Šalies politikai susitikimo beveik nekomentavo, o žiniasklaida palydėjo jį pabrėžtinai santūriai, su nepatiklumo gaidele. Nestigo būgštavimų ir dėl to, kad Berlynas pasiduoda Maskvos diktuojamai politinei logikai.
„Norėčiau iš širdies padėkoti federalinei kanclerei už šios dienos produktyvų bendradarbiavimą“, – sakė Kremliaus šeimininkas, džiaugdamasis, jog svarbiausius klausimus pavyko aptarti „konstruktyviai ir nuodugniai“.
Tai buvo draugiškiausias Vokietijos ir Rusijos vadovų susitikimas nuo Krymo aneksijos, – konstatuoja dienraštis „Tagesspiegel“.
Susitikimą stebėję žurnalistai nepatikliai kraipė galvas: po susitikimo vykusioje A. Merkel ir V. Putino spaudos konferencijoje pasipylė harmoniją pabrėžiančios frazės: abi pusės sutaria, kad, … yra teisinga ieškoti bendrumų, … esama sutampančių pozicijų, … bendrų sprendimų erdvė, – vardina Vokietijos žinių televizijos kanalas n-tv.
Už ką Rusijos prezidentas taip dėkojo Vokietijos kanclerei? Ir iš kur toks staigus A. Merkel ir V. Putino suartėjimas? – klausė ne vienas komentatorius.
O dienraščio „Die Welt“ korespondentas Maskvoje Pavelas Lokshinas atkreipė dėmesį į naują Rusijos valstybinės televizijos prielankumą A. Merkel asmeniui: „ES sankcijų Rusijai po Krymo aneksijos architektė, dar prieš keletą metų laikyta Vašingtono verge, staiga stilizuojama kaip simpatiška persona. Paprastų rusų akyse Merkel dabar turi atrodyti kaip gera europietė, nes ji paklūsta Putinui.“
Vienija bendri ekonominiai interesai
Ir išties: daugeliu klausimų A. Merkel pademonstravo vienybę su Rusijos prezidentu ir užėmė priešingas pozicijas nei Jungtinės Valstijos.
Abiejų valstybių vadovai nori ir toliau laikytis branduolinės sutarties su Iranu. „Rusija ir Vokietija ryžtingai pasisako už tai, kad Irano branduolinė sutartis būtų tęsiama“, – teigė V. Putinas, o A. Merkel pabrėžė: nors ir „netobula“, bet „vis dėlto sutartis“.
Kita esminė politinį Berlyną ir Maskvą vienijanti tema – „Nord Stream 2“. Dujotiekis yra teisiškai Europos Sąjungos patvirtintas, todėl „turėtume baigti jį tiesti“, – teigė federalinė kanclerė. JAV dėl dujotiekio paskelbtas sankcijas A. Merkel laiko „neteisingomis“, o projektą – „teisingu“, jis „pirmoje eilėje ekonominis, o ne politinis“, – pabrėžė ji, čia pat sulaukdama V. Putino pagiriamųjų žodžių: „Mes branginame atsakingą, patikimą federalinės vyriausybės poziciją „Nord Stream 2“ klausimu“.
„Rusija suinteresuota santykiais su Vokietija, nes šalis yra antras pagal dydį po Kinijos mūsų prekybos partneris, – prisipažino V. Putinas. – Vokietijos investicijos Rusijoje praėjusiais metais siekė 20 milijardų JAV dolerių“.
Kad ekonominis bendradarbiavimas abiems šalims svarbus, rodė ir susitikime dalyvavę aukšti abiejų šalių ekonomikos asmenys.
Į Maskvą atvedė karo ties Europos slenksčiu baimė
Vis dėlto svarbesnis šįkart buvo ne ekonominis, o politinis aspektas, baimės dėl galimo karo Golfo įlankoje, kas neišvengiamai reikštų naują pabėgėlių bangą. Vokietiją neramina prezidento D. Trumpo aštrinama JAV ir Irano konfrontacija.
„Retai pasaulio galybė JAV yra savo priešams padovanojusi didesnę dovaną“, – nusivylimo neslėpė šiaip jau Jungtinėms Valstijoms prielankus istorijos profesorius, buvęs kanclerio Helmuto Kohlio patarėjas Michaelis Stürmeris.
Kitas didelis rūpestis, atvedęs Vokietijos lyderę į Maskvą, buvo Libijoje rusenantis karo žaizdras. A. Merkel iki šiol nesėkmingai mėgino tarpininkauti Libijos konflikte. Tuo tikslu šį sekmadienį Berlyne organizuojamas viršūnių susitikimas, į kurią ji pakvietė ir V. Putiną.
O šis bendroje su A. Merkel spaudos konferencijoje pateikė save kaip Libijos padėties ekspertą bei potencialų europiečių gynėją.
„Ten vis dar esama didelio masto kovų“, „terorizmas plečiasi, ekonominė ir socialinė padėtis vis labiau prastėja. Visa tai griauna ne tik paties regiono saugumą, tai neigiamai atsiliepia ir Europai. Turiu galvoje nelegalią migraciją, kontrabandą, ginklų ir narkotikų platinimą“, – sakė jis spaudos konferencijoje, netiesiogiai primindamas, jog savo rankose laiko europiečiams tokį svarbų „pabėgėlių“ svertą.
