Dar nežinia, ar atėjo laikas rašyti D. Medvedevo politinį nekrologą, tačiau jo metai, praleisti vadinamosios Rusijos galios vertikalės viršūnėje, pasitarnauja puikiu pavyzdžiu, kaip V. Putino sistemos inercija gali uždusinti modernizavimo ketinimus.
Sausio 15 d. D. Medvedevas netikėtai atsistatydino iš ministro pirmininko pareigų, iš anksto nepranešęs savo vyriausybės nariams, kuriems taip pat teko padėti ant stalo atsistatydinimo prašymus.
„Mes, kaip vyriausybė, privalome suteikti savo šalies prezidentui galimybę priimti visus reikiamus sprendimus“, – pareiškė D. Medvedevas, nors iš pradžių nebuvo aišku, kaip tolesnis jo buvimas aukščiausiame kabineto poste galėtų sukliudyti V. Putino reformai.
V. Putinas ministrui pirmininkui pareiškė šaltoką padėką už jo tarnybą. „Ne viskas pavyko, bet juk niekada viskas nepavyksta iki galo“, – sakė jis.
V. Putinas visada vengė atleisti artimus, patikimus sąjungininkus, tačiau nuo 2012 m. ministro pirmininko pareigas ėjęs D. Medvedevas pirmininkavo kaip tik tuo metu, kai realios pajamos Rusijoje mažėjo ilgiausią laiko tarpą per visus dvidešimt V. Putino valdymo metų. Vyriausybės sudarytas 400 mlrd. dolerių „nacionalinių projektų“ išlaidų planas, kuriuo buvo tikimasi išgelbėti skęstančią šalį, startavo ne kažin kaip.
Naujosios pareigos, kurias V. Putinas pasiūlė D. Medvedevui, anksčiau net neegzistavo: Saugumo tarybos, patariamojo organo, kuriam priklauso galingiausi Rusijos saugumo vadovai, pirmininko pavaduotojas. Oficiali Saugumo tarybos galva – V. Putinas, tačiau iš tiesų jai vadovauja jo sekretorius, buvęs slaptosios policijos vadas Nikolajus Patruševas.
Taryba Kremliaus propagandos ruporų yra apibūdinama kaip Sovietų Sąjungos aukščiausiojo valdžios organo – Politbiuro – atitikmuo.
Taigi naujai įsteigtas postas, tiesiogiai pavaldus V. Putinui, gali turėti milžiniškos įtakos – nors gal ne tada, kai jį užims D. Medvedevas, kuris niekada nerodė deramos pagarbos saugumo viršininkams, kaip tai darė KGB išmuštruotas V. Putinas.
D. Medvedevo perkėlimas reiškia, kad jis greičiausiai netaps V. Putino įpėdiniu, kai šio kadencija 2024 m. pasibaigs. Jis taip pat nebegrįš į ministro pirmininko postą, dabar perleistą sumaniam technokratui, buvusiam mokesčių tarnybos vadovui Michailui Mišustinui.
D. Medvedevo karjera jau judėjo žemėjančia trajektorija – ko jis greičiausiai ir tikėjosi. Daugelį metų jis per oficialius susitikimus atrodė kamuojamas nuobodulio ir atšiaurus, ne kartą nufotografuotas užmerktomis akimis ir, regis, snaudžiantis.
Opozicijos politikas ir antikorupcijos aktyvistas Aleksejus Navalnas tviteryje paskelbė nuotrauką, darytą trečiadienį tuo metu, kai V. Putinas pristatinėjo savo reformą: „Tik vienas dalykas Rusijoje yra išties stabilus ir nesikeičiantis – Dmitrijus Medvedevas, pramiegantis oficialią prezidento kalbą.“
Neseniai vykusioje apdovanojimų ceremonijoje į D. Medvedevo Naujųjų Metų sveikinimo kalbą buvo įtraukta Antono Čechovo citata: „Su kiekvienais metais esi vis arčiau mirties, turi vis platesnę plikę, vis gilesnes raukšles, vis vyresnę žmoną, vis daugiau vaikų ir vis mažiau pinigų.“
Kai kurie klausytojai negalėjo neprisiminti garsiosios D. Medvedevo citatos, jo 2016 m. mestelėto atsakymo moteriškei iš Rusijos aneksuoto Krymo, kai ši pasiskundė, kad gauna labai jau mažą pensiją: „Dabar pinigų nėra. Kai rasime pinigų, pakelsime ir pensijas. O jūs ten laikykitės, būkite linksmi ir sveiki.“
D. Medvedevas pastaruoju metu galėjo būti pavargęs ir prislėgtas, nes jo vyriausybė neįgyvendino V. Putino pažadų apčiuopiamai pagerinti pragyvenimo lygį, tačiau ko jau ko, bet pinigų jam netrūksta. Šią besniegę žiemą didžiulis žemės sklypas aplink jo rezidenciją Centrinėje Rusijoje yra padengtas dirbtiniu sniegu.
