Pablo Escobaro garbės troškimas buvo beribis, o prekybą narkotikais norėjo nuslėpti, jautėsi neliečiamas ir galingas. Tačiau greitai jo šlovės saulė nusileido – žiniasklaida atkapstė, kad jis buvo sulaikytas už narkotikų gabenimą. Valstybė pasirodė už jį galingesnė, nors jis to ir nenorėjo pripažinti. Victorios Eugenia Henao mama pasirodė besanti teisi: „Sūnau, kas turi šiaudinę uodegą, prie žvakės nesiglaudžia.“

Pirmoji šalies dama

Džiaugiausi ta iliuzija, nes į ją buvo įtraukęs ir mane vis primindamas, kad ruoščiausi tapti pirmąja šalies dama. Tačiau Pablo egoizmas augo, ir jis ėmė sau leisti vis dažniau užduoti tokį klausimą:

– Tata, ką šiandien per žinias sakė apie Reiganą, popiežių Joną Paulių Antrąjį ir apie mane?

1983 m. pradžioje Pablo visą savo dėmesį skyrė projektui „Medeljinas be lūšnų“ ir į pagalbą pasikvietė Virchiniją Valjecho, kuri nufilmavo apie jį reportažą savo laidai „Al ataque“. Pablo joje išdėstė savo planus pastatyti būstus Moravijos skurdžiams ir aiškino, kaip juos įgyvendins. Kovo 13 dieną, sekmadienį, sausakimšoje Makarenos aikštėje mano vyras surengė bulių koridą su pikadorų pasirodymu. Ir aš ten buvau drauge su uošviu Abeliu. Labai sujaudino akimirka, kai pikadorai paeiliui priėjo prie Pablo ir pasiūlė jam už juos atlikti pareigą.

Mačiau, kad jis patenkintas ir kiek sutrikęs, nes viešai sulaukti tokio dėmesio nelabai mėgo, nors iš tiesų žmonių aplodismentai jam buvo malonūs. Tą dieną koridoje dalyvavo pikadorai Albertas Uribė Siera (Alberto Uribe Sierra), Andresas Velesas (Andrés Vélez), Dairas Čika (Dayro Chica), Fabijus Očoa ir toreodorai Cezaris Rinkonas (César Rincón) bei Pepė Kaseresas (Pepe Cáceres), kurie kovėsi su aštuoniais buliais iš Ispanijos „Los Guateles“ ir Kolumbijos „Rocha hermanos“ ūkių.

Iškraipytos naujienos ir informaciniai nuodai

Nepaisant sėkmingai vykdomų socialinių projektų – ypač Moravijoje – mano vyrą ėmė pulti senatorius Rodrigas Lara Bonilja ir laikraštis „El Espectador“, tačiau jis jautėsi labai galingas ir nekreipė dėmesio į tai, kad Naujojo liberalizmo partijos ir Luiso Karloso Galano dešinioji ranka Lara Bonilja aistringai reiškė nuomonę apie „karštus pinigus“ politikoje ir futbole, o laikraštis kritikavo abejotinos reputacijos asmenų įsileidimą į šalies politinį ir ekonominį gyvenimą, ypač Antiokijoje.

Tada Pablo vardo dar nelinksniuodavo, bet jis nujautė, kad kalba apie jį, todėl vieno renginio metu atvirai pasisakė prieš Kanų (Cano) šeimai priklausantį laikraštį: „Tas laikraštis iškraipo naujienas, skleidžia informacinius nuodus ir puola žmones... Nenoriu savo žodžiais įžeisti laikraščio „El Espectador“, tačiau jūs patys matote, kaip jis pastaruoju metu užsipuolęs ir kritikuoja mūsų socialinius projektus“.

Patikėjęs savo įtakingumu, Pablo visomis jėgomis stojo prieš ekstradiciją. Ką tik Medeljine atidarytame naujame šokių klube „Kevin‘s“, kurio savininkas buvo jo draugas Chosė Antonijus Okampas, labiau žinomas Pelusos pravarde, jis surengė „verslininkų“ iš visos šalies susitikimą. 1983 m. balandžio pabaigoje vieną dieną į klubą sugužėjo mažiausiai trys šimtai Nacionaliniu „Garsiausių narkotikų baronų“ Forumu susidomėjusių žmonių.

Taip atrodė penthauzas Monake po sprogimo 1988 m. Tada buvo sugadinta daug meno kūrinių.
Foto: Nuotraukos iš knygos „Mano laimė ir pragaras su Pablo Escobaru“

Kolumbijos Robinas Hudas

Susitikimo pradžioje Virchinija Valjecho – ji kartais vesdavo Pablo renginius – paaiškino jo priežastis ir perdavė žodį mano vyrui, kuris forumą pradėjo trumpa įžanga: „Piliečių vardu ir siekdamas apginti mūsų visų suverenitetą bei žmogaus teises, noriu jūsų paprašyti man padėti kovoti prieš ekstradiciją“.

