Dabar Turkija teikia tiesioginę karinę pagalbą Libijos vyriausybei, o JAE ir Egiptas – kartu su Rusija – palaiko generolo Khalifos Haftaro sukilėlių armiją. Po nepavykusių Turkijos ir Rusijos remiamų paliaubų prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas pažadėjo duoti Kh. Haftarui „pamoką“.
Jeigu ką, tai panašu, kad dabartinė Turkijos užsienio politika yra skirta kuo labiau eskaluoti problemas su visais kaimynais.
Kaip prie to buvo prieita? Per pastaruosius 10 metų Turkija nuo energingos islamiškos demokratijos nusirito iki represinės autoritarinės valstybės. Tačiau tai nepaaiškina jos priešiškų santykių su kaimynais: dauguma Artimųjų Rytų vyriausybių taip pat yra represinės autoritarinės valstybės, kuriose gyvena daugiausia musulmonai.
Atsakymas toks, kad R. T. Erdoganas aktyviai dirbo politinio islamo labui – tiek vidaus, tiek tarptautiniu mastu. Tai pastato jį į vieną eilę su Kataru ir dauguma kitų arabų tautų, ypač Saudo Arabija, Egiptu ir JAE.
Iš pradžių islamizacija Turkijoje žengė į priekį kartu su demokratizacija. Turkijos kariuomenė buvo pasaulietinė jėga; nusilpus jos įtakai, į politiką sugrįžo religija, visų pirma kaip R. T. Erdogano islamistinė Teisingumo ir plėtros (AK) partija. Karinė vadovybė formaliai pasipriešino 2007 m. AK partijos kandidatui į prezidentus dėl to, kad jis islamistas, tačiau Abdullah Gulas galiausiai buvo išrinktas, ir tai tapo svarbiu Turkijos politikos lūžiu. Politinė kariuomenės bejėgystė leido R. T. Erdoganui, kuris anksčiau apibūdino demokratiją kaip „priemonę, bet ne tikslą“, dominuoti Turkijos scenoje.
Nepavykusį 2016 m. perversmą galima laikyti kai kurių kariuomenės elementų oportunistiniu bandymu pasinaudoti augančiu turkų nepasitenkinimu dėl R. T. Erdogano valdžios konsolidavimo. Jis taip pat atspindi nesibaigiantį mūšį tarp R. T. Erdogano islamistų ir kitų politinių jėgų.
R. T. Erdogano valdžios trapumą iliustruoja praėjusių metų opozicinės partijos merų išrinkimas Stambule ir kituose didžiuosiuose miestuose ir tai, kad ilgamečiai politiniai jo sąjungininkai – įskaitant buvusį užsienio reikalų ministrą Ahmetą Davutoglu, kuris ir sugalvojo politiką „nulis problemų su kaimynais“ – atsiribojo nuo AK partijos.
Vidaus politikos trajektorija yra lygiagreti Turkijos užsienio politikai, kuri pasidarė dar labiau islamistinė ir militaristinė būtent tada, kai R. T. Erdogano politinės pozicijos ėmė byrėti.
Konfliktas su Egiptu siūlo raktą norint suprasti Turkijos intervenciją į Libiją. Po 2011 m. Arabų pavasario R. T. Erdoganas rėmė Musulmonų brolijos iškilimą į valdžią Egipte ir padėjo prezidento Mohammedo Morsi vyriausybei. Kai M. Morsi 2011 m. nuvertė kariuomenė, R. T. Erdoganas apibūdino tai kaip „valstybinį terorizmą“. Panašu, kad įvykiai Libijoje jam priminė įvykius Egipte: karinis lyderis, grasinantis nuversti vyriausybę, palankią Turkijos pasaulėžiūrai.
Turkija turi glaudžių ryšių su Libija, kurioje glaudžiasi 25 proc. turkų, gyvenančių už šalies ribų. Ne mažiau svarbu, kad Libijoje sudaromos 18 milijardų dolerių vertės Turkijos verslo sutartys, ir abi šalys dalijasi uždara ekonomine zona. Tripolio nacionalinio susitarimo vyriausybė (GNA), kurią palaiko Jungtinės Tautos ir kuriai vadovauja ministras pirmininkas Fayezas al-Sarrajus, turi islamistinių elementų – R. T. Erdogano ir AK partijos sąjungininkų.
GNA patyrė nuolatinių karinių išpuolių, kuriuos vykdė Libijos nacionalinė armija, vadovaujama Kh. Haftaro, nepritariančio politiniam islamistų vaidmeniui, kaip ir jo rėmėjai Egipte bei Emyratuose – potencialūs Turkijos pajėgų sąjungininkai, keliantys grėsmę R. T. Erdogano valdžiai.
Daug prisikentėjusi Libija dabar tapo mūšio lauku kovoje dėl islamo vaidmens Artimųjų Rytų politikoje. Nei Turkija, nei su ja besigrumiančios Artimųjų Rytų valstybės greičiausiai nepasiduos.
Nepavykus deryboms dėl paliaubų, dėmesys vėl sugrįš į fronto linijas, kur šiuo metu yra kruvina aklavietė. Jei Kh. Haftaras turėtų pakankamai karinių pajėgų užimti Tripolį, jis jau būtų tai padaręs. Didesnė Turkijos pagalba galėtų pakreipti situaciją GNA naudai, nebent Kh. Haftaro sąjungininkai padidintų savo paramą LNA. Panašu, kad artimiausiu metu Turkijos problemos su kaimynais tik dar labiau augs.
