Berlyno Humboldtų universiteto profesoriui J. Baberowskiui platų pripažinimą atnešė monografija „Sudeginta žemė. Stalino prievartos valdžia“. K. Schlögelis – daugelio studijų apie Rytų Europos kultūrą bei istoriją autorius (naujausia jo knyga – „Sovietinis amžius. Nugrimzdusio pasaulio archeologija“). Be to, abu aktyviai reiškiasi viešose diskusijose apie aktualią Rusijos politiką.
Šių istorikų pozicijos aiškiai išsiskyrė karinės Rusijos agresijos prieš Ukrainą pradžioje, kai jie pateikė diametraliai priešingą Krymo aneksijos vertinimą. J. Baberowskis anuomet perėmė oficialų Rusijos „pasakojimą“, o K. Schlögelis be išlygų pasmerkė Rusijos elgesį.
Vladimiro Putino supratėjų argumentus mokslininkas aiškina „Rusijos refleksu“, kylančiu iš vokiečių kaltės dėl karo metų nusikaltimų „rusams“. Tačiau vienintele nacių auka laikant rusus bei užmirštant kitas nukentėjusias tautas, dedamas lygybės ženklas tarp Sovietų Sąjungos ir Rusijos. Šį „mentalinį žemėlapį“ vokiečiai turėtų pagaliau išmesti iš savo galvų, – rašė K. Schlögelis 2015 m. pokalbių knygoje „Rusijos refleksas“.
„Žmonės savo gyvenimo kokybę lygina su tuo, ką yra patyrę anksčiau“
Nuo to laiko abu istorikai Vokietijoje regimi kaip antipodai: K. Schlögelis – kaip aštrus V. Putino kritikas, J. Baberowskis – kaip „Rusijos supratėjas“.
„Galime džiaugtis, kad V. Putinas yra valdžioje“, – teigė J. Baberowskis prieš paskutiniuosius Rusijos prezidento rinkimus.
Pasak jo, daugeliui rusų V. Putinas „įkūnija stabilumą, tvarką ir kuklią gerovę“. „Išties tragiška, tačiau taip jau yra, kad rusai savo istorijoje neturėjo laimės su laisvės ekperimentais. Todėl jie ir teikia pirmenybę autoritarinei tvarkai, o ne liberalios tvarkos pažadams“, – aiškino istorikas 2018 metų pavasarį.
Sausio viduryje dienraščiui „Die Welt“ duotame interviu J. Baberowskis pripažįsta, kad jauni rusai V. Putino atžvilgiu nusiteikę kritiškai. „Jis jau 20 metų valdžioje, jie kitos patirties neturi ir pageidauja didesnio atvirumo, nori dalyvauti politiniuose sprendimuose, nori, kad nebūtų ribojamas jų socialinis mobilumas. Tokiems jų norams vyresnieji nepritaria. Ir tai suprantama, nes žmonės savo gyvenimo kokybę lygina su tuo, ką yra patyrę anksčiau“, – pastebi J. Baberowskis, primindamas, jog posovietinėje erdvėje po 1990 metų gyvenimas buvęs „atšiaurus, beatodairiškas, pavojingas ir pilnas iššūkių“, o žmonės skurdo, – jis pats visa tai matęs savo akimis, nes anuomet keliolika metų po 5 mėnesius praleisdavęs Rusijoje, kur rinko medžiagą savo studijai apie Staliną.
„Metams bėgant, milijonams gyvenimas palengvėjo, įtampa atslūgo, žmonės nebegyvena vien ta diena, atmosfera tapo civilizuotesnė, draugiškesnė, dėmesingesnė“, – sakė jis.
O šio atsipalaidavimo simboliu rusams, pasak J. Baberowskio, tapo V. Putinas.
„Vienas rusas kolega man netgi sakė, kad jo laisvės erdvė autoritarinės tvarkos dėka paradoksaliai išsiplėtė“, – liudija istorikas, iki šiol palaikantis glaudžius ryšius su savo kolegomis Rusijoje.
