Kalba truko 80 minučių. Pirmąją valandą postringavęs apie demografiją ir ekonomiką, V. Putinas staiga pasuko prie konstitucijos. Dauguma jo pasiūlymų Rusijoje, kurios dabartinė konstitucija įteisina kone diktatoriškus prezidento įgaliojimus, reikštų mažiau galių turintį prezidentą – ir ribotą galimų prezidentų pasirinkimą.
Pirmiausia V. Putinas siūlo, kad kandidatuoti į prezidentus turėtų būti leidžiama tik tiems, kurie nepertraukiamai gyvena Rusijoje ilgiau nei 25 metus ir niekada neturėjo nei užsienio paso, nei leidimo nuolat gyventi svetur. Dabartinėje konstitucijos versijoje nurodoma, kad antroji pilietybė jokiais būdais neapriboja rusų teisių.
V. Putino pasiūlymas paliks už ribos daugelį turtingų ir išsilavinusių rusų. Remiantis nepatikima oficialia statistika, 543 000 rusų turi antrą pilietybę arba leidimą gyventi užsienyje.
Reforma taip pat atribotų didžiulę šalies emigrantų bendruomenę, kurią Jungtinių Tautų Gyventojų skyrius įvertina 10,5 milijonų, arba maždaug 7 proc. Rusijos populiacijos.
Tai yra dalis to, ką V. Putinas laiko suvereniteto stiprinimo paketu: pasak Rusijos lyderio, žemesnio rango valstybės tarnautojams, tokiems kaip ministras pirmininkas, ministerijų vadovai, gubernatoriai ir teisėjai taip pat turėtų būti uždrausta turėti dvigubą pilietybę ir leidimus gyventi užsienyje.
Jis taip pat siekia, kad Rusijos įstatymams būtų teikiama pirmenybė prieš tarptautines konvencijas, sutartis ir teismo nutarimus.
Šiuo metu konstitucija prioritetą teikia tarptautiniams įsipareigojimams, o tai lemia begalinį neigiamų Europos žmogaus teisių teismo nutarimų srautą (vien praėjusių metų nutarimai Rusijai kainavo maždaug 11,4 milijonų dolerių, tačiau už šios palyginti nedidelės sumos stovi visa eilė politinių keblumų) ir brangiai kainuojančius debatus įvairiuose ekonominiuose tribunoluose – pavyzdžiui, valstybinė gamtinių dujų kompanija „Gazprom“ turės atlyginti 2,6 milijardus dolerių Ukrainos dujų transportavimo sistemos savininkei „Naftogaz“.
V. Putinas nori, kad jokie išoriniai veikėjai – nei tarptautiniai teismai, nei rusų emigrantai, nei užsienio vyriausybės, nei vakarietiškos švietimo įstaigos – negalėtų daryti įtakos vidiniams Rusijos sprendimams.
Ketvirtadienį prezidentas patvirtino naują ministrą pirmininką (žemesnieji parlamento rūmai tik pakluso jo sprendimui). V. Putinas siūlo, kad visas ministro pirmininko patvirtinimo procesas vyktų žemesniuosiuose rūmuose; tas pats galiotų ir kabineto ministrams, kuriuos išrinktų ministras pirmininkas, o ne prezidentas.
Pastarasis būtų įpareigotas priimti parlamento sprendimus.
Toliau V. Putinas siūlo suteikti aukštesniesiems parlamento rūmams – kurie, skirtingai nuo tiesiogiai renkamų žemesniųjų rūmų, yra sudaryti iš regionų atstovų – teisę reikšti savo nuomonę skiriant svarbiausius saugumo, gynybos ir užsienio politikos pareigūnus. Šiuo metu tai yra išimtinai prezidento reikalas.
Jis taip pat leido suprasti duodąs savo sutikimą pakeitimui, kuris pašalintų spragą, leidusią jam 2012 m. sugrįžti į Kremlių: konstitucinę formulę, draudžiančią prezidentui eiti daugiau nei dvi kadencijas iš eilės.
Anot V. Putino, jis sutinka, kad iš formulės būtų išbraukta „iš eilės“ – tai neleistų jam susigrąžinti prezidento posto 2030 m. rinkimuose, kai jam bus 78-eri.
Tai taip pat apribotų D. Medvedevo galimybes eiti prezidento pareigas daugiau nei vieną kadenciją, neskaitant tų ketverių metų, kuriuos jis jau atidirbo. Tačiau D. Medvedevo atsistatydinimas iš ministro pirmininko pareigų ir V. Putino jam pateiktas darbo pasiūlymas – tapti antruoju svarbiausiu žmogumi Rusijos saugumo taryboje, svarbiame patariamajame organe, bet ne tokiame svarbiame, kaip kabinetas – reiškia, kad jis vargiai taps V. Putino pasirinktuoju įpėdiniu.
Pasiūlydamas apriboti prezidento galias, V. Putinas po 2024 m. atveria sau tris kelius, kurie būtų ne tokie tiesmukiški kaip tiesioginis įgaliojimų pratęsimas, kaip nutiko Baltarusijoje ir keliose posovietinėse Vidurinės Azijos šalyse. Pirmasis kelias – tapti ministru pirmininku su sustiprintomis galiomis ir likti juo neribotą laiką. Antrasis kelias – pamėginti valdyti šalį iš parlamento pirmininko kėdės. Trečiasis – valdyti iš užkulisių kaip dominuojančios parlamento partijos lyderiui; tokį kelią pasirinko Lenkijos partijos „Teisė ir Teisingumas“ vadovas Jaroslawas Kaczynskis.
