Viskas prasidėjo nuo to, kad vasario 5 d. Tiuringijos žemės, turinčos 2,1 mln. gyventojų, parlamentas ministru pirmininku išrinko laisvųjų liberalų kandidatą Thomą Kemmerichą, – demokratišku būdu, pagal visas įstatymines nuostatas. Bėda tik ta, kad daugumą parlamente jam pavyko gauti ne tik FDP bei krikščionių demokratų (CDU), bet ir „Alternatyvos Vokietijai“ (AfD) balsais. Ir nors Th. Kemmerichas iškart paskubėjo atsiriboti nuo AfD ir pareiškė niekaip su jais nebendradarbiausiąs, medijose kilo tikra reakcijų audra.

„Negirdėtas dalykas“, „siaubinga“, „gėda“, „skandalas“, „tabu sulaužymas“, „pralaužtas pylimas“, „pažeista civilizacija“ (pastarasis terminas (Zivilisationsbruch) paprastai vartotas kalbant apie Holokaustą), – skambėjo iš visų kanalų.

O ankstesnės Tiuringijos vyriausybės vadovas Bodo Ramelowas iš kairuoliškos partijos „Kairė“ (Die Linke) skubėjo brėžti šio įvykio paraleles su nacių atėjimu į valdžią, citavo Adolfą Hitlerį ir į savo tviterio paskyrą įkėlė dvi šią paralelę iliustruoti turinčias nuotraukas: vienoje – buvęs reicho prezidentas Paulas von Hindenburgas spaudžia ranką A. Hitleriui, kurį jis 1933 paskyrė kancleriu, kitoje AfD frakcijos Tiuringijos parlamente vadovas Björnas Höcke rankos paspaudimu sveikina naujai išrinktą žemės premjerą T. Kemmerichą (FDP).

Kokias dramatiškas pasekmes ši pritempta istorinė analogija turėjo laisvųjų demokratų partijai – kiek vėliau. Pradžiai verta pacituoti autoritetingą Vokietijos istoriką Heinrichą Augustą Winklerį, interviu dienraščiui „Die Welt“ pastebėjusį, jog tokios istorinės paralelės kyla iš istorijos neišmanymo, o infliacinis termino „fašizmas“ vartojimas neišvengiamai trivializuoja fašizmą. „Absurdiška nuolat minėti Weimaro respublikos žlugimą kaip perspėjimą“, – sakė jis.

Klastinga kairiųjų taktika

Tačiau FDP ir CDU adresu ir toliau pylėsi kaltinimai, esą savo neatsakingu elgesiu jie padeda fašistams ateiti į valdžią, – tarsi liberalai ir krikščionys demokratai būtų premjeru išrinkę radikaliomis pažiūromis pasižymintį Tiuringijos AfD vadą B. Höckę, o šis būtų A. Hitlerio reinkarnacija.

Daliai politinių komentatorių kyla įtarimas, kad kairiosios partijos ir medijų dauguma, po premjero rinkimų Tiuringijoje puolę urmu gąsdinti nacionalsocialistiniais pavojais, iš tikro tiesiog baiminasi, kad nebūtų pakoreguotos politinės koordinatės, kurios gerokai pasistūmėjo į kairę, Angelai Merkel vadovaujant CDU.

Anot dienraščio „Die Welt“ autoriaus Thomo Schmido, tokiu būdu liberalams ir ypač krikščionims demokratams daromas spaudimas yra klastinga „tradicinės kairės“ taktika (Th. Schmidas jaunystėje pats buvo vienas iš 68-ųjų studentų judėjimo aktyvistų bei radikalios kairės grupuotės „Revoliucinė kova“ steigėjų). Visi, dabar puolantys CDU, turėtų suprasti, kokioje sudėtingoje situacijoje krikščionys demokratai yra atsidūrę, nes išties nemaža dalis buvusių konservatyvių rinkėjų, nesulaukę iš CDU jokio atgarsio į savo rūpesčius, atsigręžė į „Alternatyvą Vokietijai“.

„Tarkime, pilietį gali neraminti tai, kad imigracija pakenks visuomenės sanglaudai ir stabilumui. Jam gali rodytis atkari vis stiprėjanti gender politika. Jam nebesinori tolesnio ES integracijos gilinimo, jis ilgisi suverenios nacionalinės valstybės aiškumo. Pilietis gali laikytis tokių pažiūrų ir vis viena būti įsitikinęs demokratas, lojalus konstitucijai,“ – dėsto Th. Schmidas, užsistodamas didelę dalį AfD rinkėjų.

Thomas Kemmerichas

Kas tai – „tabu sulaužymas“ ar tiesiog demokratija?

