Pastaruoju metu Rusijos prezidentą tiesiog apsėdo mintys apie Antrąjį pasaulinį karą. V. Putinas apie jį kalba kiekviena proga: neoficialiame susitikime su kitais posovietinių šalių vadovais, metų pabaigoje surengtoje spaudos konferencijoje, susitikime su Rusijos magnatais, Gynybos ministerijoje, dalyvaujant svarbiausiems generolams. Jis ne kartą sakė, kad knaisiojasi po archyvus, ir minėjo rengiantis mokslinį straipsnį apie Antrąjį pasaulinį karą. Net būdamas lyderis, kuris Sovietų Sąjungos pergalę (daugelis rusų ją laiko triumfu prieš supuvusią Europą) prieš nacius pavertė naujojo Rusijos nacionalinio identiteto kertiniu akmeniu, V. Putinas neįprastai daug laiko skiria šiam konfliktui ir yra itin emociškai įsitraukęs.
Tai vyksta todėl, kad V. Putinas, jo patarėjai užsienio politikos klausimais ir propagandistai mato, kaip dominuojantis Antrojo pasaulinio karo naratyvas keičiasi Rusijai nenaudinga linkme.
Blogiausiais Šaltojo karo metais pergalingoji Sovietų Sąjungos, Jungtinių Amerikos Valstijų, Jungtinės Karalystės ir Prancūzijos sąjunga buvo kaip priminimas, jog bendradarbiauti – įmanoma.
Praėjusių metų pabaigoje Jungtinės Karalystės ministro pirmininko Boriso Johnsono paprašė prisiminti tą akimirką, kai jis persigalvojo. Jo atsakymas buvo toks: „Iš esmės pakeičiau nuomonę dėl klausimo, ar įmanoma su Rusija viską pradėti iš naujo. Iš tikrųjų maniau, kaip tikriausiai kažkada manė ir daugelis kitų šalių užsienio reikalų ministrų bei premjerų, kad galima iš naujo užmegzti normalius santykius su Rusija. Tai nuostabi šalis, su kuria kartu kovojome prieš fašizmą. Man buvo labai, labai apmaudu, jog klydau.“
Kremlius ypač jautriai reaguoja į tokius signalus, ir ne tik propagandos šalies viduje sumetimais, tačiau taip pat todėl, kad Rusijos visuotinė galia tebėra paremta tam tikru svarbiu Antrojo pasaulinio karo laikų grobiu.
Kaip viena iš šalių, įveikusių Adolfą Hitlerį, Sovietų Sąjunga laimėjo ne tik Rytų Europos kontrolę. Ji gavo aukščiausią postą visuotinėje pokario santvarkoje ir nepaprastai svarbią nuolatinę narystę Jungtinių Tautų Saugumo Taryboje. Jeigu Sovietų Sąjunga daugiausia laikoma A. Hitlerio sąjungininke Antrojo pasaulinio karo pradžioje (taip ir buvo), o ne A. Hitlerio nukariautoja karo pabaigoje, jei Rusija niekada taip ir neatsidūrė teisingoje istorijos pusėje, ji neturi teisės demonstruoti moralinės viršenybės ir pretenduoti į visuotinio teisėjo vaidmenį.
V. Putinui šis vaidmuo iš dalies yra toks pat svarbus kaip ir Rusijos branduolinis skydas. Juk galimybė autoritetingai pasakyti, kas yra gerai, o kas – blogai, yra svari priežastis, kodėl JAV laikoma visuotine supervalstybe.
Kremliui ištikimi istorikai ir propagandistai besikeičiantį naratyvą laiko augančio Rytų Europos vaidmens visame žemyne rezultatu. Kadangi iš visų Europos šalių praeities bei istorinių faktų politika labiausiai rūpinasi Lenkija ir Baltijos valstybės, jų garsūs balsai atitraukė Europos politinio elito dėmesį nuo pergalės ir privertė įdėmiau pažvelgti į 1939 m. Molotovo–Ribentropo paktą, kuriuo nacistinė Vokietija ir Josifo Stalino valdoma Sovietų Sąjunga pasidalijo Europą įtakos sferomis.
