Per ateinančius metus N. Ulasevičius stebėjo, kaip lėtai, bet užtikrintai grėsmingą formą įgauna pirmosios branduolinės Baltarusijos jėgainės vėsinimo bokštai ir sistemos blokai. Statybos, kurias vykdė Rusijos valstybinė branduolinė agentūra „Rosatom“, tikrai nesiklostė taip sklandžiai, kaip galbūt norėjosi. Incidentą vijo incidentas, oficialų atidarymą ne kartą teko atidėti, tačiau jau 2020 metų pradžioje žadama paleisti pirmąjį reaktorių.

Sakyti, kad Baltarusijos branduolinės jėgainės statybos – prieštaringai vertinamas dalykas, reikštų nepasakyti nieko.

Vos už 11 kilometrų nuo pietinės Baltarusijos sienos – Černobylis, kurio tragedija paliko precedento neturinčių žaizdų vietinių likimuose. 1986 metų pavasario vėjo kryptis (ir sovietų pareigūnų noras bet kokia kaina apsaugoti Maskvą) tapo prakeiksmu Baltarusijai, kuri nuo nelaimės nukentėjo skaudžiausiai. Radioaktyviems debesims ėmus judėti link sostinės, oro pajėgų pilotai gavo nurodyti nuginti toksiškus debesis.

Didžioji labiausiai į pietus nutolusio Gomelio regiono dalis ir šiandien išlieka smarkiai užteršta radiacija, ten itin didelis sergamumas onkologinėmis ligomis. Bet kuris vyresnis nei penkiasdešimties vietos gyventojas puikiai prisimena, ką veikė tomis sausomis ir karštomis pavasario dienomis. Jie skaudžiai kalba apie nuovargį, džiūstančią burną, sklandžiusius gandus, kad būtų į naudą vartoti jodą, ir nerimą kėlusią patikimos informacijos stoką.

„Panika galėjo prasiveržti tik vėliau“, – sako vietos gyventoja Maria Ivanovna, nepanorusi nurodyti savo pavardės. Astrave gyvenančios moters teigimu, miestiečių nuomonės branduolinės naujos jėgainės klausimu išsiskyrė. Nemaža dalis džiaugiasi oriais atlyginimais ir patobulėjusia vietos infrastruktūra, ypač naujakuriai, kurių skaičius prasidėjus statyboms išaugo tris kartus. Čia atsirado naujas sporto ir pramogų centras, ligoninė, nutiestas kelias, besijungiantis su magistrale Minskas-Vilnius. Tik Marios Ivanovnos kartai „labai nelengva“.

„Dėl to, kas įvyko dar 1986 metais, žmonės ir dabar labai nerimauja, kas gali nutikti. Žinote, jie juk gali ir nesakyti visos tiesos“, – sako moteris.

Lietuva branduolinės jėgainės planams priešinasi itin aktyviai. Šalies teigimu, prieš imantis tokio ambicingo ir galimai pavojingo projekto niekas su Vilniumi deramai nesitarė, be to, jėgainė neatitinka po Fukušimos tragedijos sugriežtintų reikalavimų, o konkrečiai – rekomendacijos branduolinių jėgainių nestatyti arčiau nei už 100 kilometrų nuo didesnių miestų. Naujoji branduolinė jėgainė – vos už 48 kilometrų nuo Vilniaus.

Nuslėpti incidentai ir slapti kėslai


Kiek žinoma, su reaktoriaus korpusu Baltarusijoje jau įvyko mažiausiai du incidentai. Pirmasis dar 2016 metų liepą, kai instaliuojant jį neišlaikęs svorio išmetė kranas. Baltarusijos pareigūnams prireikė dviejų savaičių, kol valdžios pareigūnai sukaupė drąsą ir pripažino, kas įvyko. Po penkių mėnesių pakeistas reaktoriaus korpusas transportavimo metu susidūrė su geležinkelio atrama. Statybų metu žuvo mažiausiai penki darbininkai. Kontrolės patalpose buvo kilęs mažiausiai vienas gaisras.

N. Ulasevičiaus teigimu, apie incidentą su išmestu reaktoriaus korpusu jis sužinojo visai netikėtai kalbėdamasis su vietos statybininku.

„Jis man prisiekinėjo matęs, kaip reaktoriaus korpusas išslydo iš virvių ir krito iš dviejų ar trijų metrų aukščio“, – sako aktyvistas.

„Rosatom“ atstovas „The Independent“ pareiškė, kad kaltinimai dėl saugos pažeidimų „neturi jokio pagrindo“. Astravo jėgainėse esantys reaktoriai, esą – vieni iš saugiausių pasaulyje, jie apsaugoti net ir nuo menkai tikėtinų nelaimių, pavyzdžiui, antskrydžio.

Tik ne visi tokie tikri tokia tariama tiesa. Pavyzdžiui, oficialiam sovietų atsakui į Černobylio nelaimę vadovavęs Jurijus Voronežcevas sako negalintis patikėti bandymais nuraminti, kad jėgainė saugi.

„Nemanau, kad Baltarusijos statybininkai geresni nei sovietiniai. Tie patys žmonės, ta pati sistema. Nepamirškite, kad Černobylio autorius fizikas Anatolijus Aleksandrovas taip pat tikino, kad jo jėgainė tokia saugi, jog galėtų būti pastatyta Raudonojoje aikštėje. Jo pasitikėjimas savimi nieko gero neatnešė“, – sako J. Voronežcevas. Be to, tikrai nėra jokios objektyvios priežasties, kodėl Baltarusijai reikia naujos jėgainės, nes elektros poreikis tikrai drastiškai neišaugo.

Baltarusijos valdžios teigimu, jėgainė reikalinga būtent šalies vidaus reikmėms. Nepaisant to, atrodo, kad vienas iš pirminių planų buvo pardavinėti elektrą kaimynėms Baltijos regione. Lietuvos sprendimas nepirkti „nešvarios“ elektros, pagamintos Astravo jėgainėje, Minsko kortas kaip reikiant sumaišė.

Tiesą sakant, projektas labiausiai primena bandymus Minską pastumti dar giliau į Maskvos glėbį. Rusija skyrė didžiąją dalį pinigų, iš tų 9,4 mlrd. eurų, reikalingų statyboms. Be to, Rusija bus vienintelė branduolinio kuro tiekėja ir branduolinių atliekų administratorė. Svarbu tai, kad atominės elektrinės planai parengti visai kitokiu metu – Rusija dar nebuvo aneksavusi Krymo ar spaudusi Baltarusiją dėl didesnės integracijos. Dabar tokia priklausomybė įgauna visai kitokį svorį.

„Tai žymiai svarbesnio žaidimo dalis. Pagrindinis tikslas – pasiekti, kad nuo Rusijos būtų priklausomos visos artimiausios kaimynės, ar ta priklausomybė pasireikštų per dujas, ar naftą, ar „Rosatom“. Baltarusija paprasčiausiai įkliuvo į spąstus“, – mano N. Ulasevičiaus.