„O kas gi apsaugos ES nuo visų tų pavojų? Žinoma, kad Rusijos prezidentas, – ironizavo dienraštis „Die Welt“. – Tai vaidmuo, kurį jis jau vaidino Sirijoje: Vladimiras Putinas – Rytų kraštų vienytojas, Vakarų gelbėtojas. Šios inscenizacijos kaštai nedideli, o efektas – globalus.“
V. Putinas skina kantrios ir gudrios galios politikos vaisius
Susitikimo Maskovoje komentaruose pabrėžiami ne tik pakitę Vokietijos santykiai su Putino Rusija, bet ir tai, kaip sėkmingai Rusija, naudodamasi galios vakuumu, tapo diplomatijos Artimųjų ir Viduriniųjų Rytų krizės klausimais centru. Ir tuo nereiktų stebėtis, – anot politologijos profesoriaus Christiano Hacke‘s, gyvename „brutalios didžiųjų galybių diplomatijos, paremtos karine galia, laikais“.
Rusija jau seniai, nuo 2014 m., nesijautė esanti tokia galinga ir įtakinga kaip dabar, – pastebi Vokietijos radijo DLF korespondentas Maskvoje, politologas Thielko Grießas. Ir tai – „kantrios bei taiklios Kremliaus analizės“ rezultatas.
Kur tik atsiveria politinės galios vakuumas, tarkime, Sirijoje ar Libijoje, V. Putinas „tuoj pat plečia savo įtaką, ir daro tai, pagal reikalą, šešėlyje ir tamsoje, siunčia samdomus karius, remia diktatorius, nepaiso žmogaus teisių“, – analizuoja T. Grießas.
V. Putinas sukūrė padėtį, į kurią dabar tenka orientuotis ir jos rėmuose veikti Vokietijos kanclerei. A. Merkel gali tik mėginti kažkiek pakoreguoti situaciją diplomatinėmis priemonėmis, tačiau tai darydama, ji neišvengiamai pasiduoda šaltiems Maskvos išskaičiavimams ir priima Kremliaus primetamą logiką, – teigia T. Grießas komentare Vokietijos radijui.
Nenoras matyti Europą skaldančios Rusijos strategijos
Savo skepticizmo neslepia ir „Die Welt“ komentatorius Richardas Herzingeris: „Jei vadovaujantys vokiečių politikai dabar postringauja, esą, reikia įtraukti Maskvą kaip Artimųjų Rytų „tvarkos galią“, tuomet maža vilties, kad federalinė vyriausybė įstengtų perprasti Putino manevrus, jau nekalbant apie tai, kad sugebėtų rasti jiems tinkamą atsaką.
Veikiau jau tenka būgštauti, kad, siekdamas Rusijos prielankumo Artimųjų Rytų klausimu, Berlynas pasiduos pagundai dar labiau nuolaidžiauti Putinui dėl Rytų Ukrainos.“
„Die Welt“ korespondentas Maskvoje, sociologas P. Lokshinas, įvertindamas Berlyno diplomatiją Maskvoje, atkreipia dėmesį į V. Putino siekį skaldyti Europos Sąjungą, kurį jis vykdo pasitelkęs dvejopą strategiją: vienus provokuodamas, kitus viliodamas ekonominiais interesais.
Didžioji Britanija, Lenkija ir Baltijos valstybės nuolat tampa jo provokacijų, įskaitant karines, taikiniu, – tarkim, pažeidžiant oro erdvę arba kibernetinėmis atakomis. O su Vokietija, Austrija ar Vengrija Kremlius siekia bendradarbiauti, pirmiausia energetikos srityje.
Ir kaip tik šis bendradarbiavimas skaldo Europą, – Rusijos dujos ir „Nord Stream 2“ tapo ES nesantaikos obuoliu.
„Tačiau jei federalinė kanclerė nepaisant Rusijos agresijos Ukrainoje ir naujų rusiškų raketų dislokavimo Kaliningrade ir toliau nedvejodama laikosi Baltijos dujotiekio, Putinas gali ramiai atsilošti: Rusija yra Europai nepakeičiamas partneris“, – mano P. Lokshinas.
Rutina tapęs Europos Sąjungos bejėgiškumas
Patys Vokietijos politikai, regis, vengė kaip nors komentuoti A. Merkel vizitą Maskvoje. Juo garsiau nuskambėjo krikščionio demokrato, savo partijoje labiausiai palaikomo kandidato į būsimus Vokietijos kanclerius, Friedricho Merzo kritiškas balsas.
Jis, nuoseklus transatlantikas, neslėpė nepasitenkinimo dėl politinio Berlyno „pasirengimo nuolaidžiauti Vladimirui Putinui ir pripažinti Rusiją kaip tvarkos galią Viduriniuosiuose Rytuose. Bet juk Rusija yra ne tvarkos galia, o viena iš Sirijoje bei Irake kariaujančių šalių.“
Negailėjo F. Merzas kritikos ir Europos Sąjungai, „vaidinančiai stebėtojos vaidmenį“, „nors šis konfliktas vyksta prie Europos durų ir nors mums beveik visiems tektų nešti naujos pabėgėlių bangos naštą.“
„Rutina tapęs bejėgiškumas“ – tai, pasak F. Merzo, turbūt švelniausi žodžiai, kuriais galima būtų nusakyti ES būseną.
„O juk paskutinių savaičių bei mėnesių patirtis turėjo mums rodyti, kad vien tik karinis pajėgumas, nepriklausomai nuo to, ar juo pasinaudojama, lemia vaidmenį, kurį gali vaidinti Europa“, – sakė jis.
„Tačiau kol esam priversti pripažinti, kad nepajėgiam netgi apginti savo teritorijos, nelieka kito kelio, kaip tik drauge su Amerika ieškoti sprendimų, tartis su ja dėl būdų, kuriais skyrium ar išvien galėtume veikti“, – įsitikinęs F. Merzo.
Savo komentarą politikas baigia karčiu priminimu, kad tokio bendradarbiavimo prielaida turėtų būtų bent jau savo pačių įsipareigojimų NATO įvykdymas.