Įtampa, tvyranti tarp Maskvos ir Ankaros nuo 2015 m., kai Turkijos naikintuvai numušė Rusijos karo lėktuvą, stiprėja, keldama naujų išbandymų Vladimiro Putino ir Recepo Tayyipo Erdogano „santuokai iš išskaičiavimo“: abu lyderiai siekia dominuoti Artimuosiuose Rytuose ir rytiniame Viduržemio jūros regione.
Neįprastai ramus Kremliaus atsakas taip pat liudija, kad pusiausvyra subtiliuose dviejų prezidentų santykiuose gali būti pasikeitusi.
Tai tęsėsi ir po to, kai Ankara atmetė argumentus, esą Rusija nekontroliuoja Sirijos vyriausybės pajėgų šiaurės vakarinėje Idlibo provincijoje, ir tada, kai pokalbyje telefonu R. T. Erdoganas V. Putinui tiesiai šviesiai pareiškė, kad Turkija į bet kokią būsimą ataką prieš savo pajėgas reaguos „pačiu griežčiausiu būdu“.
„Putinui nelengva bendradarbiauti su Erdoganu, kuris jį smarkiai nervina, tačiau jis neturi kito pasirinkimo, – teigia buvęs Kremliaus patarėjas Glebas Pavlovskis. – Rusija negalės laisvai veikti Artimuosiuose Rytuose, jei konfliktuos su Turkija, antraip jos laukia dideli nemalonumai.“
Po ištisus šimtmečius trukusių varžybų, prasidėjusių dar Osmanų ir Rusijos imperijų laikais, Rusija ir Turkija pastarojo meto partnerystę vertina kaip svarbią priemonę strateginiams tikslams pasiekti, kol JAV įtaka regione mažėja. Tai taip pat pelningas energijos ir ginklų sandorių šaltinis. Visgi nepaisant to, jog vadovauja didesnei galybei, V. Putinas turi mažiau priemonių suvaržyti R. T. Erdoganą, kuris gali pasinaudoti Turkijos ryšiais su JAV, kad įgytų daugiau erdvės manevruoti santykiuose su Rusija.
Didėjanti nesantaika
Didėjanti nesantaika Sirijoje, kur Rusija ir Turkija palaiko priešingas puses, tačiau bendradarbiauja bandydamos sustabdyti karą, panašėja į situaciją Libijoje. Turkijos karinė intervencija šių metų pradžioje sutrukdė Rusijos remiamo karo vado siekiams užimti Libijos sostinę Tripolį.
V. Putinas laikė prikandęs liežuvį net tada, kai R. T. Erdoganas trečiadienį paskelbė ultimatumą Sirijos prezidentui Basharui al-Assadui, reikalaudamas iki šio mėnesio pabaigos atšaukti Idlibe kariaujančias pajėgas, kurias remia Rusija.
„Mes nenorėtume, kad mūsų strateginiai santykiai su Rusija pablogėtų dėl Sirijos, – pabrėžė aukštas Turkijos pareigūnas, kalbėdamas anonimiškai. – Bet, žinoma, mūsų prioritetas yra mūsų pačių nacionaliniai interesai.“
Kitas aukštas Turkijos pareigūnas pažymėjo, kad Turkijos santykiai su Rusija per daugelį metų pasiekė sunkiausią tašką, ir panašu, kad vis prastėja.
Įtampa vėl ėmė augti po netikėto santykių atšilimo. Valstybių santykiai išgyveno rimtą krizę tada, kai netoli Sirijos sienos buvo numuštas Rusijos karo lėktuvas. 2016 m. nepavykęs perversmas prieš R. T. Erdoganą paskatino bandyti vėl atkurti ryšius: Turkija apipylė Rusiją liaupsėmis už jos paramą tuo metu, kai JAV ir jos sąjungininkės Šiaurės Atlanto sutarties organizacijoje negailėjo Ankarai kritikos.
V. Putinas nepraleido progos sugundyti R. T. Erdoganą pažangiomis priešraketinės gynybos sistemomis, kurias JAV savo sąjungininkei tiekti atsisakė, šitaip dar labiau padidindamas nesantaiką tarp tautų, turinčių dvi didžiausias NATO kariuomenes. Paskui jis pasisiūlė R. T. Erdoganui parduoti naujausius rusiškus naikintuvus, kadangi JAV atribojo Turkiją nuo F-35 programos, bausdama už raketų sistemos S-400 įsigyjimą.
Prarastas pasitikėjimas
Turkija prarado pasitikėjimą JAV ir nevisiškai pasitiki Rusija, nors santykiai su Maskva leidžia Ankarai vystyti labiau nepriklausomą užsienio politiką, teigia dar vienas aukštas Turkijos pareigūnas.
