Panašių chaosu ir neviltimi persmelktų atvejų 60 mln. turinčioje Kinijos Hubėjaus provincijoje nutinka kasdien. Šiame iš visų pusių sausumos apsuptame regione gruodžio mėnesį buvo nustatytas naujasis koronavirusas, pavadintas 2019-nCoV, kuris jau nusinešė nemažai gyvybių.

Nors virusas išplito ir į kitas šalis, tačiau didžiausią jo žalą jaučia Hubėjus. Čia mirė net 97 proc. visų viruso aukų, užsikrėtė 67 proc. visų sergančiųjų.

Kasdien ilgėjantis mirusiųjų sąrašas byloja apie vietos sveikatos sistemą, kurią paralyžiavo sparčiai plintantis nežinomas patogenas. Nebeįmanoma teikti net elementariausių sveikatos priežiūros paslaugų. Taip pat tai yra didžiausio žinomo karantino kainos atspindys. Kinija izoliavo šį regioną sausio 23 d., kad neleistų 2019-nCoV paplisti likusioje šalies dalyje ir pasaulyje.

Tačiau automobilių gamyklomis ir triukšminga sostine Uhanu garsėjantis Hubėjus moka didelę kainą: čia koronavirusu užsikrėtusių asmenų mirtingumas siekia 3,1 proc., tuo tarpu likusioje Kinijoje – 0,16 proc.

„Jeigu ši provincija nebūtų buvusi izoliuota, kai kurie žmonės medicinos pagalbos būtų ieškoję visoje šalyje ir pavertę Kiniją epidemijos zona, – pareiškė Yangas Gonghuanas, buvęs Kinijos Ligų prevencijos ir kontrolės centro generalinio direktoriaus pavaduotojas. – Karantinas atnešė daug negandų Hubėjui ir Uhanui, tačiau tai buvo teisingas sprendimas. Kaip ir karo atveju, kai kuriuos veiksmus atlikti nėra lengva, bet būtina.“

11 mln. gyventojų turintis Uhanas yra „antros pakopos“ Kinijos miestas. Tai reiškia, kad jis yra neblogai išvystytas, tačiau neprilygsta didiesiems šalies metropoliams, tokiems kaip Šanchajus, Pekinas ir Guangdžou. Uhano ligoninės yra geros, bet miestas turi mažiau išteklių nei didesnieji.

Viruso epidemijos pradžioje vietos valdžios pareigūnų išsisukinėjimas ir delsa taip pat leido patogenui plačiau paplisti tarp nieko neįtariančių gyventojų.


Nors gydytojai pirmą kartą virusą, kuris, manoma, iš gyvūno buvo perduotas žmogui Uhano maisto turguje, pastebėjo prasidėjus gruodžiui, o požymių apie jo plitimą tarp žmonių buvo sausio mėnesio pradžioje, valdžios pareigūnai vis tiek leido rengti masinius viešus renginius. Visuomenei krizės rimtumas paaiškėjo tik prieš kasmetinę Naujųjų metų šventę pagal kinų kalendorių (sausio 24-ąją), kai iš kitų Kinijos miestų ėmė sklisti informacija apie susirgimus.

Užklupti netikėtai

„Tai buvo tarytum liūtis, užklupusi Uhaną nepasiruošusį“, – sakė Zengas Yanas, Uhano mokslo ir technologijų universiteto Medicinos fakulteto dėstytojas.

110 lovų intensyviosios terapijos skyriuje, skirtų koronavirusu užsikrėtusiems pacientams, jau seniai buvo perpildytos, kai sausio 23 d. Kinija paskelbė beprecedentį sprendimą uždaryti Uhaną ir ne tik neleisti gyventojams išvykti iš miesto, bet ir atvykti kitiems žmonėms. Netrukus karantino mastas buvo išplėstas ir dabar apima beveik visą provinciją.

Tolesnėmis chaoso ir painiavos kupinomis dienomis, kurios sutapo su savaitės trukmės nacionaline švente, dėl karantino bei ir taip pernelyg apkrautos miesto infrastruktūros būtinoji medicinos įranga, įskaitant kaukes, apsauginius kostiumus ir aukštos kokybės dezinfekavimo priemones, negalėjo greitai pasiekti Uhano ligoninių.

„Mums liepė taupiai naudoti apsaugines kaukes ir drabužius bei stengtis gerti mažiau vandens, kad nereikėtų dažnai eiti į tualetą, nes po to tektų pasikeisti apsauginius rūbus“, – pasakojo viena Hubėjaus provincijos Trečiojoje liaudies ligoninėje dirbanti gydytoja, kuri atsisakė nurodyti savo vardą ir pavardę, bijodama galimų atsakomųjų veiksmų.


Pristatymo problemos

Dingas Ze, kurio šeimai priklauso akinių ir aksesuarų įmonė, įsikūrusi kitoje Kinijos dalyje, sakė kad jų apsauginių akinių siunta į Uhaną buvo uždelsta 10 dienų.

„Akinius išsiuntėme sausio 25 d., bet ligonines jie pasiekė vasario 2-ąją, – tvirtino vyras. – Visi pristatymai į Hubėjaus provinciją sulėtėjo dėl griežtų karantino procedūrų.“

Nors vasario 2 d. Kinijos valdžia nurodė aštuoniais krovininiais lėktuvais į Uhaną nugabenti 58 tonas atsargų, o iš viso pasaulio pradėjo plūsti paaukota produkcija, atsargų trūkumas tomis itin svarbiomis dienomis ir sparti viruso plėtra (dėl pacientų gausos ligoninėse nebeliko laisvų vietų) sukėlė siaubingų padarinių.

