Prieš kelias dienas Baltarusijos prezidentas Aleksandras Lukašenka taip pat netikėtai aštriai pasisakė apie rytinę kaimynę, iš kurios eksportuojama nafta yra esminė braškančios Baltarusijos ekonomikos dalis, skelbia rferl.org.

Rusija „mus apmovė“, pareiškė jis. Originalo kalba buvo pavartotas kur kas stipresnis posakis.

Sausio 30 d. Baltarusijos kariuomenės vadai nurodė surengti pratybas, siekiant patikinti karių „pasirengimą kovai“ ir „pasirengimą vykdyti savo misiją sparčiai besikeičiančioje aplinkoje“.

Paminėtina, kad vasario 1 d. Minske lankėsi JAV valstybės sekretorius Mike‘as Pompeo – tai aukščiausio lygio vizitas po Johno Boltono, tuometinio Baltųjų Rūmų patarėjo nacionalinio saugumo klausimais, vizito, įvykusio prieš penkis mėnesius.

Aleksandras Lukašenka, Mike'as Pompeo

Kažkas vyksta Baltarusijoje

„Atrodo, kad kažkas vyksta. Apskritai situacija, regis, rimtesnė, nei buvo anksčiau, – teigė Suomijos tarptautinių reikalų instituto Rusijos ir Europos programos direktorius, tyrėjas Arkadijus Mošesas. – Kita vertus, jei dekonstruotume visus šiuos dalykus... nė vienas iš tų dalykų, kuriuos [A. Lukašenka] daro, nėra beprecedenčiai.“

A. Lukašenka valdo šalį ilgiau nei 25 metus, kol kas nėra akivaizdaus varžovo ir nepanašu, kad jis savo noru atsisakytų valdžios – šiais metais jis dalyvaus prezidento rinkimuose, o turint omenyje jo kontrolę visais valdžios lygmenimis, praktiškai nekyla abejonių, kad jis laimės.

Vakarai atsisako jį priimti, nes Baltarusijoje užgniaužiami politiniai protestai, nepriklausoma žiniasklaida ir įvairios visuomenės grupės.

Jam pavyko išplėtoti Baltarusijos ekonomiką į savotišką hibridą – joje gausu sovietinius laikus primenančio planavimo iš centro, tiesa, leidžiamas nedidelio masto verslas, daugiausia – IT sektoriaus Minske.

Šalies ekonomika stipriai priklausoma nuo žemės ūkio produkcijos eksporto į Rusiją ir nuo pigaus naftos importo iš rytinės kaimynės. Nafta Baltarusijos fabrikuose perdirbama ir žymiai brangiau parduodama Europos rinkoms.

Spaudimas dėl integracijos

Daugelį metų Maskva spaudė Minską dėl didesnės integracijos su Rusija, taip atsirado sąjunga, kuri iš esmės egzistuoja tik popieriuje.

A. Lukašenka nerodė didelio entuziazmo, daugiausia baimindamasis prarasti savo darbą ar dar rimtesnių padarinių. Jo atsargumas sustiprėjo po 2014 m., kai Rusija aneksavo Krymą.

Pernai Kremlius vėl priminė apie integraciją, o gruodį A. Lukašenka ir Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas susitiko Sankt Peterburge pasirašyti atitinkamų dokumentų.

A. Lukašenka nesutiko

Nuo tada Rusija ėmė daryti spaudimą A. Lukašenkai. Naujųjų metų išvakarėse ji nutraukė naftos eksportą Baltarusijai, po penkių dienų didžiąją dalį eksporto atnaujino. Baltarusija ėmė importuoti naftą iš Norvegijos.

Sausio 24 d. A. Lukašenka viešai sukritikavo Rusiją dėl naftos eksporto politikos. Jo kalba buvo šiurkšti netgi žmogui, kuris garsėja spalvinga kalbėsena.

„Atsiprašau, bet jie mus apmovė su angliavandeniliais“, – pareiškė jis, tarsi ragindamas pareigūnus kovoti su spaudimu iš Rusijos pusės. Baltarusija turėtų „spjauti į visas tas sąjungas ir panašiai, – pridūrė Baltarusijos lyderis. – O mes drebame, tarsi bijotume apginti savo šalį.“

Po šio pasisakymo daugelis kraipė galvas. O neseniai A. Lukašenka dar labiau nustebino apžvalgininkus – staiga pakeitė trijų aukščiausiųjų karinių struktūrų pozicijų vadovus.

Baltarusijos gynybos ministras Andrejus Ravkovas tapo Nacionalinės saugumo tarybos vadovu. Taryba yra koordinuojanti institucija, sudaryta iš kelių saugumo, žvalgybos ir teisėsaugos agentūrų. A. Ravkovas pakeitė Stanislavą Zasą, o pastarasis ėmė vadovauti Kolektyvinio saugumo sutarties organizacijai – šešių valstybių sąjungai, dominuojamai Rusijos.

Vakarų operatyvinės vadovybės vadas generolas majoras Viktoras Chreninas tapo gynybos ministru, o majoras generolas Aleksandras Valfovičius – pirmuoju V. Chreninio pavaduotoju.