Visiems šiems variantams reikalinga tęstinė Rusijos politinės sistemos kontrolė, kurios pakanka, kad parlamentas iš esmės liktų vienpartiniu organu. Kaip feisbuko įraše paskelbė politinis analitikas Kirilas Rogovas, „nekonkurencingoje sistemoje, kurioje partijos ir kandidatai neturi galimybės laisvai dalyvauti rinkimuose, o patys rinkimai yra nesąžiningi ir falsifikuoti, įgaliojimų perdavimas parlamentui greičiausiai reikštų galios perdavimą parlamente dominuojančios partijos vadovybei“.
Jis tęsia: šitokia konfigūracija, primenanti kiniškąją, leis Putinui neribotą laiką išlaikyti de facto kontrolę, tuo pačiu pasiūlant visą būrį potencialių įpėdinių, kurie varžytųsi tarpusavyje.
Bet netgi V. Putino žinios ir Rusijos politinės sistemos kontrolė neužtikrina valdžios išlaikymo iki gyvenimo galo arba, kas V. Putinui turbūt yra dar svarbiau, amžinos asmeninio saugumo garantijos. Kitų žaidėjų sustiprinimas sudėtingoje sistemoje neatitinka jo vadovavimo stiliaus. Tai nėra tai, ką jis darė pastaruosius du dešimtmečius.
Kaip tik todėl kitas V. Putino pasiūlymas, kurį jis pametėjo trečiadienio pasisakyme, yra ypač intriguojantis. V. Putinas pageidautų konstitucijoje įtvirtinti aiškų Valstybės tarybos, organo, kuris šiuo metu turi tik patariamąją galią, vaidmenį. V. Putinas Valstybės tarybą subūrė po to, kai 2000 m. atėjo į valdžią.
Ją sudaro regionų gubernatoriai, abiejų parlamento rūmų pirmininkai ir parlamento partijų lyderiai. Šiuo metu prezidentas yra šios tarybos pirmininkas. Tačiau taip nebūtinai bus po pasiūlytos reformos; V. Putinas gali nutarti ir toliau vadovauti tarybai atsisakęs prezidento posto, o tai reikštų, kad jo vaidmuo po 2024 m. bus panašus į pirmojo Kazachstano prezidento, Nursultano Nazarbajevo, kuris praėjusiais metais atsisakė senojo posto, kad taptų naujai įgaliotos šalies Saugumo tarybos vadovu.
V. Putino konstitucinės reformos pasiūlymai yra tokio masto ir – kai kuriais svarbiais aspektais – taip neaiškiai suformuluoti, kad daugybė klausimų vis dar lieka neatsakyti.
V. Putinas pasiūlė patvirtinti reformą visuotiniu balsavimu, tačiau neaišku, kaip toks balsavimas galėtų būti struktūruotas (galbūt pavyzdžiu galima būtų imti Turkijos prezidento Recepo Tayyipo Erdogano 2017 m. paskelbtą konstitucinį referendumą).
Panašu, kad norint įtvirtinti Rusijos įstatymų viršenybę prieš tarptautines sutartis, reikėtų priimti visiškai naują konstituciją, nes toks pasiūlymas persvarsto vieną iš esminių dabartinio dokumento principų.
Migloti išlieka ir Valstybės tarybos įgaliojimai bei sudėtis, taip pat nėra aišku, kiek reikėtų praplėsti parlamento galias; pavyzdžiui, ar parlamentas galės ministrus ne tik paskirti, bet ir atleisti.
Vis dėlto V. Putinas turi priežasčių pristatyti visas savo idėjas iš karto. Rusijos isteblišmentas jau nerimavo dėl permainų krypties ir V. Putino intencijų.
Dabar visiems turėtų būti aišku, kad jis ketina siekti naujo, neprezidentinio, vaidmens, kuris leistų jam būti aukščiau bet kokių peštynių. V. Putinas kol kas nėra suinteresuotas paskelbti, kurį būtent variantą pasirinks, tačiau jam svarbu pranešti, kad jis pats atsakingas už galutinį sprendimą – ir kad ketina vienaip ar kitaip išlikti valdžioje ir po 2024 m. Priešingu atveju jis leistų savo įpėdiniui pasiūlyti bet kokius konstitucinius pakeitimus, kurių galėtų prireikti.
Be abejo, Rusijos opozicija taip pat perskaitė signalus.
„Pagrindinis Putino pasisakymo rezultatas: sužinojome, kokie kvaili ir / arba sukti buvo visi tie, kurie tvirtino, kad Putinas 2024 m. pasitrauks“, – tviterio žinutėje rašė Aleksejus Navalnas, žymiausias V. Putino politinis oponentas.
Iš tikrųjų, kad ir kokią oficialią politinės sistemos formą V. Putinas ketina pasiūlyti užbaigdamas savo prezidentavimo laikotarpį, tikroji Rusijos konstitucija slypi V. Putino galvoje. Būtent iš ten sulauksime ir visų trūkstamų detalių.
Leonidas Beršidskis yra „Bloomberg Opinion“ Europos apžvalgininkas. Jis yra Rusijos verslo dienraščio „Vedomosti“ įkūrėjas ir redaktorius bei nuomonių svetainės „Slon.ru“ steigėjas.