Nuo sausio 23 d. iki vasario 4 d. Hubėjuje oficialiai užfiksuotų mirties nuo koronaviruso atvejų skaičius išaugo 25 kartus – beveik iki 500. Greičiausiai nemažai aukų taip ir nebuvo nustatyta, nes žmonės laiku neatsidūrė ligoninėje ir nebuvo patvirtinta infekcija.

Z. Yaru močiutė nebuvo priimta į ligoninę sausio mėnesio pradžioje, nes jos simptomai buvo lengvi. Greitai po to ji paniro į komą ir mirė, nesužinojusi diagnozės.

„Prieš mirdama ji neištarė nė žodžio, tikriausiai net nesuvokė, kas nutiko“, – sakė Z. Yaru, gyvenantis Edžou – netoli Uhano esančiame mažesniame miestelyje, kuriame taip pat paskelbtas karantinas. – Mūsų šeima užspęsta į kampą, atsidūrėme beviltiškoje padėtyje. Gali būti, kad užsikrėtė visi mano šeimos nariai, seneliui jau pasireiškė būdingi simptomai.“

Nors Hubėjaus provincijoje užsikrėtusiųjų skaičius auga kiekvieną dieną, likusioje Kinijos dalyje infekcijos tempas sulėtėjo. Galbūt tai yra ankstyvas ženklas, jog agresyvūs veiksmai padėjo sustabdyti koronaviruso plėtrą tiek šalyje, tiek visame pasaulyje.

Karantinas buvo tinkamas veiksmas visų gyventojų labui, mano Trečiosios liaudies ligoninės gydytojas: „Kai kas sako, jog Hubėjus buvo paaukotas, užtat viruso plėtra – veiksmingai sustabdyta.“

Karantino mastas Hubėjuje gerokai lenkia ankstesnius atvejus kitose pasaulio šalyse. 2014 m. Liberijoje buvo izoliuotas skurdus 70 tūkst. gyventojų turintis regionas, kilus ebolos epidemijai. Į valdžios sprendimą gyventojai sureagavo smurtinėmis demonstracijomis. Kadangi Hubėjaus karantino pabaigos data yra neaiški, kyla etinių ir teisinių klausimų.

„Norint neleisti virusui plisti, gali tekti uždaryti miestą, tačiau tokiu atveju reikia pasirūpinti, kad mieste būtų pakankamai medicinos priemonių, nes išaugs pacientų skaičius, – aiškino Zhangas Qianfanas, Pekino universiteto Teisės fakulteto dėstytojas. – Jeigu miestas uždaromas, tai neturi reikšti, jog jo gyventojai paliekami likimo valiai.“


Svarbiausias prioritetas

Kinijoje sklando pranešimai apie karantino apribojimų sukeltas mirtis, kurių buvo galima išvengti, mano Yanzhongas Huangas, Naujojo Džersio Seton Hall universiteto Visuotinių sveikatos studijų centro vadovas ir Užsienio santykių tarybos vyresnysis narys.

Lygindamas „drakoniškas priemones“ Hubėjuje ir masinį Kinijos gyventojų stebėjimą bei sekimą, kuris daugeliui vakariečių atrodytų netoleruotinas, jis sakė: „Jei paklausite kinų, 8 iš 9 atsakys, kad gali su tuo susitaikyti.“

Paskelbusi karantiną, Kinijos vyriausybė į provinciją nusiuntė papildomų medikų ir apribojo žmonių išvykimą.

Į Hubėjų atvyko daugiau nei 8 tūkst. medicinos darbuotojų. Daugiausia į 27 Uhano ligonines, skirtas koronavirusu užsikrėtusiems pacientams gydyti. Likusieji pasiskirstė po netoliese esančius mažesnius miestelius. Dvi naujas ligonines, kuriose iš viso yra 2 600 lovų, per 10 dienų pastatė daugiau nei 2 tūkst. darbininkų migrantų, o stadionai, biurai ir viešbučiai verčiami izoliatoriais.

Visgi Hubėjaus ligoninėms tebetrūksta atsargų, nurodė Uhano Tongdži ligoninės Tyrimų skyriuje dirbantis gydytojas. Jis taip pat nesutiko pasakyti savo vardo ir pavardės, nes bijo atsakomųjų veiksmų.

„Reikalai gerėja, bet turime per daug pacientų, diagnostinius tyrimus atliekame 24 valandas per parą ir vis tiek vos spėjame, – antradienį prisipažino gydytojas. – Manau, kad infekcijų pikas dar nepasiektas.“

Susitaikė

Hubėjuje ieškantieji pagalbos ir medicinos paslaugų, regis, susitaikė su savo padėtimi – nepaisant sudėtingų aplinkybių, šioje provincijoje beveik neužfiksuota neramumų. Pasiaukojimas kilnesniam tikslui, visos šalies labui yra giliai įsišaknijęs kinų kultūroje. Sunkiomis akimirkomis tai primena šalies vadovai.

23-ejų metų amžiaus J. Chenas teigė, kad žmonės laukia eilėje 8 val., kad būtų patikrinti, ar nėra užsikrėtę koronavirusu. Jo karščiuojanti mama dar neištirta.

„Iš pradžių pykau ant ligoninių ir pareigūnų, kurie atsisakė padėti, tačiau vėliau suvokiau, jog visur paprasčiausiai trūksta darbuotojų ir medicinos priemonių, – sakė jis. – Nieko nekaltinu, nes, užaugęs Kinijoje, supranti, kad būtent taip veikia sistema.“