„Dabar sunkūs laikai, – sausio 20 d. sakė A. Lukašenka. – Tai nereiškia, kad rytoj bus karas, kad su kažkuo teks kovoti, ne. Tačiau karinė organizacija negali toleruoti neapibrėžtumo.“

Aleksandras Lukašenka

Karinės pratybos

A. Lukašenka nepaaiškino, ką turėjo omenyje. Baltarusija vakaruose ribojasi su NATO narėmis Lenkija ir Lietuva, taip pat turi glaudžių karinių ir saugumo ryšių su Rusija. Tiesa, po to, kai Maskva aneksavo Krymą, jis dažnai užsimindavo apie grėsmę iš Rusijos pusės ir pabrėždavo – jei kas pultų, Baltarusija ginsis iki mirties.

Sausio 30 d. Baltarusijos Gynybos ministerija paskelbė apie karines pratybas. Jų tikslas – įvertinti karinės vadovybės gebėjimą kontroliuoti jai pavaldžius karinius dalinius, taip pat įvertinti karinių dalinių pasirengimą vykdyti užduotis sparčiai besikeičiančiomis aplinkybėmis.

Ministerija nenurodė pratybų masto ir nekonkretizavo, kiek dalinių jose dalyvaus. Ministerija taip pat išplatino neįprastą pranešimą apie kovinės technikos ir karinių padalinių judėjimą keliais nuo sausio 31 iki vasario 1 d. Minsko regione, rytiniuose Mogiliavo, Gomelio regionuose, kurie ribojasi su Rusija, ir Gardine, kuris ribojasi su Lenkija ir Lietuva.

Būriai turėjo pereiti „vandens barjerus, vykdyti kovines misijas dieną ir naktį miškuose ir žmonių gyvenamuose centruose“, rašoma pranešime.

Pratyboms pasirinktas laikas atrodė tarsi Baltarusijos valdžios siunčiama žinia Rusijai, be to, jos vyko M. Pompeo vizito į Baltarusiją išvakarėse.

Sparčiai šiltėjantys ryšiai

Viena vertus, M. Pompeo vizitas buvo trumpas – truko tik kelias valandas, kita vertus, tai – aukščiausio rango JAV valdžios pareigūno vizitas Baltarusijoje po rugpjūčio mėnesio, kai šalyje lankėsi Johnas Boltonas, o JAV pirmasis valstybės sekretorius lankėsi 1993 m., apskritai prieš A. Lukašenkos erą.

M. Pompeo ir J. Boltono vizitai žymi akivaizdų JAV ir Baltarusijos santykių pokytį. 2008 m. A. Lukašenkos vyriausybė išvarė JAV ambasadorių ir daugumą Amerikos diplomatų, kai Vašingtonas įvedė sankcijas didžiausiai Baltarusijos naftos perdirbimo įmonei ir finansinius apribojimus kompanijoms, turinčioms verslo reikalų su Baltarusija.

Baltarusijos valstybinė televizija parodė laidą apie tai, kad JAV ambasada šalyje tariamai vykdė šnipinėjimą.

Dabar JAV administracijos ir Minsko ryšiai sparčiai šiltėja. Kelionės metu M. Pompeo akcentavo JAV atsidavimą nepriklausomai, suvereniai, stabiliai ir klestinčiai Baltarusijai, taip pat išsakė norą normalizuoti dvipusius santykius.

Tiesa, Baltarusijos ambasados Amerikoje dar nėra.

Strateginių ir užsienio politikos studijų centro Minske Rusijos programos direktorius Jurijus Carikas sako, kad M. Pompeo vizito nereikėtų pernelyg išpūsti. Manoma, kad jis ir Baltarusijos valdžios pareigūnai turėjo aptarti ambasadorių sugrąžinimą ir galbūt amerikietiškos naftos, atplukdomos per Lenkijos uostus, pirkimą.

„Tai nebus lūžis ar tai, kas išgelbės Baltarusiją nuo Rusijos spaudimo, A. Lukašenka tai supranta, taigi neturi pernelyg didelių lūkesčių šiam vizitui“, – sakė jis.

A. Lukašenkos spalvinga retorika nėra neįprasta – taip jis supranta diplomatiją ir derybas bent jau pastaruosius 15 metų, sakė A. Mošesas.

„Jis kalba jam būdinga maniera, tikėdamasis, kad Maskva padarys nuolaidų, – teigė jis. – Jis vis dar mano, kad turi auditoriją Rusijoje, Rusijos vyriausybėje. Jis tebėra populiarus Rusijoje, jis vis dar mano, kad turi auditoriją, į kurią gali kreiptis.“

Pasak A. Mošeso, M. Pompeo vizitas – signalas. Vašingtonas signalizuoja Maskvai, kad gilina ryšius su Minsku. A. Lukašenka signalizuoja Maskvai, kad jis yra svarbus Amerikai ir kad nori padaryti nuolaidų Vašingtonui.

Ir vis tik, A. Mošeso teigimu, pinigai ir subsidijos, kurių reikia, kad Baltarusijos ekonomika nenugrimztų, atkeliaus ne iš JAV, ne iš Europos, o iš Rusijos, ir Maskva tai žino.

„Gali būti surengta kažin kiek susitikimų, tačiau pinigai neateina iš Vakarų“, – pabrėžė A Mošesas.