S-400 sandoris atvėrė kelią bendradarbiavimui su Rusija raketų technologijų srityje – panašius santykius šalys yra užmezgusios ir branduolinės energijos srityje.
Sudariusi 2,5 mlrd. dolerių vertės sutartį dėl S-400 tiekimo, Rusija yra pasiryžusi ir toliau tęsti partnerystę su Turkija, pažymėjo aukštas Rusijos pareigūnas. Rusijos saugumo politikai nepaprastai svarbu, kad bent viena iš pagrindinių NATO narių nepaklustų JAV reikalavimams, pridūrė pareigūnas.
Rusija Turkijoje stato pirmąją šalies atominę elektrinę, kurios kaina sieks 20 mlrd. dolerių. Praėjusį mėnesį rusai atidarė „TurkStream“ dujotiekį, einantį po Juodąja jūra ir skirtą gabenti gamtinėms dujoms į Turkiją ir keletą Europos pietrytinių šalių, šitaip sumažinant Maskvos priklausomybę nuo Ukrainos tinklo. Šiuo metu Turkija yra viena iš trijų aktyviausių rusiškų dujų pirkėjų.
Vis dėlto konflikto tikimybė auga, nes Turkija, pasinaudodama savo pozicija Idlibe, priešinasi B. Assado pajėgų bandymui susigrąžinti vienintelę Sirijos dalį, esančią už vyriausybės kontrolės ribų, neskaitant naftingų šiaurės rytų. Toje srityje dislokuoti Turkijos kariniai stebėtojai – dalis Sirijos buferinės zonos susitarimo, kurį spalio mėnesį pasirašė R. T. Erdoganas ir V. Putinas.
Turkija teigia, kad baiminasi, jog Sirijos užpuolimas gali sukelti naują pabėgėlių bangą: šie kirstų jos sieną iš Idlibo, kurį laiko užėmę kovotojai, remiami „al-Qaeda“, ir sukilėliai, palaikomi Ankaros. R. T. Erdoganas paragino Rusiją laikytis nuošalyje, o Kremlius pasmerkė tai, ką pavadino „tebesitęsiančia teroristinių grupuočių veikla“.
„Sudėtinga situacija“
Turkija siekė „kartu su Rusija suvaldyti sudėtingą situaciją“ Idlibe, teigia Mesutas Hakki Casinas, Stambulo Yeditepe universiteto teisės profesorius, kuris taip pat yra R. T. Erdoganą konsultuojančios saugumo ir užsienio politikos valdybos narys. „Tačiau jei abiejų šalių interesai susikirs, nė viena iš jų neišeis nugalėtoja“, – sakė jis.
Turkija „nori išvengti dėmesio perkėlimo nuo Idlibo į [Sirijos] šiaurės rytus“, kur ji palaiko buferinę zoną, neįleisdama per sieną kurdų pajėgų, teigia Andrejus Baklanovas, buvęs aukšto rango Rusijos diplomatas Artimuosiuose Rytuose, taip pat – Kremliaus remiamo diskusijų klubo „Valdai“ ekspertas. „Vienu ar kitu metu mūsų ir sirų kantrybė trūks“, – sakė jis.
Panaši įtampa pamažu kaupiasi ir Libijoje. Antradienį paskelbtame interviu vyriausybės laikraščiui „Rosijskaja Gazeta“ Rusijos užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas skundėsi, kad šimtai Idlibo kovotojų įsitraukė į konfliktą po to, kai Turkija pareiškė, kad nusiųs Sirijos sukilėlius remti Jungtinių Tautų pripažinto ministro pirmininko Fayezo al-Sarrajaus administracijos. Turkijos kariai taip pat rengia F. Sarrajui ištikimas pajėgas.
Prieš Turkijos remiamas pajėgas rikiuojasi šimtai samdinių iš Rusijos saugumo rangovo „Vagner“, kurį kontroliuoja V. Putino sąjungininkas Jevgenijus Prigožinas. Pasak Vakarų pareigūnų ir artimų organizacijai žmonių, jie buvo pasamdyti palaikyti rytuose įsitvirtinusio karo vado Khalifa Haftaro žygio į Tripolį.
Antradienį per pokalbį telefonu V. Putinas ir R. T. Erdoganas paragino Libijoje kariaujančias šalis laikytis paliaubų, dėl kurių praėjusį mėnesį susitarė Rusija ir Turkija. Kaip praneša Kremlius, jie taip pat sutarė „stiprinti Rusijos ir Turkijos veiksmų Sirijoje koordinavimą“.
Nors Rusijos ir Turkijos lyderiai derybose nerodo pasitikėjimo vienas kitu, „idėja, kad šalys privalo sutarti kiekviename fronte arba išvis nesutarti, yra atgyvenusi“, – pažymi A. Baklanovas.