Kas tai per valdžia, jei ji leidžia jauniems žmonėms palikti šalį?
Daug bičiulių Rusijoje turi ir K. Schlögelis, tačiau jų politinės nuostatos, matyt, gerokai skiriasi nuo to rusų rato, kuriame dažnai sukiojasi J. Baberowskis.
„Devyniasdešimtuosius metus vaizduoti vien kaip chaosą ir anarchiją, kaip tai daro oficiali propaganda, yra nedora“, – piktinasi jis, Rusijoje dažnai lankęsis septintajame dešimtmetyje, perestroikos metais, o ir vėliau.
Pasak K. Schlögelio, tai buvę „neįtikėtino proveržio metai, nors procesas vėliau ir išsimušė iš vėžių“.
„Esama ir kitos Rusijos, tik pažvelkit į jaunų žmonių, gyvenančių ne Putino pasaulyje, veidus, – juose nebėra baimės. Jie palaiko ryšius su užsieniu, keliauja po visą pasaulį (...) ir žino, ką reiškia normaliai gyventi“, – sako jis.
Tačiau J. Baberowskis nelinkęs manyti, kad demokratinis Vakarų modelis yra didžiausia Rusijos gyventojų siekiamybė ir provokuodamas klausia, „ar išties teisė dalyvauti laisvuose rinkimuose daugumai žmonių tokia jau svarbi?“.
Pasak jo, liberalai dažnai pražiūri, kad pripažinimas bei orumas daugeliui žmonių yra svarbiau, nei teisė gyventi, nepatiriant valstybės priežiūros bei kišimosi. O Putinas labai gudriai groja pripažinimo klaviatūra. Imperija žlugo, daugelis prarado viską, kas jiems ką nors reiškė, jiems teko elgetauti, jie jautėsi sugniuždyti. Šiuo pažeminimo jausmu Putinas pasinaudojo, jį įvardino ir pavertė savo ginklu.“
Taip, išties, pažeminimas, beprasmis aukojimasis ir žlugimas, „suvokimas, kad trūksta jėgų su tuo susidoroti, yra didžiulė trauma“, – pripažįsta K. Schlögelis. „Tačiau, tai suprasti anaiptol nereiškia pritarti Putino elgesiui. Jis tą traumą dar aštrina, užuot ieškojęs būdų jai įveikti, jis kursto nepilnavertiškumo kompleksą, kurio Rusijai išvis nereikia, jis trukdo išsiaiškinti priežastis, dėl kurių žlugo sovietinė imperija, jis meistriškai naudojasi priešiškumo bei pažeminimo jausmais“, – mano jis.
„Tiesiog pražūtinga, kad šis asmuo viskam, kas šią milžinišką šalį galėtų padaryti stiprią – institucijoms ir nepriklausomoms galvoms – neleidžia laisvai veikti. Ir kuo tai baigsis? Jaunas elitas, kurio reikėtų šaliai, ją palieka. Emigravo virš dviejų milijonų žmonių. Maždaug tiek, kaip po Spalio revoliucijos. Kas tai per valdžia, jei ji leidžia jauniems žmonėms palikti šalį?“ – klausia K. Schlögelis.
Didžioji gyventojų dauguma konservatyvesnė už savo prezidentą
Į retorinį savo kolegos klausimą J. Baberowskis atsako, anot jo paties, „eretiška teze“: „Žmonės gali gerai jaustis ir diktatūroj.“ Istorikas sakosi bandąs žvelgti į Rusiją ne vien iš paukščio skrydžio.
„Noriu, kad gyvenimas atsiskleistų jo kasdieniškume, idant suvoktume, jog žmonės savo gyvenimu gali jaustis patenkinti ar nepatenkinti dėl įvairių priežasčių. Moralinis vertinimas mums nepadės suprasti to, kas vyksta“, – sako jis.