Diskusijos virė tris valandas, daugelis dalyvių parėmė nuomonę, kad prasikaltę kolumbiečiai turi būti teisiami savoje šalyje, o ne atiduoti užsienio teismams. Kažkas net paprašė leidimo tarti žodį ir pasiūlė idėją, kad šis forumas įsikištų ir pareikalautų valdžios išgelbėti nuo elektros kėdės Karlosą Arangą (Carlos Arango), kurį Floridos teismas apkaltino žmogžudystėmis ir kokaino platinimu.

Kitą antradienį, 1983 m. balandžio 19 dieną, Pablo namo grįžo plačiai šypsodamasis ir parsinešė penkiasdešimtą žurnalo „Semana“ numerį, kuriame buvo išspausdintas straipsnis pavadinimu „Kolumbijos Robinas Hudas“.

Didžiavosi savimi, nes pirmą kartą apie jį parašė visoje šalyje skaitomas savaitraštis, ir papasakojo, kad forume dėl ekstradicijos panaikinimo dalyvavo reporteris iš šio žurnalo ir paėmė iš jo interviu.

– Mieloji, ar matai, kokias legendas gali kurti žiniasklaida? O, kad būčiau tikras Robinas Hudas ir galėčiau dar labiau padėti vargstantiems žmonėms!

Straipsnį komentavo net kelios radijo stotys, o vienas žurnalistas Pablo pasiteiravo, ar jis iš tiesų jaučiasi Robinu Hudu. Pablo atsakė: „Jokiu būdu, tačiau toks įvertinimas man malonus. Tie, kurie žino istoriją apie Robiną Hudą, prisimena, kad jis kovojo ir gynė paprastus žmones“.

Mano vyras pelnė vis didesnį pripažinimą ir naudodamasis savo populiarumu toliau už savo pinigus statė ir įrenginėjo sporto aikštes. Atsimenu, kaip 1983 m. gegužės 15 dieną lydėjau jį futbolo stadiono atidaryme Techelo rajone, penktojoje Medeljino komunoje, kur ta proga įvyko futbolo varžybos ir susirinko dvylika tūkstančių žiūrovų, o Pablo įspyrė garbės įvartį. Po trijų savaičių, birželio pradžioje, Pablo taip pat spyrė garbės įvartį naktinėse futbolo varžybose tarp Club Atlético Nacional ir Moravijos rajono komandos taip paskelbdamas atidarytą dar vieną naują ir moderniai apšviestą stadioną.

Mano laimė ir pragaras su Pablo Escobaru

„Karštų pinigų“ pašalinimas iš šalies politikos

Laimingos dienos mano vyrui tęsėsi iki vasaros pabaigos, kai rugpjūčio 8-ąją prezidentas Belisarijus Betankuras pertvarkė savo kabinetą ir, atleidęs aštuonis ministrus, į jų vietas skyrė naujus. Naujasis teisingumo ministras, įtakingas Naujojo liberalizmo atstovas vyriausybėje Rodrigas Lara Bonilja mano vyrui labai nepatiko, ir tai tą vakarą buvo akivaizdu.

Nuo tos dienos Pablo tapo irzlus, nervingas ir pradėjo keistai elgtis. Jei grįžęs namo mane rasdavo žiūrinčią žinias ir jų metu parodydavo teisingumo ministrą Larą, aiškinantį, kokių priemonių imsis, kad iš politikos ir futbolo pašalintų „karštus pinigus“, Pablo imdavo šūkauti, širsti ant ministro, iš pykčio net pliaukšėdavo delnais ir televizorių išjungdavo. Aš ėmiau klausinėti, kas jam yra, o jis atšaudavo, jog man geriau žinių nežiūrėti, nes per jas transliuoja iškreiptą informaciją.

Troškimas daryti įtaką šalies politikoje

Kartą vieną vakarą Pablo buvo namuose su manimi ir kaip tik per pusės dešimtos žinias rodė spaudos konferenciją, kurioje kalbėjo Lara, o studijoje jam už nugaros, televizoriaus ekrane stambiu planu rodė mano vyro nuotrauką. Pablo taip įtūžo, kad trenkęs į televizorių jo vos nenuvertė. Vėliau, metams bėgant, mes įpratome prie to, kad Pablo išjunginėdavo televizorių, nes kone visą laiką buvo kalbama apie jį – ką jis daro, kaip jį persekioja ir kokią premiją siūlo už jo sugavimą.

Pasikalbėti su Pablo vieną vakarą pas mus užsuko Gustavas Gavirija ir buvo taip susinervinęs, kad nebekreipė dėmesio į tai, jog aš viską girdžiu, ir tiesiai šviesiai išklojo:

– Pablai, brolau, dinkim iš Kolumbijos, išvažiuokim. Čia būti darosi nesaugu. Mes jau užsikalėm pinigų, galim išlėkti, kur tik norim. Paklausyk, ką sakau.

– Ne, kelio atgal nebėra. Dabar mes turtingi, todėl galim daryti įtaką. Dabar darysim įtaką politikoje. Išvažiuoti iš Kolumbijos? Nė už ką.

Daugiau skaitykite Victorios Eugenios Henao knygoje „Mano laimė ir pragaras su Pablo Escobaru“.