D. Medvedevas niekada nepateikė aiškaus atsakymo į ilgą vaizdo įrašą, kurį sukūrė A. Navalno komanda ir kuris „YouTube“ buvo peržiūrėtas daugiau nei 33 milijonus kartų: jame buvęs ministras pirmininkas kaltinamas turto pasisavinimu stambiu mastu.
Po šio vaizdo įrašo D. Medvedevo palaikymas visuomenėje taip ir neatsigavo: pastaraisiais mėnesiais jo reitingai smuko žemiau 40 proc., o V. Putino tebėra beveik 70 proc. Vyriausybės išlaidų mažinimas, kuris prasidėjo 2015 m. ir tęsėsi iki 2018 m., taip pat nepadėjo, o 2018 m. birželio mėnesį priimtas vyriausybės sprendimas pailginti pensinį amžių – kurį priėmė V. Putinas, bet kuris dažnai priskiriamas „beširdžiui“ D. Medvedevui – jo populiarumui sudavė ypač skaudų smūgį.
Akivaizdžiai atbukęs, nugalėtas D. Medvedevas pasibaigus premjerystei nė iš tolo nebeprimena to kupino vilčių, žvalaus modernizuotojo, kuris 2008 m. pradėjo ketverių metų kadenciją ir sužavėjo JAV prezidentą Baracką Obamą bei jo pagalbininkus bandydamas atkurti JAV ir Rusijos santykius.
Nors daugelis V. Putino oponentų, tarp jų ir aš, niekada netikėjo, kad D. Medvedevas galėtų vykdyti nepriklausomą politiką, vadinamieji sistemos liberalai, tikintys, kad įmanoma pakeisti sistemą iš vidaus, dėjo daug vilčių į jaunesnį, kultūringesnį lyderį.
Jie tikėjosi, kad jei 2012 m. jis būtų kandidatavęs antrajai prezidento kadencijai, būtų galėjęs atsikratyti konservatyvios V. Putino įtakos, o Rusija pamažu taptų laisvesnė – tiek ekonomiškai, tiek politiškai.
D. Medvedevas išmėgino keletą perspektyvių dalykų. Jis įkūrė didelį inovacijų centrą Skolkove netoli Maskvos, bandydamas į rusišką Silicio slėnio versiją privilioti investuotojus ir verslininkus. Jis ėmėsi reformuoti savo interesų žiūrinčias, kiaurai supuvusias teisėsaugos institucijas ir modernizuoti pasenusias Rusijos ginkluotąsias pajėgas, pradėjęs plataus užmojo reorganizaciją ir persiginklavimą.
Jis pašalino kai kuriuos labiausiai į savo postus įsikibusius, konservatyviausius regionų lyderius, išardydamas aplink juos susikūrusias korumpuotas monopolijas.
Tačiau sistemos liberalų viltys veikiausiai nuslūgo 2011 m. kovą, kai D. Medvedevas įsakė Rusijos atstovui Jungtinių Tautų Saugumo taryboje susilaikyti dėl rezoliucijos, leidžiančios JAV ir jos sąjungininkams panaudoti jėgą prieš Muammaro Qaddafio režimą Libijoje.
V. Putinas savo bendražygį viešai sukritikavo už tai, kad šis neliepė balsuoti „prieš“, palygindamas Vakarų intervenciją Libijoje su „viduramžių kryžiaus žygiu“. Savo knygoje „Nuo šaltojo karo iki karštosios taikos“ (angl. From Cold War to Hot Peace) Michaelas McFaulas, buvęs JAV ambasadorius Rusijoje ir D. Medvedevo liberalių ketinimų apologetas, rašė, kad „JAV karinė intervencija Libijoje, padėjusi nuversti Qaddafį, netyčia galėjo padėti pašalinti iš valdžios ir Medvedevą“.