Vienas iš pasikeitusio požiūrio padarinių – praėjusiais metais Europos Parlamente priimta rezoliucija, kuria Sovietų Sąjungos režimas prilyginamas nacių režimui, kalbant apie Europai padarytą žalą. Šis dokumentas kaip reikiant suerzino aukščiausius Rusijos valdžios pareigūnus ir V. Putiną.
Pirmajame šių metų „Rossija v globalnoj politike“ numeryje (tai artimai su Kremliumi susijęs žurnalas apie šalies užsienio politiką, kuriame dažnai pateikiama įžvalgų apie V. Putino administracijos geopolitinę mąstyseną) išspausdintas nuostabios diskusijos tarp garsių Rusijos istorikų nuorašas.
Jie ginčijosi, kaip Rusija gali mėginti pakreipti Antrojo pasaulinio karo naratyvą politiškai palankesne kryptimi. Istorikų teigimu, vienintelė Rusijos sąjungininkė šiuo atžvilgiu yra Izraelis, o Lenkija – pagrindinė priešininkė.
Tvirtinama, jog Izraelis niekada nesutiks su Lenkijos ir Baltijos šalių nacionalistinių vyriausybių propagandiniais naratyvais, kuriais siekiama atmesti visus kaltinimus vietos gyventojams dėl bendradarbiavimo su naciais vykdant Holokaustą.
Ir iš tikrųjų – Lenkijos vyriausybei sustiprinus poziciją dėl nacionalistinės istorinės atminties politikos, kuria remiantis Lenkija yra nekalta Rusijos ir Vokietijos agresijos auka, neišvengta konfliktų su Izraeliu ir visuotine žydų bendruomene.
Lenkai taip pat patyrė sunkumų ir Europos Sąjungoje. Jie norėjo „prastumti“ savo teismų sistemos reformą, kurią Briuselis laiko grėsme įstatymo viršenybei, bei torpedavo įvairias bendrosios politikos rūšis, tokias kaip imigracija ir klimato apsauga.
Štai Rusijos rengiamo kontrpuolimo prieš istorinę atmintį receptas, kurį diskusijos metu suformulavo Maskvos valstybinio universiteto istorikas Fiodoras Gaida: „Taigi, mūsų pagrindinis atpirkimo ožys yra Lenkija. Jei mums ir Europos biurokratams reikia bendro priešo, manau, Lenkija bus pirmoji kandidatė. Lenkijos vaidmuo turėtų susilaukti daugiausia dėmesio, o būtent tai dabar ir vyksta. Mūsų pagrindinis sąjungininkas yra, taip, Izraelis. Visiškai sutinku – šią temą reikia plėtoti: žydai Raudonojoje armijoje ir taip toliau.“
F. Gaida taip pat siūlė Rusijai pabrėžti, kad visos buvusios Sovietų Sąjungos respublikos prisidėjo prie pergalės, užuot tvirtinus, jog viskam vadovavo Rusija.
V. Putinas jau spėjo panaudoti visas šias kortas. Jis ne kartą kalbėjo apie Lenkijos užgrobtas teritorijas Čekoslovakijoje po to, kai 1938 m. Miunchene Prancūzija ir Jungtinė Karalystė susitarė pasidalyti šalį. Susitikęs su šalies generolais, Rusijos prezidentas prisiminė, kaip Lenkijos ambasadorius Trečiajame reiche pasakė A. Hitleriui, jog jo garbei Varšuvoje bus pastatyta statula, jeigu jam pavyks ištremti žydus į Afriką, kaip kadaise planavo.
„Šunsnukis, antisemitinė kiaulė, nerandu kitų žodžių“, – niršo V. Putinas.
Ir visai nesvarbu, kad tas ambasadorius (Jozefas Lipskis) iš tikrųjų padėjo iš Vokietijos bėgantiems žydams, kol karas pasiekė Lenkiją, nurodo Lenkijos žydų bendruomenės lyderiai. Sausio 23 d. V. Putinas Izraelyje kalbės per ceremoniją 75-osioms Aušvico išlaisvinimo metinėms pažymėti, tačiau Lenkijos prezidentas Andžejus Duda atsisakė vykti į Izraelį, nes jam nebuvo suteikta proga pasisakyti.
