Migrantų organizacijos suskato kritikuoti „stigmatizuojančią“ integracijos politiką ir reikalavo, kad daugiau migrantų kilmės žmonių užimtų atsakingus postus politikoje bei valstybinėse tarnybose. Ar tai išties yra tinkamas vaistas nuo dešiniojo radikalizmo? Ar su migracija susijusių problemų užglaistymas suvienys skylančią visuomenę? Autoritetingas migracijos tyrinėtojas Paulas Collieras dar 2015 metų rudenį perspėjo Vokietiją dėl šalyje kilsiančių problemų.
Politikai, po islamistinių teroro aktų paprastai raginę išpuolių neinstrumentalizuoti, šįkart patys pasidavė instrumentalizacijos pagundai. Ir nors šaulys, kaip rodo jo vaizdo bei rašytiniai manifestai ir kaip netrukus konstatavo kriminalinės tarnybos prezidentas Holgeris Münchas, buvo sunkus psichinis ligonis, vis viena politiniuose pareiškimuose tai liko apeita: kalbėta tik apie „rasistinį dešiniojo radikalo išpuolį“.
Medijos, turėjusios galimybę susipažinti su Tobiaso R. manifestais, netrukus pateikė nemaža informacijos šaulio psichogramai, o prityrę psichiatrai, remdamiesi paranojiškais jo išvedžiojimais, diagnozavo ir galimą ligą.
Tarp persekiojimo ir didybės manijos
Hanau žudikas jautėsi esąs sekamas paslaptingos, visame pasaulyje veikiančios organizacijos. Drauge jis įsivaizdavo esąs genijus, nepaprasta mentaline galia įstengiantis paveikti pasaulio įvykius.
Slaptosios tarnybos prie jo smegenų „prisijungusios“ dar jam esant kūdikiui. Ši svetima galia, Tobiaso R. įsitikinimu, bendravo su juo (haliucinaciniais) balsais, tarsi kokia „šešėlinė vyriausybė“ veikė jį bei jo aplinką telepatijos ir minčių kontrolės būdu. Tai – tipiškas persekiojimo manijos požymis, – aiškina psichologijos profesorius Wolfgangas Meinsas.
O vyriškio įsivaizdavimas, esą, ta slapta organizacija vogė jo idėjas, pasak austrų psichiatro Reinhardo Hallerio, yra klasikinis šizofrenijos simptomas. Tobias R. buvo įsitikinęs, kad tokiu būdu jis lėmė karo Afganistane ir Irake eigą, jo valia įvyko 2001 m. rugsėjo 11 d. teroro aktas Niujorke, jo dėka Donaldas Trumpas tapo prezidentu, pasivogęs iš jo šūkį „America first“. Be to, jo vaizduotės galia Holivudas sukūręs ne vieną populiarų filmą, o Vokietijos futbolo komanda, pasinaudojusi slaptųjų tarnybų iš jo pavogta strategija, 2006 m. tapo pasaulio čempione.
Šie prieštaringi kliedesiai, kai žmogus vienu kartu jaučiasi ir slaptųjų tarnybų manipuliuojamas, ir pats teikiantis idėjas dideliems projektams, yra tipiški beprotybės konstruktai, pokalbyje su žurnalu „Focus“ aiškino socialpsichologas Rolfas Pohlas.
Aplinka ir kiti žmonės jiems atrodo kaip grėsmė
Kokia liguista buvo Tobiaso R. vaizduotė, rodo paskutinis jo vaizdo įrašas, kuriame jis sklandžia anglų kalba kreipiasi į amerikiečius ir perspėja juos, esą, JAV karinės institucijos Amerikos požemiuose įvedusios vergovę, ten kankinami, žudomi vaikai ir garbinamas velnias. O ir savo paties kūne jis pastebėjęs „šėtoniškos kilmės“ sužalojimų.
„Beprotiški įsivaizdavimai jo rašiniuose priskirtini paranoidinei šizofrenijai – sunkiam psichiniam susirgimui, dėl kurio prarandamas ryšys su tikrove, – savaitraščiui „Die Zeit“ sakė kriminologijos profesorė Britta Bennenberg. – Ligoniai haliucinuoja, girdi balsus, jaučia grėsmę, jų aplinka ir kiti žmonės neretai atrodo jiems pavojingi. Dažnas jų ima jausti priešiškumą ir neapykantą aplinkai ir daliai visuomenės ar netgi ima įsivaizduoti perpratęs pasaulinį suokalbį, su kuriuo reikia kovoti.“
Šitaip savo beprotybėje matydamas pasaulį, jis, ko gero, „įsivaizdavo esąs Vokietijos gelbėtojas“, – aiškina B. Bennenberg. Tačiau sunkūs psichiniai ligoniai gali jausti neapykantą ir realiems žmonėms, būti rasistai, – pastebi ji. „Kaip tik ši negatyvi beprotybės sistema drauge su realiu agresyvumu bei priešiškumu ir nulėmė išskirtinį šių raštų autoriaus pavojingumą, galiausiai pasireiškusį Hanau žmogžudystėmis“, – aiškina B. Bennenberg.