2011 m. rugsėjį V. Putinas ir D. Medvedevas paskelbė, kad kitais metais ketina apsikeisti postais: ši naujiena karčiai nuvylė sistemos liberalus. Protestai prieš suklastotus parlamentinius rinkimus, prasidėję mažiau nei po trijų mėnesių, tik padėjo įtikinti V. Putiną, esą Vakarai bando sumenkinti jį ir įgalinti D. Medvedevą.
Tačiau – galbūt iš lojalumo savo laikinajam įpėdiniui, kuris ir nesistengė kabintis į valdžią – V. Putinas nebandė pakeisti D. Medvedevo kaip ministro pirmininko.
O šis taip daugiau ir nebepakėlė snapo. Jis vengė priimti svarbius sprendimus ar siūlyti dideles reformas; kabineto ministrams buvo pasakyta, kad jiems reikalingas V. Putino sutikimas dėl visko, kas bent iš tolo kvepėtų kontroversija. Tam tikra prasme tai padėjo Rusijai sukurti apsauginę ekonominę sieną po to, kai V. Putinas aneksavo Krymą, o 2014 m. nukrito naftos kainos. Atsižvelgiant į Vakarų sankcijas ir vis kibesnius V. Putino bičiulių bei pakalikų gniaužtus, Rusijos šiaip jau kompetentingi ekonomistai galėjo nebent tik sumažinti išlaidas, kad apsaugotų biudžetą nuo išorinių sukrėtimų – ir kaupti tarptautinius rezervus kaskart, kai naftos kainos pakyla.
D. Medvedevo kadencija baigėsi su 554 mlrd. dolerių rezervu – beveik identišku rekordiniam 2008 m. 569 mlrd. dolerių rezervui.
Tai buvo V. Putino kantrybės patikrinimas. Įsitraukęs į geopolitinius šachmatus ir ieškodamas būdų išsilaikyti valdžioje po 2024 m., jis aiškiai norėjo atsikratyti vidaus ekonomikos valdymo. Jis norėjo nustatyti tikslus ir leisti kam nors kitam juos pasiekti. Jis vis kartojo D. Medvedevui, kad tikisi „rezultatų“. Tie rezultatai D. Medvedevui taip ir liko nepasiekiami.
Maža to, D. Medvedevo, kaip formalaus Kremliaus lojalistų partijos „Vieningoji Rusija“ lyderio, darbas taip pat pasirodė nepakankamas. Parama partijai ištirpo, o balsų daugumai gauti vis dažniau tekdavo pasitelkti klastojimą ir administracinį spaudimą.
Gruodžio mėnesį tik 29 proc. rusų nacionaliniuose rinkimuose buvo nusiteikę balsuoti už „Vieningąją Rusiją“, o tai kelia grėsmę jos parlamentinei daugumai, kad ir kokia nesąžininga būtų sistema. Po 2024 m. V. Putinui reikės stipresnės partijos: ją tikimasi sukurti „Jungtinio liaudies fronto“ pagrindu – arba reformavus „Vieningąją Rusiją“.
Legendinis V. Putino asmeninis lojalumas pasirodė pakankamai stiprus, kad D. Medvedevui, kuriam dar tik 54-eri, netektų keliauti į pensiją. Kita vertus, pats V. Putinas 2011 m. parmynė atgal, užuot leidęs D. Medvedevui ir toliau atsargiai įgyvendinti reformas.
Ne kas kitas, o V. Putinas sukūrė sistemą, kuri paralyžiavo bet kokį ekonomikos liberalizavimą; tai jis pasiuntė Rusiją į karinius nuotykius, kurie apribojo bet kokias galimybes plėtoti prekybą. V. Putinas, suteikęs D. Medvedevui viltį sukurti modernesnę Rusiją, čia pat ją ir atėmė, buvusiam įpėdiniui palikdamas vien tik prabangų gyvenimo būdą, kuriuo mėgaujasi Rusijos elitas.
Nes Rusija priklauso V. Putinui: nori – duoda, nori – atima.
Leonidas Beršidskis yra „Bloomberg Opinion“ Europos apžvalgininkas. Jis yra Rusijos verslo dienraščio „Vedomosti“ įkūrėjas ir redaktorius bei nuomonių svetainės „Slon.ru“ steigėjas.
