Labiau filosofiškai nusiteikę rusų pareigūnai galbūt pripažins, kad toks posūkis – sąžiningas. Jau keleri metai būtent jie rodė pirštais ir kikeno, kai Turkijos prezidentas pablogino šalies santykius su Jungtinėmis Valstijomis, pasitelkęs karingą retoriką - ir provokuojančius veiksmus – Amerikos sąjungininkų atžvilgiu, nuo kurdų Sirijoje, Izraelio ir Graikijos iki Egipto bei Jungtinių Arabų Emyratų.

Rusai ne tik džiūgavo dėl R. T. Erdogano agresyvios pozicijos JAV atžvilgiu. Prezidentas Vladimiras Putinas pasinaudojo situacija susilpninti Šiaurės Atlanto sutarties organizaciją ir išsaugoti pelningus verslo sandorius su Turkija, nuo karinės įrangos prekybos iki dujotiekių.

Kad išsaugotų savo, kaip naujo geriausio R. T. Erdogano draugo, statusą, V. Putinas nuolaidžiavo Turkijos lyderio regioninėms bei tarptautinėms ambicijoms. Sekdamas dviejų Amerikos prezidentų, Baracko Obamos ir Donaldo Trumpo, pavyzdžiu, V. Putinas apsimetė kurčias agresyviajai R. T. Erdogano retorikai Rusijos sąjungininkų, tokių kaip Sirijos diktatorius Basharas al-Assadas ir Libijos autokratas Khalifa Haftaras, atžvilgiu.

Rusijos lyderis netgi stoiškai iškentė, kai R. T. Erdogano veiksmai sužlugdė ar bent smarkiai apsunkino jo paties ambicijas. Turkijos kariuomenės invazija šiaurės vakarų Sirijoje sužlugdė bet kokią viltį Maskvoje, jog B. Assadui pavyks susigrąžinti kontrolę savo šalyje.

Dabar Turkijos pajėgos ir kariai neleidžia Kh. Haftarui užimti Tripolio.

Ir vos tik R. T. Erdoganas parodė nosį Vašingtonui stodamas pusėn tų, kurie gieda „Mirtis Amerikai“ – kad ir kas tai būtų, Teherano režimas, „Hamas“ vadai ar islamistų organizacija „Musulmonų brolija“ (angl. „Muslim Brotherhood“, MB), dabar gi jis, per neseniai vykusį savo vizitą Kijeve, atkišo špygą Maskvai užtraukdamas „Slava Ukraine!“ (Šlovė Ukrainai).

„Šlovė Ukrainai“ tapo pasiprešinimo Rusijos hegemonijai šūkiu nuo pat 2014 metų, kai V. Putinas aneksavo Krymą. Maskva ir jos ruporai tokius skandavimus vadina nacistiniais.

Rusija vis labiau įsitikina, kaip anksčiau suprato ir amerikiečiai bei europiečiai, kad su R. T. Erdoganu reikalai visada pasiekia kritinį tašką pasitelkus grasinimus nutraukti sąjungą.

Dabar būtent V. Putinas sulaukia tokios retorikos. Ne per seniausiai R. T. Erdoganas telefonu perspėjo, kad Turkija sureaguos „kuo griežčiausiai“, jeigu Turkijos kariai Sirijoje bus toliau puldinėjami B. Assado pajėgų.

Ir, žinoma, jis perspėjo, kad dėl Sirijos Rusijos bei Turkijos santykiai gali supleišėti.

Kraujas šiuo metu liejasi abiejose pusėse. B. Assado pajėgos sustiprino išpuolius prieš turkų pozicijas Idlibe, per kuriuos žuvo keli turkų kariai. Rusija tvirtina netekusi kelių savo karių per turkų įvykdytą puolimą. Šimtai sirų, karių bei civilių, žuvo per suintensyvėjusius mūšius, o dešimtys tūkstančių buvo priversti bėgti iš teritorijos, taip sukeldami naują pabėgėlių krizę.

V. Putino pasirinktini variantai santykiuose su R. T. Erdoganu yra riboti. Turkija yra galima viena svarbiausių Rusijos ekonominių partnerių – abiejų šalių lyderiai siekia padidinti abipusę prekybą, nuo šiuo metu fiksuojamos apie 30 mlrd. dolerių iki 100 mlrd. JAV dolerių. Turkijos narystė yra svarbi Rusijai, norint išlaikyti tarptautines organizacijas Kaukaze ir Centrinėje Azijoje. Ir, be abejonės, V. Putinas siekia išprovokuoti NATO abejones dėl Turkijos įsipareigojimų aljansui.

R. T. Erdoganas visa tai gerai supranta. Jeigu jis bent kiek pasimokys iš savo santykių su Jungtinėmis Valstijomis ir Europa, jis ir toliau reikalaus iš Rusijos nuolaidų – Sirijoje ir Libijoje ar, dievai žino, kur kitur.

Ar gali Vašingtonas pasinaudoti situacija, kaip kad pasinaudojo Rusija, kai Turkijos santykiai su Jungtinėmis Valstijomis pašlijo? Galbūt, bet tam reikės, kad V. Putinas duotų atkirtį R. T. Erdoganui, o Turkijos lyderis parodytų bent kokį susidomėjimą grįžti į Vakarų frontą. To dar nėra.

Jeigu toks taškas būtų pasiektas, Jungtinės Valstijos turėtų pademonstruoti aukšto lygio diplomatinį meistriškumą – aukštesnį nei jos demonstravo pastaraisiais metais, – kad ištrauktų iš šešėlio R.T. Erdoganą.

Bet kol kas amerikiečių pareigūnai gali tyliai mėgautis stebėdami, kaip V. Putinas įsitikina, ką reiškia būti R T. Erdogano draugu.