O juk už „Alternatyvą Vokietijai“ balsavo kone kas ketvirtas Tiuringijos parlamento rinkėjas. Ar demokratiška visus juos drauge su „AfD“ nustumti už „ugniasienės“? Laikyti jų balsus nešvariais? Užsipulti naujai išrinktą Tiuringijos premjerą, kad šis priėmė jų atstovų žemės parlamente balsus?

Šveicarų dienraščio „Neue Züricher Zeitung“ korespondentas Berlyne Benedicktas Neffas buvo vienas pirmųjų, kritiškai įvertinusių ne pačius Tiuringijos premjero rinkimus, o reakciją į juos.

Medijų ir politikų dauguma sakosi esantys rinkimų sukrėsti, tačiau, pasak B. Neffo, „sukrėsti dabar turėtų jaustis ir daugelis viduriniojo sluoksnio rinkėjų dėl to, kaip į rinkimus reagavo vidurio partijos. Daugelis CDU, CSU ir FDP politikų pademonstravo keistą demokratijos sampratą. Susidaro įspūdis, kad federalinių žemių savarankiškumas, federalizmas jiems nelabai ką reiškia. Demokratinį FDP politiko išrinkimą vidurio partijų vadovai Berlyne kuo griežčiausiai pasmerkė, kadangi jį savo balsais rėmė ir AfD.“ Jie „iškart perėmė kairiųjų partijų nuotaikas, baimindamiesi nebūti įkišti į AfD, o galiausiai ir į nacių stalčiuką.“

„Visiems, kurie dabar susirūpinę dėl demokratijos, norėčiau pasakyti: tai yra demokratija! – aistringai komentavo šveicaras. – Erfurto parlamente vyko laisvi rinkimai, ir juos laimėjo liberalus viduriniojo sluoksnio kandidatas.“ Be to, juk ne Th. Kemmericho valioje buvo nurodinėti, už ką turi balsuoti AfD, pastebi B. Neffas.

Bodo Ramelowas
Foto: Imago / Scanpix

Tai primena komandinę politiką

Rinkimai privalo būti „koreguoti“, – iškart pareikalavo Vokietijos socialdemokratų lyderė Saskia Esken. Skubiai įsikišo ir kanclerė Angela Merkel – net iš Pietų Afrikos, kur lankėsi su vizitu: šį balsavimą ji pavadino „neatleistinu“ bei pareiškė, kad rezultatai „privalo būti atšaukti“. A. Merkel išgelbėjo Vokietiją nuo gėdos, – nusirito palengvėjimo atodūsis per pagrindinio srauto medijas.

„Neįmanoma, kad kenclerė reikalauja „panaikinti“ ar „atšaukti“ (rückgängig machen) įvykį ar rezultatą. Tuomet ji turėtų pradėti nuo sienų atidarymo 2015 metų rugsėjį“, – inerviu „Bild“ šmaikštavo kandumu garsėjantis publicistas, „Die Welt“ žurnalistas Henrykas M. Broderis.

„Welt am Sonntag“ vyriausias redaktorius Johannesas Boie ne tiek pačius rinkimus Tiuringijoje, kiek reakciją į juos įvertino kaip ilgalaikę žalą demokratijai. „Pernelyg šaižūs pasipiktinimo šūkiai siunčia nejaukius signalus“, o kanclerės žodžiai iš Pietų Afrikos „labai jau primena komandinę politiką, nes „panaikinti“ demokratinių rinkimų demokratijoje negalima“, – komentavo Alexanderis Kissleris politikos žurnale „Cicero“.

Kas bus Tiuringijos valdžioje, dabar sprendžiama Berlyne, pažeidžiant federalumo principus. Tarsi Tiuringija būtų Berlyno protektoratas, – neatsistebi „Cicero“ vyriausias redaktorius Christophas Schwennicke.

Berlynas baudžia „sunkiai auklėjamus vaikus“

Komandinio valdymo metodus atmeta ir Bundestago pirmininkas, krikščionis demokratas Wolfgangas Schäuble. „Atsiprašau, parlamentarai klauso tik savo sąžinės. Tai įrašyta Konstitucijoje. Todėl iš Berlyno ir nevalia nurodinėti: dabar turit daryti taip ir ne kitaip – to negali daryti nei koalicija, ne partijos pirmininkė, nei kanclerė“, – perspėjo jis šį trečiadienį interviu „Die Zeit“.

Deja, autoritetingo politiko balsas pasigirdo per vėlai. Iki to laiko spėta „atsiriboti“ ne tik nuo politinę audrą sukėlusių Tiuringijos FDP bei CDU vadovų, bet ir nuo nepakankamai nuo jų „atsiribojusių“.