Kalbant apie posovietinių respublikų vaidmenį iškovojant pergalę, V. Putinas šiam klausimui skyrė itin daug dėmesio praėjusį mėnesį įvykusiuose susitikimuose su buvusių Sovietų Sąjungos šalių lyderiais.
„Mums visiems – noriu pabrėžti ir žinau, kad jūs man pritariate – mums visiems tai – ypatingos metinės, nes mūsų protėviai, mūsų tėvai ir seneliai padėjo tiek daug aukų ant tuometinės didžiulės tėvynės altoriaus“, – sakė Rusijos prezidentas.
Per ateinančius keletą mėnesių reikia tikėtis, kad Rusijos kontrpuolimas prieš istorinę atmintį įgaus naujų krypčių. Istorikų debatų metu Aleksandras Lomanovas, dirbantis Maskvoje esančiame Tarptautiniame ekonomikos ir užsienio reikalų institute, pasiūlė artimiau bendradarbiauti su Kinija, kuri, jo teigimu, įvertintų didesnį dėmesį jos vaidmeniui įveikiant Japoniją ir leidžiant Sovietų Sąjungai daugiau pajėgų siųsti į kovą su A. Hitleriu. A. Lomanovas samprotavo, kad už parodytą pripažinimą Kinija mielai palaikytų idėją, jog Sovietų Sąjunga buvo pagrindinė pergalės Europoje priežastis.
Kinijos naratyve išlaikyta dauguma gerai pažįstamų teigiamų vaizdinių apie „didžiąją Sovietų Sąjungą“ ir „galingąją Raudonąją armiją“, svariai prisidėjusias prie fašizmo sutriuškinimo.
Atsižvelgiant į griežtą istorinės atminės kontrolę Kinijoje, bet kokia „spontaniška“ Sovietų Sąjungos vaidmens Antrajame pasauliniame kare kritika yra neįmanoma. Naratyvas atkeliauja iš aukščiau, o jį valdo politikos elitas.
Daug V. Putino šiųmetinių užsienio politikos strategijų bus skirta bandymams atkurti labiau į Rusiją orientuotą pergalės prieš nacius koncepciją. Šioje srityje jis neketina nusileisti, o turint omenyje milžinišką istorinės medžiagos sudėtingumą bei tarpusavyje besikertančias Izraelio, JAV ir Europos istorinės atminties versijas, Rusijos vadovas gali surengti įspūdingą diplomatinę ir propagandinę kovą.
Kita vertus, būtent dėl minėtojo sudėtingumo bet kurios vyriausybės kišimasis į Antrojo pasaulinio karo istorinės atminties formavimą yra toks atstumiantis. Politikams rausiantis po krauju permirkusius faktus ir atsirinkinėjant, kas jiems labiau patinka, labiausiai nukenčia tiesa.
Istorikų diskusijos metu Sankt Peterburge įsikūrusio Europos universiteto darbuotojas Aleksejus I. Mileris pareiškė: „Idėją, kad grįžtame prie istorinės atminties norėdami įveikti politinius skirtumus ir nesantaiką, išstūmė požiūris į istorinę atmintį kaip į dar vieną sritį, kur siekiama politinių tikslų.“
Rusija, atsižvelgiant į jos dydį ir stulbinančias Antrojo pasaulinio karo kronikos detales, neturėtų dalyvauti šiame procese. Jai vertėtų dėti pastangas pripažinti savo nusikaltimus ir išpirkti kaltę net šlovinant didvyrišką praeitį. Net jeigu naratyvų karai iš tikrųjų vyksta, atsisakymas juose kovoti yra tvirčiausia įmanoma pozicija.
Leonidas Beršidskis yra „Bloomberg Opinion“ Europos apžvalgininkas. Jis yra Rusijos verslo dienraščio „Vedomosti“ įkūrėjas ir redaktorius bei nuomonių svetainės „Slon.ru“ steigėjas.