K. Schlögelis teigia taip pat pažįstantis Rusijos gyvenimą iš vidaus. Jam suprantamas žmonių džiaugsmas, kad nebereikia stovėti ilgose eilėse, kad po deficitinės ekonomikos apstu prekybos centrų. Tačiau pasidairius po kalėjimus, ligonines, mokyklas padėtis bus daug liūdnesnė. Be to, „didžiausia pasaulyje šalis jau seniai nepasiūlė pasauliui jokių techninių naujovių, tai žino ir paprasti žmonės, gyvenantys toli nuo sostinės“: „Ir visa tai – šalyje, kupinoje turtų ir gamtos išteklių. Tiesiog neįsivaizduojama!“ Ar tuomet reikia stebėtis režimo nervingumu, kai „tuoj nutildomas kiekvienas pasipriešinti išdrįsęs asmuo“?
Tačiau Rusijos gyventojų daugumą sudaro ne maištingi protai, – atremia J. Baberowskis. Yra netgi priešingai. „Po Krymo aneksijos dauguma rusų buvo euforiški, džiūgavo. Nuotaikos buvo agresyvios. Neturėtume užmiršti, kad gyventojų dauguma yra daug konservatyvesnė už savo prezidentą. 2014 metais masės jį ne tik kad palaikė, jos jį tiesiog stumte stūmė šia kryptimi. Milijonai rusų nesusitaikė su imperijos žlugimu. Ir mums teks pakęsti tokią jų nuostatą, kaip kitiems tenka pakęsti vokiečių moralinį imperializmą“, – pastebi jis.
„Turim būti rusams dėkingi, kad jie nori būti mūsų draugai“
Tai žodžiai, kuriuos ištarė didžiausios Vokietijos federalinės žemės Šiaurės Reino Vestfalijos premjeras Arminas Laschetas, – priminė dienraštis „Die Welt“. „Draugai“, „partneriai‘, – ar tai tinkamos sąvokos, kalbant apie V. Putiną?
J. Baberowskio toks pasakymas nešokiruoja. „Esu istorikas ir noriu aprašyti bei suprasti tai, ką matau. Turėtume orientuotis į tai, kas įmanoma, o ne į tai, kas pageidautina. Rusija yra svarbi jėga. Vokietija negali sau leisti turėti Rusijos kaip priešo, jai tai nebūtų naudinga. Vokietijos reputacija Rusijoje yra puiki, tai yra kultūrinis kapitalas, juo galima pasinaudoti, norint daryti įtaką. Valstybių tarpusavio santykiai grindžiami pragmatizmu. Vokietija turėtų elgtis su Rusija taip, kaip ji elgiasi su Turkija ar Kinija.“
Ir šiuo klausimu K. Schlögelis yra visiškai kitos nuomonės: „Šalį, kuri užpuola kitą Europos valstybę, aneksuoja jos teritoriją, kursto karą, derėtų vadinti „priešininke“ ir būti pasirengus nuo jos gintis. Apie tariamą rusų ir vokiečių sielų giminystę prirašytos ištisos bibliotekos, – vokiečių Rusijos kompleksas!“
Vokiečių iliuzijos įveikti vidines Rusijos blokadas, ją glostinėjant ir maldant, yra nepagrįstos. „Kartais esama tokių istorinių situacijų, kai niekas nepajuda iš vietos. Tuomet negelbės jokios kalbos apie atvirumą ir dialogą. Istoriko pareiga nušviesti, kuo grindžiami vokiečių santykiai su rusais, kiek juose esama sentimentalumo, nostalgijos bei kičo, ir ar neveikia tų santykių drąsos stygius, bailumas“, – įsitikinęs jis.
Pasikeitė vokiečių požiūris į Rusiją: kalba apie Rusiją tarsi apie antrą tėvynę
Vokietijos santykiuose su Rusija J. Baberowskį stebina pokyčiai. „Rytų Vokietijoje į rusus iki 1989 m. buvo žiūrima kaip į okupantus. O štai šiandien tie patys žmonės mato Rusiją teigiamoje šviesoje, idealizuoja sovietinius laikus, kalba apie Rusiją taip, tarsi ji būtų antra jų tėvynė.“ Mėgindamas tai suprasti, istorikas pasitelkia socialinę psichologiją ir teigia, kad rytų vokiečiai tokiu keistu būdu reaguoja į iš vakarų vokiečių pusės patiriamą globėjiškumą: „Rusija kaip pasipriešinimo simbolis, Putinas kaip pripažinimo resursas“.