Taip antai kanclerė privertė iš savo pareigų trauktis Tiuringijos CDU pirmininko pavaduotoją, federalinės vyriausybės įgaliotinį Rytų Vokietijai Christianą Hirtę. Pražūtingu jam tapo tviterio paskyroje paskelbtas sveikinimas Th. Kemmerichui: „Tavo kaip centro kandidato išrinkimas dar sykį parodė, kad Tiuringijos raudonai raudonai žalia vyriausybė neteko valdžios.“

Michaelas Heymas
Foto: Imago / Scanpix

Spaudimą iš Berlyno lydėjo pritariantys didžiosios dalies medijų komentarai. „Tik intervencija iš Berlyno apribojo šią beprotybę“, anot žurnalo „Der Spiegel“. Būta ir abejonių, ar tonas, kuriuo kanclerė ir CDU vadovybė šiomis dienomis bendrauja su savo partijos bičiuliais Erfurte, yra tinkamas, kai Tiuringijos CDU padalinys lyginamas su „sunkiai auklėjamu vaiku“ – pastebi dienraštis „Frankfurter Allgemeine Zeitung“.

O tas „sunkiai auklėjamas vaikas“ neskuba pasiduoti. „Daugelis partijos narių giliai sujaudinti ir sukrėsti dėl to, kad jiems mėginama užvilkti tramdomuosius marškinius“, – atvirame laiške piktinasi Šloizingeno miesto CDU padalinys.

O Tiuringijos CDU frakcijos vadovo pavaduotojas Michaelas Heymas vasario 12 dieną spaudai netgi atvirai teigė galįs įsivaizduoti bendradarbiavimą su AfD. Drauge jis kritikavo reakcijas iš centro ir sakė negalintis suprasti „ponios Merkel“ įsikišimo iš Pietų Afrikos. Po to nereikia stebėtis, „jei žmonės, prieš 30 metų ėję į gatves, pasibodėję nusisuka nuo tradicinių partijų.“

Saskia Esken

Nuo simbolinių paniekos gestų iki grasinimų ir spjūvių į veidą

Apie skirtingai suprantamas grėsmes demokratijai, aršią retoriką, neapykantos pliūpsnius tviteryje ir interviu galima būtų rašyti ilgai. Susidaro įspūdis, tarsi per Tiuringijos premjero rinkimus Vokietijoje būtų išsiveržęs politinis ugnikalnis.

Baugina neįtikėtinas susipriešinimas, elementarių padorumo taisyklių nepaisymas, pagaliau – agresyvus gatvės „kovotojų prieš fašizmą“ elgesys, nuo kurio šįkart labiausiai nukentėjo FDP ir jos nariai.

Pirmasis panieką patyrė Tiuringijos premjeru išrinktas Th. Kemmerichas, – padorus žmogus, šešių vaikų tėvas, juristas, iš Vakarų Vokietijos miesto iškart po susivienijimo atvykęs į Tiuringiją ir čia pasilikęs, sukūręs šeimą ir verslą. Partijos „Kairė“ pirmininkė Susanne Hennig-Wellesow, užuot pasveikinusi naujai išrinktą premjerą, šveitė savo puokštę jam po kojom. „Tai – akimirka amžinybei“, – pritardama žavėjosi „Die Welt“ žurnalistė.

Netrukus spaudimą patyrė visa Th. Kemmericho šeima: protestuotojai prieš „fašistą“ marširavo priešais jo namus, jo žmoną gatvėje apsjaudė, o vaikus į mokyklą turėjo lydėti policija.

FDP narės namai Meklenburge-Pomeranijoje apmėtyti petardomis, Hamburge, kur vyksta priešrinkiminė kampanija, suniokoti plakatai su FDP kandidatų atvaizdais: tiesiai ant veido jiems užrašyta „nacis“. Šmeižikiškais įžeidžiančiais užrašais nutepliotos, dažų bombomis apmėtytos partijos būstinės. Įžeidimų, grasinimų, smurto prieš FDP banga nusirito per visą Vokietiją.

Tai – „visuotinis FDP puolimas“, „absoliuti eskalacija, nieko panašaus nesu patyręs“, – sakė Bundestago parlamentaras, FDP narys Konstantinas Kuhle dienraščiui „Die Welt“. „Ilgą laiką FDP nebuvo kairiųjų ekstremistų taikinyje. Nuo pereito trečiadienio padėtis pasikeitė“, – sakė jis.

Šį partijos puolimą „griežtai“ pasmerkė federalinė teisingumo ministrė Christine Lambrecht (SPD).
Emocijoms ataušinti dabar labai praverstų svarus pačios Vokietijos kanclerės A. Merkel ar federalinio prezidento Franko Walterio Steinmeierio, paprastai perspėjančio nekurstyti neapykantos, žodis. Neapykanta yra neapykanta, iš kur ji besklistų, – iš dešinės ar iš kairės.