Ir nors šių veiksmų priežastis buvo paranoidinė šizofrenija, tačiau kriminologijos profesorė pripažįsta, kad nusikaltėlio sąmonę persmelkusias dešiniojo ekstremizmo bei rasizmo nuostatas maitino migrantams priešiški pasisakymai medijose bei socialiniuose tinkluose, žinoma, ir neigiamas kitų panašių nusikaltimų pavyzdys.
Rasistiniai pasaulio gelbėjimo kliedesiai pamišėlio manifeste
Su bepročio fanatizmu Tobias R. kalba apie būtinybę sunaikinti nemažą dalį šalių su jų gyventojais (išvardina Šiaurės Afrikos, Saudo Arabijos pusiasalio šalis, Izraelį, Turkiją, Iraką, Iraną, Afganistaną, Bangladešą, Indiją, Vietnamą – iki pat Filipinų). Po to, pasak jo reikia „apvalyti“ likusias Afrikos šalis, Pietų ir Vidurio Ameriką, Karibiką „ir, žinoma, pusę savo tautos“. Nes „ne kiekvienas, šianien turintis vokiečio pasą, yra grynos rasės ir vertingas“. Jis prisipažįsta nemėgstantis tautinių grupių, kurios istoriškai pasirodė esančios „ne tokios pajėgios“. „Tuos žmones aš visiškai eliminuočiau, net jei čia reikėtų kalbėti apie kelis milijardus“, – kalbėjo jis.
Kaip tik šios ir panašios eilutės jo manifeste atskleidžia iš pagrindų rasistinę autoriaus nuostatą.
Jis pats jautėsi atsidūręs pasauliui iškilusios grėsmės centre ir manėsi esąs pašauktas išgelbėti pasaulį „gigantišku išlaisvinančiu veiksmu,“ – žurnalui „Focus“ aiškino socialpsichologas R. Pohlas.
Jei būtų toks mygtukas, kurį paspaudus tie žmonės akimirksniu išnyktų, jis tą mygtuką tuoj pat paspaustų, – kad tiems žmonėms netektų kentėti, nes, „ką gali žinoti, gal šiame universume esama amžinos gyvybės apytakos, ir aš kitame gyvenime būsiu kaip tik tas žmogus, kurį dabar noriu sunaikinti“, – dėsto Tobias R., įsitikinęs, jog žemę galima išgelbėti, tik sunaikinus dalį žmonijos.
Kreipėsi į tarnybas prieš keliolika metų
Kaip dabar paaiškėjo, šios beprotiškos idėjos, ypač persekiojimo paranoja, jį kankino jau seniai. Verslo valdymo studijas 2000 m. baigęs vyriškis savo manifestuose teigia jau ne kartą (2002, 2004 ir 2009 m.) kreipęsis į įvairias policijos nuovadas dėl nelegalaus jo sekimo, tačiau jokio atsako nesulaukęs (tą faktą patvirtino ir buvęs Tobiaso R. pažįstamas).
Vėliau jis kreipėsi į privačius detektyvus, į Hanau miesto ir į federalinę prokuratūrą, galiausiai į parapsichologą. Tačiau pagalbos iš niekur nesulaukė. Federalinis generalinis prokuroras Peteris Frankas patvirtino, kad jo tarnyba praėjusių metų lapkritį gavo Tobiaso R. skundą dėl jį persekiojančios, prie jo smegenų prisijungusios nežinomos slaptųjų tarnybų organizacijos, tačiau rasistinių ar dešiniojo ekstremizmo pasažų tame skunde nebuvo. Todėl byla ir nebuvo užvesta.
Vis dėlto dabar pagrįstai kyla klausimas, kaip galėjo nutikti, kad tokius kliedesius rašantis žmogus buvo sportinio šaudymo draugijos narys ir turėjo ginklą. Ir kodėl sūnaus psichinių problemų nepastebėjo jo tėvas, – kaip spaudoje rašyta, buvęs vietos žaliųjų partijos narys. Pastaraisiais metais Tobias R. nebedirbo, gyveno socialinėje izoliacijoje. Ankstesniems bendradarbiams jis užkliuvęs dėl savo keistumo, dėl neįprasto darbo įniršio: dirbdavęs po 12 val., į atostogas jį reikėdavę varu varyti.
Dirvą kruvinam išpuoliui rengė AfD?
Politikų ir medijų reakcija į šiurpų išpuolį buvo žaibiška: žudikas „dešiniojo radikalizmo ir rasistiniais motyvais nušovė devynis migrantų kilmės žmones“, o dirvą kruvinam išpuoliui rengė kraštutinės dešinės partija „AfD“. Tai ji davė „licenziją išpuoliui“.