Simpatijos Rusijai eina pagrečiui su stiprėjančiu vokiečių antiamerikanizmu. Kaip atskleidė naujausia „Pew“ tyrimų centro reprezentatyvi apklausa, kurios metu apklausti 37 tūkst. respondentų 33 šalyse, tik 39 procentai vokiečių buvo teigiamos nuomonės apie JAV, – jokia kita Bendrijos šalis nėra taip neprielankiai nusiteikusi savo transatlantinio partnerio atžvilgiu.
Be to, net 41 proc. vokiečių mano, jog didžiausią pavojų pasaulio taikai kelia JAV prezidentas Donaldas Trumpas (Šiaurės Korėjos vadą Kim Jong Uną pavojingiausiu laiko 17 proc., V. Putiną – tik 7 proc. vokiečių).
„Vokietijos viešajame diskurse yra įmanu apibūdinti Ameriką kaip karo kurstytoją. Apie Putiną to čia niekas nepasakytų, nors būtent jis yra karo kurstytojas!“ – nusivylimo neslepia istorikas K. Schlögelis.
Jam nesuprantama, kad televizijos debatų laidose, vos tik prabilus apie reikalą būti pasiruošus gynybai, „tuoj pat imama įtarinėti militarizmu“.
Netikėta paralelė: „Nord Stream 2“ ir 2015 metais prarasta Vokietijos sienų kontrolė
Abu istorikai sutarė, kad Vokietijoje nesama politikų, kurie, anot J. Baberowskio, turėtų Rusijos strategiją, koncepciją. K. Schlögelis eina dar toliau, prabildamas apie „prisitaikėliškumo tendencijas vokiečių politikoje“, – tokio prisitaikėliškumo pavyzdžiu jis laiko „Nord Stream 2“ dujotiekį.
„Federalinė vyriausybė atkakliai neigė geopolitinį jo pobūdį, kalbėjo tik apie ekonomiką, pasiduodama tariamai nesustabdomam procesui. Tai – pražūtinga. Beveik kaip fatališko susitaikymo su prarasta sienų kontrole 2015 metais atveju. Niekas nekalba apie tai, kad, pritardama „Nord Stream 2“, Vokietija padidino spaudimą Ukrainai ir parodė esanti pasirengusi jos išsižadėti“, – sako K. Schlögelis.
„Rusija, iš Amerikos žvelgiant, atrodo kitaip“, – oponuoja J. Baberowskis. „Rusija yra mūsų kaimynė, jos negalim atsikratyti. Viskas, kas ten vyksta, turi poveikį ir Vokietijai bei Rytų Europai. Su šia realybe anksčiau ar vėliau teks susidurti kiekvienai federalinei vyriausybei.“
Pokalbio pabaigoje istorikai palietė Rusijos po Putino temą. „Galios sistema, sutelkta viename asmenyje, turi problemų su stabilumu. Negali žinoti, kas gali nutikti. Kai nėra institucijų, kurios reguliuotų perėjimą, gali tapti labai pavojinga – ne tik Rusijai, bet ir visam pasauliui“, – svarsto K. Schlögelis.
Istorikui įstrigo sakinys, V. Putino pasakytas Rusiją apėmusios Krymo euforijos dienomis 2014 m. pavasarį. Rusijos prezidentas tuomet prabilo „apie rusų tautos genetinį kodą, tautinio kolektyvo pranašumą prieš Vakarų individualizmą, apie herojinio pasiaukojimo grožį kaip rusų charakterio privalumą“. Turėdami prieš akis raidos nenuspėjamumą, privalėtume sau nuolatos priminti: būkime budrūs, akyli, atidžiai stebėkim, kas vyksta, būkim viskam pasirengę.“