Kelias savaites rašiau Honkongo „Bloomberg News“ apie koronaviruso protrūkį – informavau skaitytojus apie sergančiųjų skaičių, keliavimo apribojimus ir pan.

Ši mano pačios kelionė į Pietų Korėją turėjo būti visiškai paprasta, be nuotykių: planavau aplankyti savo tėvus ir pasipildyti rankų dezinfekavimo ir kitų priemonių atsargas – Honkonge šiuo metu sunku jų rasti.

Toks buvo mano planas, kol jo nepakoregavo nuo galvos iki kojų apsauginių drabužių dengiama karantino pareigūnė, man į kaktą nukreipusi nuotolinį termometrą. Per kitas 24 valandas teko pamatyti, kiek pastangų dedama siekiant suvaldyti viruso protrūkį, ir savo kailiu patirti visas emocijas, kurias jaučia pažymėtieji potencialaus viruso nešiotojo stigma.

Su nerimu balse pareigūnė konstatavo mano temperatūrą: 37,5 laipsnio Celsijaus.

„Privalote sėstis čia ir po 10 min. vėl pasimatuoti temperatūrą, – pasakė ji. – Galbūt ji pakilusi, nes esate su paltu, tad nusirenkite.“


Antras bandymas. Rezultatas toks pat: 37,5 laipsnio Celsijaus. „Apgailestauju, bet jus turi apžiūrėti gydytojas“, – pasakė ji.

Lydima bendrakeleivių žvilgsnių, buvau palydėta į netoliese įrengtą laikiną gydytojo kabinetą. Staiga tapau potencialiai užsikrėtusia, keliančia grėsmę visuomenės sveikatai.

Į mus įsistebeilijo grupė turistų, ėjusių pro šalį, tačiau pamatę karantino ženklą, jie paspartino žingsnį.

Gydytojas paeiliui apžiūrėjo mane ir kelis kitus keleivius, ir pasakė, kad mums visiems teks eiti į netoliese esančią įstaigą ir palaukti tyrimų rezultatų.

Paskambinau mamai ir kiek įmanoma ramesniu balsu pasakiau: „Nenoriu, kad jaudintumeisi, bet šįvakar negalėsiu grįžti. Gydytojas pasakė, kad greičiausiai tai ne koronavirusas, bet jie privalo patikrinti.“

Pajutau, kad ji stengiasi išlaikyti savitvardą, tačiau abi supratome, jog taip bus geriau. Mano tėčiui vėžys, ir mažiausiai, ko jam dabar reikia – apsikrėsti virusu. Pažadėjau mamai, kad man viskas bus gerai, ir padėjau ragelį.

Tada ir susipažinau su Irma, kuri atvyko iš Honkongo į Seulą atostogų. Jos mama buvo kitoje kabineto pertvaros pusėje. Jos beveik nekalbėjo angliškai ar korėjietiškai, tad padėjau joms įtikinti vieną iš pareigūnų leisti Irmos mamai paimti dukros lagaminą. Galiausiai jis leido.

„Padariau gerą darbą, – pasakiau sau. – Galbūt mainais ir man nutiks kas nors gero.“

Laukėme keturias valandas, kol galiausiai greitosios pagalbos automobilis mus nuvežė į oro uosto teritorijoje įrengtą laikiną karantino įstaigą.

Džiaugiausi, kad šalia yra Irma. Visiškai jos nepažinojau, tačiau būdama su ja jaučiausi ne tokia vieniša.

Gydytojas palydėjo mus į palatas ir paaiškino, kas mūsų laukia ateinančias kelias valandas (temperatūros matavimas ir keli tyrimai).

Svarbiausia taisyklė: „Niekur neikite, kol nepasakysime, kad galite išeiti.“

„Lik sveika, Irma, – tariau aš. – Tikiuosi, mums ne virusas.“

Ji nusišypsojo, o aš pagalvojau – ar kada ją besutiksiu?

Po kokio pusvalandžio mums atnešė pietus plastikinėje talpoje. Maistas nustebino įvairove ir skonių gausa. Po kelių valandų atėjęs gydytojas pamatavo man temperatūrą, surinko kosulio skreplių mėginį ir nosies gleivių mėginį. Jo akys buvo malonios – tik jos ir tesimatė pro visą kūną dengiantį kostiumą.

Buvau pervargusi, tad užmigau. Sapnavau, kad matuojuosi temperatūrą – vis matuojuosi ir matuojuosi be galo.

Nubudau po kelių valandų, ir mėginau prasiblaškyti žiūrėdama telefone vaizdo įrašus su šuniukais (taip stengiausi numalšinti nerimą), rašiau, maudžiausi šalto vandens duše ir nuolat matavausi temperatūrą – ji nukrito iki normalios, tarp 36,6 ir 37,2 laipsnių Celsijaus. Karantine mane apsėdo dešimtainių manija.

Kai pagaliau sulaukiau tyrimų rezultatų, patvirtinančių kad nesergu koronavirusu, apėmė begalinis palengvėjimas, vos sulaikiau džiaugsmo ašaras.

Iš karantino įstaigos išėjau su keliais kitais likimo broliais ir seserimis, tarp jų buvo ir Irma. Mums visiems buvo įteikti Pietų Korėjos Sveikatos ir gerovės ministerijos sertifikatai, kuriuose buvo įrašyta, kad mūsų organizme viruso nėra.

Mes buvome tarp laimingųjų.

Protrūkio metu koronavirusu visame pasaulyje užsikrėtė daugiau nei 74 tūkst. žmonių, o daugiau nei 2000 nuo jo mirė, dauguma jų – Kinijoje.

Tokiuose miestuose kaip Uhanas milijonai žmonių savaitėmis turi gyventi užsidarę namuose ar valstybinėse įstaigose. Nors kai kurie ekspertai tikisi, kad artimiausiu metu susirgimų skaičius pasieks piką ir daugiau nekils, vis dėlto niekas negali garantuoti, kad epidemija nesustiprės.

Daugumai užsikrėtusiųjų koronavirusu nepasireiškia jokie simptomai.

Iki šios patirties nesuvokiau, kaip greit tokiu metu žmonės gali būti stigmatizuojami.

Dabar jau žinau, kad už kiekvieno susirgimo atvejo, kuriuos kas rytą tikriname suvestinėse, yra žmogus, toks kaip aš, kuris greičiausiai jaučiasi išsigandęs, izoliuotas ir kuriam reikia bent krislo užuojautos.