojams nurodė užsiregistruoti internetinėje sistemoje, sukurtoje Džedziango technologijų gigantės „Alibaba“, kurioje infekcijos rizika vertinama raudona, geltona ar žalia spalva remiantis trumpa apklausa apie neseniai vykusias keliones, simptomus ir kontaktus su užsikrėtusiais žmonėmis iš Hubėjaus provincijos. Mano draugai buvo įvertinti žalia spalva – jiems izoliacijos laikotarpis baigėsi. Pasak naujienų, geltona reiškia septynių dienų, o raudona – dviejų savaičių izoliaciją.

Miestas vis dar stebimas, naujoji sistema stebi, kur eini: jei nori patekti į daugiabučių kompleksą ar prekybvietę, reikia nuskenuoti QR kodą, kurį sugeneruoja programėlė – „raudonieji“ ir „geltonieji“ neišleidžiami, sugeneruojami duomenys apie tai, kur eina „žalieji“. Tačiau jau atsidarė kai kurios turistų traukos vietos, po truputį atsidaro parduotuvės.

Sistema turi būti taikoma nacionaliniu mastu – negaliu sulaukti, kol mane pradės stebėti. Jau ilgą laiką bijau keliauti – baiminuosi, kad bet kuriame naujame mieste galiu tapti įtartinu pašaliečiu ir būti neįsileistas arba izoliuotas. Tačiau „Alibaba“ programėlė mane jau įvertino žalia spalva – galbūt tai padės man sugrįžti į Pekiną ir pagaliau atsidurti savo namuose.