Tam, kad ši zona taptų negyvenama, režimas be atrankos bombarduoja civilius gyventojus, tokiu būdu sukeldamas didelio masto migrantų bangą šalies viduje – bijodami dėl savo gyvybės, gyventojai bėga Turkijos sienos link. Jungtinių Tautų Organizacijos vertinimu, pabėgėlių skaičius yra beveik 700 tūkstančių, daugiau nei pusė iš jų – vaikai.
Turkijoje šiuo metu jau gyvena apie 3,6 mln. pabėgėlių iš Sirijos – tai, teigiama, jau yra jos gebėjimo priimti pabėgėlius riba.
Valdančioji AK partija mano, kad būtent gyventojų nusistatymas prieš pabėgėlius buvo pagrindinė priežastis, kodėl ji pernai pralaimėjo rinkimus keliose didžiųjų mietų rinkiminėse apygardose. Ankara nori užkirsti kelią dar vienai humanitarinei katastrofai, kuri gali sukelti naują pabėgėlių antplūdį.
Prezidento Recepo Tayyipo Erdogano vyriausybė sutelkė kariuomenę pasienyje su Sirija ir padidino paramą įgaliotosioms šalims Idlibe, mėgindama pasipriešinti režimo pažangai.
R. T. Erdoganas pateikė B. Assadui ultimatumą, reikalaudamas, kad režimo pajėgos atsisakytų pastarojo meto teritorinių laimėjimų ir iki vasario pabaigos pasitrauktų į rytus nuo strategiškai svarbios M5 magistralės. Sirijos atsisakymas vykdyti šį reikalavimą gali sukelti tiesioginę Turkijos ir Sirijos karinę konfrontaciją, kurios padariniai gali būti pražūtingi regionui ir ne tik jam.
Kol kas Damaskas nepranešė apie ketinimą atsitraukti. Atvirkščiai, B. Assado režimas toliau žengia į priekį, skatinamas Rusijos karinės ir diplomatinės paramos. Rusijos oro pajėgos bombarduoja opozicijos užimtus taikinius, išvalydamos kelią režimo pajėgoms.
Į Turkijos skundus Rusija atsako, kad B. Assadas tiesiog reaguoja į Ankaros negebėjimą vykdyti 2018 m. Sočio susitarimo įsipareigojimų. Šio susitarimo pagrindu Turkija įsipareigojo demilitarizuoti kai kurias Idlibe veikiančias islamistines grupuotes ir pašalinti jas iš M5 magistralės apylinkių. Tačiau nuo to laiko šiose apylinkėse ėmė dar stipriau dominuoti su „Al Qaeda“ siejama džihadistų grupuotė „Hayat Tahrir al Sham“. Dabar, Maskvos teigimu, B. Assado režimas ėmėsi atsakomybės išvalyti Idlibą, pasitelkęs Irano remiamas šiitų pajėgas.
Tokio eskalavimo akivaizdoje R. T. Erdoganas, panašu, tikisi dviejų dalykų – visų pirma, kad jėgos demonstravimas, perkeliant Turkijos kariuomenės dalinius, išgąsdins B. Assadą, antra, kad Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas galiausiai nuspręs nerizikuoti gerėjančiais Rusijos santykiais su Turkija, besąlygiškai remdamas Sirijos pažangą Idlibe.
Ankaros ir Maskvos suartėjimas, kuris sustiprėjo po 2016 m. nepavykusio perversmo prieš R. T. Erdoganą, yra viena iš labiausiai stebinančių pastarųjų kelerių metų regionų dinamikos tendencijų.
Vakaruose netgi pasigirsta kalbų apie Turkijos strateginės krypties pokyčius ir persiorientavimą link Rusijos, tolstant nuo Šiaurės Atlanto Sutarties Organizacijos. Susirūpinimas didėja po kiekvieno širdingo Rusijos ir Turkijos lyderių susitikimo, o ypač jis sustiprėjo po to, kai Turkija iš Rusijos nusipirko S-400 priešraketinės gynybos sistemą, nepaisydama NATO partnerių perspėjimų.
Tačiau tikrosios Turkijos ir Rusijos interesų suartėjimo ribos galėjo būti peržengtos Idlibe.
Tiesioginis Turkijos ir Sirijos konfliktas gali padaryti ilgalaikę žalą sustiprėjusiai R. T. Erdogano ir V. Putino brolystei. Arba bent jau taip, atrodo, tikisi Turkijos prezidentas, sprendžiant iš jo karingos retorikos.
Šioje dramoje trūksta Turkijos partnerių iš NATO. Per valstybės sekretorių Mike‘ą Pompeo JAV išreiškė palaikymą Turkijai dėl pozicijos Idlibo atžvilgiu, tačiau tuo pat metu patarėjas nacionalinio saugumo klausimais Robertas O‘Brienas aiškiai parodė, kad jokiame galimame konflikte Amerikos kariuomenė nedalyvaus.
Europos Sąjunga pokalbyje apskritai nedalyvavo nepaisant to, kad išaugus skerdynių Idlibe skaičiui, į Europą, tikėtina, plūstels dar daugiau pabėgėlių. NATO požiūriu, Sirija nepakliūva į 5-ojo straipsnio, numatančio kolektyvinės gynybos įsipareigojimą, ribas.
Taigi daugeliu atžvilgiu Turkijai teks vienai ištverti humanitarinių ir karinių krizių padarinius šalia savo pietinės sienos.
Situacija paradoksali, turint omenyje, jog Turkija yra viena pagrindinių sąjungininkių, užtikrinančių Vakarų saugumą.
Tai taip pat yra kaina, kurią Turkija moka už nevaldomą pastarųjų kelerių metų diplomatiją, kurią Turkija vadina nepriklausoma užsienio politika.