„Šaudė jis, tačiau netrūko tokių, kurie teikė jam amuniciją, ir AfD tikrai yra viena iš jų“, – įvertino socialdemokratų generalinis sekretorius Larsas Klingbeilas. Ši partija, pasak jo, pastaraisiais mėnesiais ir metais nuodijo klimatą šalyje, todėl būtina, kad vidaus žvalgyba imtų stebėti AfD. Buvęs žaliųjų partijos lyderis Cemas Özdemiras vadino AfD „politine neapykantos ranka“. „Alternatyvos Vokietijai“ atsakomybę įvardino ir šalies vidaus reikalų ministras Horstas Seehoferis. Ir tai – tik keletas pavyzdžių iš AfD pusėn pasipylusių kaltinimų.
AfD atstovai kaltinimus atrėminėjo argumentu, esą, nusikaltėlis buvęs „pakrikusios psichikos žmogus“. Tiesa, po keletos dienų partijos lyderiai Jörgas Meuthenas ir Tino Chrupalla viešai pripažino, kad žudynės – „rasistinis nusikaltimas“, o „jo motyvas buvo neapykanta svetimtaučiams“. Nuskambėjo ir savikritiška gaidelė: „Vis dėlto turėtume savęs paklausti, kodėl mūsų politiniams priešininkams išvis pavyksta mus susieti su tokiais nusikaltimais.“ O Alexanderis Gaulandas netgi ragino partiečius drausminti savo retoriką.
Nes labai įmanoma, kad dešiniojo ekstremizmo nusikaltėliai jaučiasi padrąsinti AfD idėjų, pozicijų bei retorikos. Naujausia „Bild am Sonntag“ apklausa atskleidė, kad net 60 proc. respondentų pripažįsta AfD atsakomybę dėl dešiniojo radikalizmo nusikaltimų šalyje.
Būtina „radikaliai denacifikuoti visuomenę“
Tačiau Hanau išpuolis, kaip matyti, davė progą „sudrausminti“ visiems, drįsusiems atvirai kalbėti apie labai realias migracijos problemas šalyje, tarkime, apie didelį migrantų nusikalstamumą. Dėl to dešiniojo ekstremizmo tyrinėtojas Oliveris Deckeris suskubo dalį žudynių kaltės užkrauti ir medijoms: esą, prie tokios dienos vedė ir laikraštis „Bild“ bei dienraštis „Die Welt“.
Pastaraisiais metais spaudoje dažnai rašyta apie kaljano barus bei jų ryšius su nusikalstamu pasauliu, policija pakartotinai rengė į juos reidus. Dabar, kai Hanau užpuolikas kaljano bare šaudė žmones, migrantų susivienijimo „Naujosios vokiečių organizacijos“ (NdO) prezidiumo narys Karimas El-Helaifi kritikavo policijos elgesį, teigdamas, kad tai stigmatizavo kaljano barus.
Šios organizacijos atstovai po rasistinių Hanau žudynių reikalavo keisti Vokietijos politikos perspektyvą. Užuot kalbėjus apie imigrantų integraciją, būtina „radikaliai denacifikuoti visuomenę“, – dienraščiui „Tagesspiegel“ sakė NdO atstovė spaudai Ferda Ataman.
Kalbos apie migrantų integraciją „tiesiog nervina“, o integracijos kursai „svetimais paverčia“ žmones, reprezentuojančius XXI amžiaus Vokietiją, – juk vidutiniškai 40 proc. kasmet mokyklą pradedančių lankyti vaikų yra migrantų kilmės, – pabrėžė NdO atstovai. Rasizmo apraiškų jie įžvelgė netgi sąlygose Vokietijos piliečio pasui gauti.
Migracijos tyrinėtojo išvados nenuteikia optimistiškai
Stebint šalyje tolydžio didėjančią įtampą, visuomenės susipriešinimą, prie kurio neišvengiamai prisidės ir ši politinė išpuolio aukų instrumentalizacija, norom nenorom prisimena autoritetingo migracijos tyrinėtojo, anglų sociologo Paulo Colliero tyrimų išvados.
Savo studijoje „Exodus“, paremtoje pasaulinio masto tyrimais, P. Collieras, kalbėdamas apie migrantus priimančią visuomenę, rašo: „Mano vertinimu, migracijos pasekmes galima pavaizduoti apverstos U kreivės pavidalu, kai laimima, esant vidutinio masto migracijai, ir pralaimima, esant masyviai migracijai.“ Tarp masyvios migracijos nuostolių mokslininkas pamini ir mažėjantį tarpusavio atsižvelgimą bei pasitikėjimą, silpstančią kooperaciją tarp vietinių ir imigrantų.
Todėl dabar visiems, dejuojantiems dėl šalyje „užnuodytos atmosferos“ ir piktai pirštu rodantiems į „nuodytoją“ „Alternatyvą Vokietijai“, vertėtų prisiminti: AfD iš esmės yra tik simptomas. Ištakų reikėtų ieškoti Vokietijos migracijos politikoje.